„Šalies nepažinsi, jei tau nesugedo automobilis ir jei nebuvai vietinių virtuvėje“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Išpažinimai“ tikina žurnalistas, keliautojas Vytaras Radzevičius. Jam sunku įsivaizduoti savo gyvenimą be kelionių, o ilgiau nekeliavęs ima jaustis it paukštelis, uždarytas narve. Kelionės, pasak pašnekovo, leidžia daugiau laiko skirti apmąstymams, tai – dalis meditacijos.
– Viename savo interviu jūs pasakojote, kaip 1973 metais su tėčiu vadinamuoju „kukurūzniku“ skridote iš Kupiškio į Vilnių. Ar tuo metu jau svajojote, kad kelionės taps jūsų gyvenimo būdu ar net profesija?
– Paminėtas labai svarbus dalykas – mano tėtis. Manau, kad tėčio genai ir jo įtaka įdiegė manyje tą aistrą keliauti. Nuo mažumės su juo keliavau visais įmanomais būdais. Šiandien mažai kas tiki, kad buvo toks skrydis iš Kupiškio į Vilnių, tačiau esu juo skridęs dukart, o ir bilietas kainavo pigiau nei autobuso. Man regis, visas skrydis trukdavo apie 50 minučių, tačiau jo metu numesdavau svorio, nes pykindavo nuo smigimo į oro duobes, supimo. Mano prisiminimai labai gražūs: mažos karvės žvelgiant pro iliuminatorių ir popierinis maišelis, nepaleidžiamas iš rankų.
Man sunku įsivaizduoti savo gyvenimą be kelionių. Jei per ilgai užsisėdžiu vienoje vietoje, ima kvepėti nelaisve ir jaučiuosi kaip narvelyje uždarytas paukštelis.
– Aplankėte begalę pasaulio valstybių, tačiau vis tiek lieka klausimas, ką gi iš tiesų reiškia pažinti šalį. Juk neužtenka tik fiziškai pabuvoti ir pasižymėti kryžiuką, kad buvau. Ko neaplankius negalima palikti šalies?
– Gal ir bus keistas toks atsakymas, tačiau šalies nepažinsi, jei tau nesugedo automobilis ir jei nebuvai vietinių virtuvėje. Tu suartėji su žmonėmis, tave vedžioja ne koks gidas, tu vaikštai ne po muziejų ar griuvėsius – tu susiduri su tuo, kaip žmonės gyvena, kokie jų rūpesčiai, kaip gaminamas maistas, kokio jis skonio ir kokią vietą apskritai užima žmonių gyvenime.
Tie dalykai išties padeda suprasti šalį. Galbūt nuskambės tiesmukiškai, tačiau iš tiesų šalies tu nepažįsti, jei neturi progos pabendrauti su vietiniais paprastais žmonėmis ir pajausti jų kasdienybės.
Kitų religijų pamatymas yra labai svarbus. Kelionės leidžia suvokti ir krikščionybės vietą, svarbą pasaulyje.
– Skaičiau, kad Vietname jums teko valgyti kobros širdį.
– Tau paduoda tą širdį ir ji dar tvinksi kokias penkias minutes. Tada įpila vietnamietiškos ryžių degtinės, nes su ja reikia valgyti širdį. Ją įsimeti ir užsigeri. Jaučiau, kaip kurį laiką vienu metu manyje plakė dvi širdys.
– Veikiausiai tai yra ir tam tikrų religinių motyvų inspiruota tradicija. Kiek jums kelionėse tenka susidurti su tokiomis skirtingomis įvairių religijų apraiškomis? Ką labiausiai prisimenate?
– Iki šiandien neturiu atsakymo, ar jie patys tą kobrą valgo. Taip, veikiausiai valgo. Jie tiki, kad žmoguje įsikūnija tų suvalgytų gyvūnų jėgos. Tai būdinga Pietryčių Azijai, Kinijai. Kai lankėmės Kinijoje, zoologijos sodo savininkas specialiai numarino tigrus, kad galėtų juos suvalgyti. Taip pats tapsi kaip tigras. Visa tai labai stebina, tačiau tada pagalvoji, kad maistas, stalas, prie kurio susėdame, turi sakralumo elementų ir mūsų kultūroje.
– Ar galima būtų sakyti, kad kelionės sustiprino jūsų tikėjimą?
– Taip, labai. Vienas svarbiausių dalykų kelionėse yra tai, kad gali daugiau laiko skirti mąstymui, galvojimui. Tarsi ir esi kartu su kažkuo, bet tuo pačiu metu gali pabūti ir vienas. Tai dalis meditacijos.
