Tie, kurie nori visus namus atlaisvinti pabėgėliams, visą šeimą sukišti į vieną kambarį, yra desperatiški. Jeigu darote sprendimus, kurie susiję su Ukraina, prieš tai nusiraminkite, LRT RADIJO laidoje „Čia ir dabar“ pataria psichoterapeutė Rosita Pipirienė. Karo grėsmės akivaizdoje ypač svarbus sąmoningumas: jei nesuvoksite savo baimės ir pykčio, tai ims veikti iš šešėlio, dėl gėrio kovosite blogiu.
Kaip nepasiduoti baimei ir panikai dėl karo patiems ir palaikyti puolamus žmones? Kaip atskirti tikrąją pagalbą ir empatiją nuo menamos, atpažinti nuoširdų norą padėti nuo paslėpto troškimo demonstruoti savo galias? Su psichoterapeute, sielovadininke R. Pipiriene kalbasi LRT RADIJO laidos „Čia ir dabar“ vedėja Lavija Šurnaitė.
– Kai pati išgirdai ketvirtadienio naujienas, kai pabudome visai kitokį rytą, negu buvo įprasta, kaip specialistė iš karto pritaikei sau žinias ir sugebėjai sutvardyti tą baimę, paniką, nežinomybės bangą?
– Gal labiau kalbėsiu ne specialistės lūpomis, o žmogaus, kuris yra tikintis. Mano pirma reakcija labiau buvo: oho, šiais laikais demokratinėse valstybėse arba aplink jas vyksta tokie dalykai? Pradžioje tarsi pradėjo kvepėti Trečiuoju pasauliniu karu, ta panika, didžiulė baimė ir netikėtumo principas išmušė visą Europą, apskritai pasaulį. Mane tai labiau sukrėtė iš vertybinės pusės. Aš galvojau: kaip čia taip yra? Negi dar vis žmogus yra toks laukinis, negalintis savo galių sutalpinti į žmogiškus, logiškus dalykus, vertybiškai priimtinus visam pasauliui? Va, turi savo asmeninių vertybių skalę ir supranta, kad šitaip galima būti galingam.
Tai, kad žmonės stiprūs, labai džiugu, man labai patinka stiprūs žmonės, bet kai jie pradeda nebesuprasti, kur stiprybės pabaiga, kur yra engimas, kerštas, žudymas ir visi kiti dalykai, nukreipti prieš kitus, tai nebe stiprybė, o beprotybė.
Pradžioje aš neišsigandau. Man dabar pačiai labai keista šita mano reakcija. Tai buvo visiškai kitaip negu per pandemiją, pirmą karantiną – tai mane visiškai išmušė iš pagrindų. Bet mes galime kalbėti tik apie karo grėsmę, ne apie karą. Apie karą kalba Ukraina, tai yra jų kažkoks prakeiksmas, ko tikrai niekur neturėtų būti. Dabartinis žmogus turėtų naudoti tą sąmoningumą, iki kurio yra priėjęs, o ne elgtis kaip laukinis.
Yra dvi emocijos, kurias turime sąmoningai kiekvienas įsivertinti, – tai baimė ir pyktis. Jeigu mes jų nesuvokiame, jos pradės veikti iš šešėlio. Tada prasidės: žudykime bet ką, kas kalba rusiškai. Tai yra dar vieno karo kėlimas.
– Mes labiau kalbėsime apie karo grėsmę ne iš geopolitinės pusės, bet apie mūsų emocinę, psichologinę būklę, kaip galime tą savo vidinį įrankį – sąmoningumą – panaudoti, kad sau padėtume.
– Yra dvi emocijos, kurias turime sąmoningai kiekvienas įsivertinti, pajusti, – tai baimė ir pyktis. Jeigu mes jų nesuvokiame, neišsiaiškiname, iš kur, dėl ko, ant ko, su kuo ir pan., jos pradės veikti iš šešėlio. Tada prasidės: žudykime bet ką, kas kalba rusiškai. Tai yra dar vieno karo kėlimas, reikia į tai irgi žiūrėti labai atsakingai, stabdyti tuos, kurie skatina žudyti kovodami už gėrį, nes tai irgi trupučiuką link beprotybės.
– Mes turime leisti toms emocijoms susiformuoti, sau jas pripažinti?
– Jos jau susiformavo – tai natūrali savisaugos reakcija. Įvykus dramatiškam įvykiui, ypač kuris yra pavojingas fizinei ir emocinei sveikatai, o karo grėsmė tokia yra, išmuša visą emocinį stabilumą ir saugumą iš po kojų, ant kažko kils pyktis, pavyzdžiui, kas tą karą sukėlė, ir kils baimė dėl to, kas bus toliau, nežinomybė.
Pagrindinė problema – žmonės šių emocijų nesuvokia, nepriima, neišgirsta ir pradeda elgtis desperatiškai. Tada jie atsitrenkia į nerimą, nes nerimas nekiltų, jeigu mes suvoktume, ko bijome, dėl ko ir kaip tą baimę apraminti, pasidalinti ja, kad ji sumažėtų. Su pykčiu lygiai taip pat: pradedama ieškoti priešo šalia, nes Ukraina toli, ten nepulsi. Tie, kurie maištauja, nebūtinai nori rizikuoti gyvybe. Tai ir yra problema, kad jie padėti kartais išvis negali, bet kelia paniką tarpusavyje, rodo netikrą heroizmą.
