Už vaidmenį šokio spektaklyje „Perdegimas“ šokėjas Marius Pinigis pelnė „Auksinį scenos kryžių“, o po kiek laiko perdegimą patyrė ir realybėje. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ jis pamena vaikystėje svajojęs apie aktorystę, bet pasirinko politikos mokslus. Sako, nebūtų nė pagalvojęs, kad taps šokėju, bet pedagogės pažadas iš jo padaryti profesionalą motyvavo taip, kad kelias negrįžtamai nusuko šokio link.
„Nesu rami siela – manyje gyvena vidinis žvėris, o mano kūne daug fizinės artikuliacijos“, – sako šiuolaikinio šokio šokėjas, choreografas, pedagogas M. Pinigis. Jis neįsivaizduoja kasdienybės be judesio, šokio, pasirodymų, bet M. Pinigio kelias į šiuolaikinį šokį nebuvo tiesus. Dvidešimties jis atsitiktinai nėrė į šokio pasaulį, o šiandien tiki, jog jo vidinis šokėjas yra gan jaunas.
„Man šventas laikas yra tarp šeštos ir septintos ryto. Aš jį skiriu tik sau, sveikatinimuisi. Tai gali būti mankšta gamtoje ir panašiai, tai būtinai darau, nesvarbu, ar tai būtų žiema, ar vasara, ar Lietuva, ar ne Lietuva, ar spektaklio diena, ar ne. Aišku, prisižiūriu mitybą, tiesiog jautiesi žvalesnis, jeigu atsižvelgi į tai, ką įsidedi į save. Galiausiai ląstelės, kurios pasimaitina, virsta kūnu. Norisi pavirsti tuo geru kūnu, kuris duoda ir naudą, ir energijos. Jei nori sušokti šimtą spektaklių, tikriausiai tos energijos ir reikia“, – mintimis dalijasi pašnekovas.
Bet šokio pasaulyje reikia ne tik energijos, fizinio pasirengimo, kūrybiškumo. Neapsieisi ir be užsispyrimo. Kilęs iš Panevėžio M. Pinigis mokyklos laikais domėjosi aktoryste, tačiau nuėjo į politologijos studijas Vytauto Didžiojo universitete. Dar pirmaisiais studijų metais jis atsitiktinai gavo pasiūlymą prisijungti prie šokio teatro „Aura“ trupės. Štai tada jį ir pagavo šokio ritmas.
„Nuo vaikystės mėgdavau Michaelą Jacksoną, visą laiką šokdavau, improvizuodavau, bandydavau nukopijuoti jo judesius stebėdamas vaizdo įrašus. Prisimenu, universitete vyko talentų vakaras, aš tiesiog nutariau sudalyvauti. Galvojau, puiki proga tiesiog šiaip pašokti. Ten pat dalyvavo ir mano būsima žmona, kuri tuo metu šoko šiuolaikinį šokį Kauno teatro šokio studijoje. Aš pašokau, Agnė pamatė ir sako: klausyk, tu labai gerai šoki, labai gerai judi, ar nenorėtum išmėginti savęs šokio teatre.
Aš, tiesą pasakius, nelabai ką žinojau, buvau matęs vieną teatro „Aura“ šokį. Bet mane labai sužavėjo. Nelabai supratau, ką matau, matau, kad šoka, bet ta pati forma buvo kitoniška ir iš karto supratau, kad su manimi rezonuoja. Žmonos pasiūlymą ateiti aš priėmiau kaip likimo ženklą“, – pamena M. Pinigis.
Įsivaizduokite, tu sėdi paskaitose su lygiaverčiais savo amžiaus žmonėmis, su profesoriais ir staiga eini į repeticiją ar pamoką su šešiamečiais ar septynmečiais, nes tau reikia pasivyti.
Jau po pirmos repeticijos „Auroje“ vyro mintis užvaldė šokis. Taip prasidėjo valandų valandos darbo ir prakaito upės repeticijų salėje.
„Teatro vadovė Birutė Leitukaitė pasakė: Mariau, mes iš tavęs padarysime profesionalą. Tai mane labai motyvavo, įžiebė tą ugnį. Aš niekada nebūčiau pagalvojęs, kad tapsiu profesionaliu šokėju. Galbūt galėjau pagalvoti, kad tapsiu aktoriumi, bet šokėju – ne. Kuo daugiau praktikavau šokį, supratau, kad turiu tam gerą kūną, jis galbūt ir genetiškai gerai sudėliotas, ir turiu to užsispyrimo. Pirmus metus kaip kokioje kariuomenėje pats nuo 6 val. ryto keldavausi, bandydavau prisivyti tai, ko nedariau dvylika ar daugiau metų. Žmonės nuo šešerių ar septynerių metų praktikuoja, o man dvidešimt, įsivaizduokite, staiga pradedu šokėjo karjerą, žmogus, kuris studijuoja politikos mokslus. Tai buvo nemenkas ir iššūkis, ir pokytis“, – kalba jis.
Nors pokytis buvo geras, rezultato teko palaukti. M. Pinigis atvirauja: sunkiai lipo per savo ego.
„Įsivaizduokite, tu sėdi paskaitose su lygiaverčiais savo amžiaus žmonėmis, su profesoriais ir staiga eini į repeticiją ar pamoką su šešiamečiais ar septynmečiais, nes tau reikia pasivyti. Prisimenu, taip ir būdavo: baigiu paskaitą, bėgu į „Aurą“ ir ten nuo paruošiamosios grupės studijos, tada su trupe, nors dar nieko nemoku, bet bandau kažką daryti. Tada bandai savarankiškai eiti pas baleto mokytoją ir panašiai. Atradinėjau kitas judesio praktikas ar kontaktines improvizacijas, labai daug dalykų mėginau ir pats daryti“, – tikina šokėjas.