Kitų religijų pamatymas taip pat yra labai svarbus. Kelionės leidžia suvokti ir krikščionybės vietą, svarbą pasaulyje, ypač kai lankaisi krikščionims svarbiose istorinėse vietose, pavyzdžiui, Kapadokijoje.
Didžiausia jų šventė yra laidotuvės, kurioms jie kaupia pinigus, pavyzdžiui, 15 metų, ir tik tada tą žmogų laidoja. Tačiau tuos 15 metų tas mirusysis taip ir lieka name, tarsi toliau jame gyventų.
Ten gyveno pirmieji krikščionys, kalnuose, urvuose yra likusios jų freskos, kurios dabar niokojamos. Tu jauti ir širdgėlą, kartu atsiduri tokioje vietoje, kuri leidžia pajausti šimtmečių gelmę, visą istoriją. Arba Jeruzalėje filmavome vietinį šefą, buvusį karininką, gaminantį Biblijoje aprašytą maistą, kuris ir buvo valgomas tais laikais. Tu sėdi ir klausai jo, tarsi jis pats būtų iš tų Biblijos laikų. Eini su juo pirkti prieskonių Jeruzalėje ir pakeliui regi Kryžiaus kelio stotis. Vaikštai su tuo ryšulėliu prieskonių ir mintys galvoje netelpa, nes pajauti per akmenis, per grindinį, per visą aplinką tą istorijos dvelksmą. Ta vieta yra išties tarsi pažymėta.
– Santykis su skirtingomis religijomis gali būti įvairus. Galime tiesiog kolekcionuoti skirtingas patirtis, o juk galime geriau pažinti ir kito tikėjimą, ir savo pačių.
– Taip – ir atrasti bendrumų. Pavyzdžiui, priesakas nesielgti su kitu taip, kaip nenorėtum, kad elgtųsi su tavimi, yra vienas kertinių krikščionybėje, tačiau jį galime atrasti ir kitose religijose. Pati forma, apvalkalas gali skirtis, tačiau turinys nelabai skiriasi. Kiekviena religija turi savo moralinį principą, kuris iš esmės nesiskiria visame pasaulyje. Galbūt yra religijų, kurios grėsmingos, tačiau iš esmės visos didžiosios religijos yra tokios, kurių šerdyse aš nematau didelio skirtumo.
Prisimenu vieną keistą epizodą. Kai jį pasakoju, mažai kas tiki, tad labai gerai, kad jį filmavome ir rodėme. Indonezijoje yra tokia Sulavesio sala, kurioje gyvena tauta, turinti mirties kultą. Mes mirties kultą dažniausiai siejame su pagonybe. Ten žmogus miršta ir šeima neturi pinigų jo palaidoti. Kaip keistai beskambėtų, didžiausia jų šventė yra laidotuvės, kurioms jie kaupia pinigus, pavyzdžiui, 15 metų, ir tik tada tą žmogų laidoja. Tačiau tuos 15 metų tas mirusysis taip ir lieka name, tarsi toliau jame gyventų. Jie eina prie jo parūkyti, vakarieniauja, kartais pasisodina jį į kokią kėdę. Virš to namo būna iškelta balta vėliava, reiškianti, kad name yra velionis.
Mes patekome į tą didžiausią gyvenimo šventę – laidotuves. Tereikėjo nunešti dovanų cigarečių. Įsivaizduokite: susirenka koks tūkstantis žmonių, velionis guli centre, groja muzika, vietinis didžėjus pasakoja apie mirusįjį gerus dalykus. Svečiai atsiveda kas jautį, kas kiaulę, čia pat juos skerdžia. Visur bėga kraujas. Mėsa čia pat verdama, kepama, ja vaišinami svečiai. Pabaigsiu paminėdamas, kad visa tai vyksta bažnyčios šventoriuje, – jie yra katalikai.
– Viskas, daugiau klausimų neturiu, reikia apmąstyti, ką išgirdau.
– Ir mums buvo smūgis. Karšta, mirties jausmas, matai, kaip aplink skerdžia gyvulius, šventoriumi teka kraujas, skamba muzika – kažkokia kakofonija. Bet jie irgi katalikai, jiems tai normalu.
Tą akimirką pradedi mąstyti apie gyvenimą ir mirtį. Juk tai viso labo papročiai – mes žiūrime vienaip, jie kitaip. Apsilankęs laidotuvėse Lietuvoje kažkaip viską pamiršti, o ten visa ta ceremonija taip stipriai paveikia, kad susimąstai, jog mirtis yra šalia ir mes visi mirsime. Nufilmavę tą epizodą daug tylėjome. Kiekvienas buvo su savo mintimis, tačiau manau, kad mąstėme apie tą patį.
Plačiau – vasario 13 d. laidos „Išpažinimai“ įraše. Laidos vedėjas – Donatas Puslys.
Parengė Indrė Motuzienė.
