Dainininkė Iglė Bernotaitytė nuo vaikystės svajojo apie šunį, bet tėvai sakė: kai galėsi prisiimti atsakomybę, tada galėsi ir turėti. Anuomet nuvilta dabar ji LRT TELEVIZIJOS laidoje „Mano geriausias draugas“ svarsto, kad gal tėvai ir buvo teisūs. Iglės šunytė Bela – amerikiečių Stafordšyro terjerė. Galbūt esate matę jų pakirptomis ausimis. Iglė griežta: „Kaip taip galima? Tai sau nusikirpkime ausis.“
Dainininkės Iglės geriausios draugės vardas – Bela. Amerikiečių Stafordšyro terjerės amžius – 3 metai.
„Aš apskritai myliu visus šunis. Vaikystėje labai norėdavau turėti šunų, bet neišėjo. Iš pradžių norėjome ir bokserio, ir prancūzų buldogo, ieškodavome įvairiausių šuniukų. Bet paskui kažkaip žiūrėjome visus skelbimus, visų žmonių klausdavome, kas, kur turi, gal kas kokią naują vadą atsivedė, tik kaip tyčia niekas neatsivedė. Paskui radome Belą. Pamatėme jos nuotrauką ir viskas, iškart atrodė – mūsų šuo, vienbalsiai nutarėme net dėl vardo“, – pasakoja ji.
Galbūt ir jums teko girdėti ar net matyti, kad šitos veislės šunų ausys būna nukirptos. Belos ausytės nekirptos, o Iglę klausimas apie šunų ausų kirpimą išmuša iš vėžių.
„Kaip taip galima? Tai sau nusikirpkime ausis. Aš šitai nuomonei nepritariu – vien dėl grožio žaloti šuns tikrai nenorėčiau. Ir šeimininkams, iš kurių pasiėmėme, pasakėme, kad kokios yra ausys, tokios ir liks“, – teigia dainininkė.
Laidoje ekspertė Vilma Jazukevičiūtė pridūrė: ausų ir uodegos kirpimas, dar vadinamas kupiravimu, Lietuvoje uždraustas jau kelerius metus, o dabar planuojama ir uždrausti šunims, kurių nukirptos ausys, dalyvauti parodose. Tai išties barbariškas elgesys, sako ji.
Bela į Iglės namus atkeliavo tada, kai ji jau gyveno Vilniuje. Vaikystėje ji taip troško turėti augintinį, kad net nebuvo svarbu, kokį.
„Norėjau bet kokio gyvūno. Turėjome ir Džiungarijos žiurkėnų, ir triušiuką, bet aš visada labai norėjau šuns. Mano tėvai buvo prieš ir visada sakydavo: kai turėsi savo namus, kai suaugsi, kai žinosi, kad gali prisiimti atsakomybę už šunį, tada galėsi turėti kokį tik nori ir kiek nori. Ir gerai, galvojau, turėsiu kokius šešis tikrai.
Bet dabar man vieno šuns kol kas tikrai pakanka. Galvojome ir apie antrą, tačiau kol kas yra labai gerai taip, kaip yra. Ji jau paaugusi, žino taisykles namuose ir viską“, – pasakoja atlikėja.
Tad gal tėvai anuomet teisingai nusprendė, kad nereikia turėti šuns? Juk tai vis dėlto nemaža atsakomybė, net jei šuniukas ir nėra vien užgaida, o tik geriausio draugo troškimas.
„Užgaidų turėdavau labai daug, viena iš jų buvo šuo. Kai pagalvoju, labai smagu, kai ir tėvai mėgsta gyvūnus, jiems nieko tokio tie kampuose besimėtantys plaukai. Tai – nerealu. Iš kitos pusės, mano atveju man gal ir trūko tos atsakomybės turėti šunį ir jį vedžioti. Ir dabar kartais – būna prastas oras, o tu jį visada turi išvesti.
Mes vedame tris kartus per dieną ir vedi visiškai nesvarbu, koks oras: ar karšta, ar šalta, ar pučia, ar lyja. Visiškai nesvarbu – tu turi išvesti šunį į lauką. Būdama paauglė aš gal dar būčiau to nesupratusi. Kaip paauglei augintinis buvo ne man, o dabar viskas gerai“, – sako ji.
Plačiau – kovo 20 d. laidos „Mano geriausias draugas“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