Iš esmės tai mūsų nesuvaldyta galia. Jeigu aš pykstu ant kažko, tai ant ko? Ką aš su tuo galiu padaryti? Tada pasižiūrėti: o kaip čia ir dabar? Kai tuos jausmus suvokiu, reikia apsidairyti aplinkui. Žiūrime, ar yra žmonių, kurie yra mums tarsi atiduoti jais rūpintis, t. y. nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis, sutuoktinė, draugai, kurie panikuoja. Tada žiūrime, ar galime juos kažkokiu būdu suprasti adekvačiai, o ne susitapatinę kelti tą nerimą penkiagubai.
Baimė dar nėra tokia užkrečiama, bet baimės nesuvaldžius, nesuvokus ir neįsisąmoninus kyla nerimas, kuris neturi objekto, o jis yra labai užkrečiamas. Trupučiuką pašnekame, jeigu du žmonės neturi sąmoningumo, o sėdi penki, tai visi penki užsikrės.
Jautrūs žmonės reaguoja emociškai stipriai. Tai yra normalu, gali būti kažkokie gyvenimo epizodai, kurie išprovokuoja didelį nesaugumą atsitikus kažkam tokio. Tie žmonės nekalti, bet jeigu jaučiu, kad nesukontroliuoju emocijų, žinau, kad tai neša mane į nevaldomą nerimą, kai nemiegu, nebevalgau ir tiktai apie tai galvoju, dar visa tai aktyvina informacija, kurią nuolat stebiu, tada reikia žiūrėti, kur galiu gauti pagalbos. Tai ženklas, kad būsiu užkrečiamas vos ne labiau, negu buvome užkrečiami COVID-19.
<...> Svarbiausia yra sąmoningumas. Jeigu mes, pavyzdžiui, „ant karštų emocijų“ nusprendžiame priimti pabėgėlius, sukelsime problemų ir sau, ir pabėgėliams. Tie, kurie priima, turi suteikti ir saugumą, ir tam tikrą emocinį palaikymą. Jeigu mes būsime desperatiški, žinokite, tada niekam nepadėsime.
<...> Kai emocija yra aiški, aš suprantu, kad jau galiu kažką daryti, tada reikia daryti veiksmus, užimti rankas ir daryti čia ir dabar, o ne galvoti, kada. Svarbus dienos režimas, ką mes darėme ir šiaip, – rodykime pavyzdį, kad mes išliekame tame saugūs. Dienos režimas ir mūsų paprasti kasdieniniai darbai, kuriuos darėme, suteikia didelį saugumą.
Vienas sutuoktinis nori priimti pabėgėlius, o kitas sako: mūsų du vaikai, kaip viskas bus? Labai svarbu nesusiskaldyti šeimos viduje. Du suaugę žmonės turėtų duoti saugumą bent šeimoje, mažiausioje valstybės ląstelėje.
– <...> Bet kaip atpažinti tą nuoširdų norą padėti nuo paslėpto troškimo demonstruoti savo galias? Būna, kad pamatai tuos dalykus.
– Desperacijos motyvas. Ar gali pamatyti pats žmogus, kuris bando tai daryti? Žinokite, dažniausiai labai sunku. Labai svarbu, kad šalia būtų žmonių, kurie yra sąmoningesni šitoje situacijoje ir patartų, pasakytų.
Kaip atrodo desperacija? Visų pirma, tai pagreitėjęs tempas: greičiau šneka, viską greičiau daro, dreba, labai stiprūs, net kategoriški vertinimai, labai drastiška nusistatyta kryptis, visiškai negirdima kitų patarimų: galbūt pagalvok.
Pavyzdžiui, jau girdėjau keletą atsitikimų: vienas sutuoktinis nori priimti pabėgėlius, jau ruošiasi, o kitas ar kita sako: tu pažiūrėk, mūsų du vaikai, kaip viskas bus? Labai svarbu nesusiskaldyti šeimos viduje. Tai du suaugę žmonės, kurie turėtų duoti saugumą bent jau šeimoje, pačioje mažiausioje valstybės ląstelėje. Šeima turi prisidėti prie saugumo, o jie tarpusavyje skyla.
Ir nė vienas nėra teisus – čia nėra tiesos, nes tai emocijos. Mes turime remtis tais, kurie yra emociškai pažeidžiamesni, tais, kurie išsigandę. Kol jie nenusiramino, jokių pabėgėlių negalime priimti.
Tie, kurie nori visus savo namus atlaisvinti pabėgėliams, visą savo šeimą sukišti į vieną kambarį, yra desperatiški. Ta desperacija, iš vienos pusės, gali būti nesuvoktas galios demonstravimas, bet, iš kitos pusės, tai nerimo, baimių nesuvokimas ir perkėlimas į išorę, į tuos veiksmus, kurie yra nepamatuoti.
Kartais išoriškai žmonės stebi: tu atrodai kaip beprotis. Vadinasi, kalba eina apie desperaciją. Jeigu darote sprendimus, kurie susiję su pagalba Ukrainai bet kokiame lygmenyje, prieš tai nusiraminkite.
Visas pokalbis – vasario 28 d. laidos „Čia ir dabar“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