Su šokio vaidmenimis M. Pinigis apkeliavo pasaulį, bet po kelerių metų nusprendė palikti šokio teatrą ir su bičiuliais įkūrė savo trupę. Vėrėsi nauji horizontai ir galimybės. Per kelerius metus susiformavo šokėjo, choreografo ir pedagogo tapatybės. Ir greta buvo mokslai. M. Pinigis įstojo į tarptautinių santykių ir diplomatijos magistrantūros studijas, buvo kviečiamas stoti ir į doktorantūrą. Visgi vyro neviliojo nei politologijos, nei akademinė sritys.
„Dabar, jeigu atsukčiau laiką atgal, tam Mariui, kuriam buvo dvidešimt treji, pasakyčiau: Mariau, neskubėk. Man atrodo, suveikė inercija. Tuo metu jau šokau Kauno šokio teatre „Aura“, jau save labiau siejau su šokiu, teatru nei su politikos mokslais“, – pažymi jis.
Prieš daugiau nei metus „Auksinių scenos kryžių“ ceremonijoje M. Pinigis buvo pripažintas geriausiu šokėju ir už vaidmenį spektaklyje „Perdegimas“ gavo apdovanojimą. Keturissyk nominuotas tąsyk žinojo, kad jau yra užaugęs iki apdovanojimo.
„Aš tą apdovanojimą laikau ne tik apdovanojimu už konkretų šokio spektaklį, manau, apskritai už tą visą kelionę nuo pirmos dienos, kai man pasakė: Mariau, mes tave padarysime šokio profesionalu. Tai man buvo tapimo šokėju įvertinimas. Sakau: šokis man nebuvo duotas, pažadėtas, aš jį turėjau atrasti“, – sako šokėjas.
Grįžti namo ir matai, kad tas šeimos traukinys yra nuvažiavęs, tau reikia bėgti sprintą, kad pavytum savo šeimą. Tada pradedi mąstyti, ar tikrai tau reikia tiek daug spektaklių, ar tau tai vis dar teikia džiaugsmo.
Tačiau šokio virtuvėje už pripažinimų, apdovanojimų, sėkmingos karjeros slepiasi ir tamsioji pusė. Du mažamečius vaikus su žmona Agne auginantis M. Pinigis keliaudamas kovoja su vidiniu priešu. Neslepia, kad pavargsta tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Prisimena, vienu metu jautėsi pavargęs net ir nuo savęs.
„Grįžti namo ir matai, kad tas šeimos traukinys yra nuvažiavęs, tau reikia bėgti sprintą, kad pavytum savo šeimą. Ypač kai vaikai maži – jie labai greitai keičiasi, greitai įgauna naujų įgūdžių, jų atmintis prisipildo naujų įspūdžių, o tu, kaip tėtis, lieki kažkur besivejančioje pozicijoje. Šita dalis tikrai nėra pati lengviausia. Tada, aišku, pradedi mąstyti, ar tikrai tau reikia tiek daug spektaklių, ar tau tai vis dar teikia džiaugsmo, ar visgi šeima yra prioritetas. Galbūt galima persidėlioti, kad galėtum daugiau laiko leisti su savo šeima.
Man atrodo, 2021 metai man pačiam buvo perdegimo metai. Galbūt tai buvo pačios pandemijos padiktuotas kontekstas, išsiderinęs laiko planavimas, išsiderinę renginiai. Vasarą būdavo vienas mėnesis skirtas gastrolėms, tada atostogos, o buvo nei atostogos, nei darbas. Mėtaisi, mėtaisi, poilsio, kokybiško buvimo su žmonėmis, įsiklausymo, girdėjimo, lėto laiko, atrodo, neliko. Pats sau išpranašavau tą perdegimą. Su kolega pastatėme spektaklį ir perdegimas smogė po pusantrų metų“, – pasakoja M. Pinigis.
Šiuo metu menininkas išgyvena savirefleksijos periodą, grynina savo tikslus ir prioritetus, dirba su būsimais pedagogais Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje ir prisimena baisųjį pirmą karantiną, kai paskaitų metu skraidė net šviestuvai.
„Aš toks dėstytojas – stengiuosi išlaikyti betarpiškumą, ne tik nebijoti pasirodyti kvailas, bet koks esu, toks ir esu, ekspresyvus ir kartais nerangus, pažeidžiamas kaip mes visi. Kiekvienas šoko tarp indų, tarp vaikų, tarp labai daug dalykų. Tie visi kritimai turi savo žavesio“, – šypsosi pedagogas.
Judesio ir triukšmo nestinga ir M. Pinigio asmeniniame gyvenime. Aštuonerius metus santuokoje su žmona Agne esantis vyras tikina, jog abu vis dar mokosi savo vaidmenų šeimoje.
„Kai manęs nėra, tai visą šeimos krūvį laiko mano žmona, tai yra tikrai nelengva, ypač jei tavo darbas irgi yra atsakingas ir tu jame sieki savo asmeninių tikslų, irgi labai nori save realizuoti visavertiškai. Vis apie tai kalbamės, bandome sąmoningai save pristabdyti arba reflektuoti, kas su mumis vyksta. Bet galiausiai vis tiek džiaugiuosi, kad, kol vaikai maži, sugebame išbūti tą chaotišką laiką ir tuos iššūkius kartu įveikti“, – pažymi laidos herojus.
Plačiau – vasario 12 d. laidos „Stilius“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
