„Puikiai žinojau, kad turiu žiūrėti į žmogų taip: visa tai, kuo aš jame žaviuosi, man yra pasiekiama. Visada žinojau, kad aš esu arti svajonės“, – konferencijoje „Moters vizija“ moteris siekti savo tikslų drąsino aktorė Ineta Stasiulytė.
Svajonės arti
Tik pradėjusi kalbėti, aktorė juokavo, kad niekada nežino, ką iš tiesų pasakys, ką kalbės konkrečioje konferencijoje, konkrečią dieną – tai priklauso nuo to, kaip tada jaučiasi – ateina ant scenos, pamato publiką ir pajaučia, ką nori pasakyti.
„Kiekviena atėjote su savo rūpesčiais, savo įvairiausiais išgyvenimais, mintimis ir nusiteikimais. Kad šis mūsų susitikimas, pašnekesys įvyktų prasmingiau, aš noriu jūsų kai ko paprašyta. Mes niekada nevaikštom po vieną. Pavyzdžiui, jūs galvojate, kad aš viena čia stoviu ant scenos? Šalia manęs visada yra ta, kuri žino geriau už mane, kuri labiau už mane apsiskaičiusi, kuri žino, kad aš dabar jaudinuosi. Ji žino, kad aš pasitikiu savimi, ji žino daug paslapčių, kurias nenorėčiau, kad ji dabar išduotų. Lygiai taip pat jūs sėdite ant vienos kėdės po dvi. Noriu paprašyti dabar tą žinovę trumpam atlaisvinti nuo pareigų. Klausytis tai, ką kalbėsime be jos – bus vienaip, su ja – kitaip. Paimkime ją nuo savo petuko, paprastai dešiniojo, na, ji juk teisinguolė, ir nusvieskime ant lempos – čia yra labai gerų lempų. Tik tiesa, prisiminkite, kur ją nusviedėte, nes prieš išeinant, reikės ją pasiimti“, – kiek kalbėjo Ineta Stasiulytė.
Visada reikia klausyti savo širdies, ragino aktorė. Ji tikino, kad atėjo su atvira širdimi, su atvira žinute, kurią, tikisi, kas pavyks įtikinti.
„Prisimenu save, kai buvau paauglė, į Telšius, aš esu iš ten – esu žemaitė, su ryškiai rožiniais lenarais atėjau į Andriaus Mamontovo koncertą. Mamontovas nėra reivas, bet aš atlėkiau iki jo, atstačiau krūtinę ir jis juodu markeriu man pasirašė. Visą laiką vaikščiojau ir didžiavausi tuo jo parašu. Šiandien važiuoju ir matau, instagrame dalinasi konferencijos reklamomis, žiūriu – o dieve, mano nuotrauka šalia jo. Aš juk mergaitė iš Telšių. Tiesiog ta, kuri kažkada tą krūtinę ištiesus bėgo parašo. Aš visada jutau vieną labai gražų dalyką, kad jis yra šalia – arti. Pavyzdžiui, kad mano tėtis ir jisai nesiskiria. Puikiai žinojau, kad turiu žiūrėti į žmogų taip: visa tai, kuo aš jame žaviuosi, man yra pasiekiama. Visada žinojau, kad aš esu arti svajonės“, – atviravo aktorė. Pasak jos, nereikia įsivaizduoti, kad mūsų svajonės yra kažkokios labai tolimos – jos visai čia pat, visi galime jas pasiekti.
Gimėme duoti
Aktorė dalinosi vaikystės prisiminimais, kurie padėjo pamatys dabartiniam gyvenimo suvokimui. Esminiams dalykams, kuriais ji iki šiol vadovaujasi.
„Kai man buvo dar mažiau – buvau mažyte mergaitė. Atsimenu, mama skuta bulves, mano buvo gal kokie šešeri, prieinu prie jos ir labai verkiu. Labai gerai prisimenu tą savijautą, mamos pirštas jau pajuodęs nuo bulvių skutimo, o aš jai sakau „mama“, o ji klausia – kas yra? Aš sakau, suprask, aš dabar jau žinau vieną dalyką – aš esu viena. Aš esu visiškai absoliučiai viena. Mama sako, vaikeli, ne – tu turi mane, tėtį, sesę, nesi viena. Aš jai atsakiau – nieko tu nesupranti, aš supratau, kad aš esu viena. Dabar jums noriu paaiškinti, ką aš tada supratau ir ką tas supratimas man dabar duoda. 1980 metais gegužės 17 d. aš gimiau. Aš pirmą kartą tądien – 11 valandą ir 30 minučių – įkvėpiau. Aš įkvėpiau tam, kad gaučiau oro ir tada aš tapau viena. Tokia, kokia dabar stoviu prieš jus. Mes visi gimėme vieni“, – svarstė I. Stasiulytė.
Žmogus turi išmokti vaikščioti, kalbėti – daugybę dalykų – ir visos tos patirtys, įsitikinusi aktorė, kuria mus tokias, kokios mes esame dabar: „Aš noriu pasidalinti šiandien, iš kur mes galime pasisemti energijos ir supratimo, kodėl mes čia esame. Pagrindinis dalykas, kuris mane įkvepia, žinojimas, kad aš iškvėpsiu. Aš labai tikiu, kad gaudama tą pirmą įkvėpimą, jį gavau ne šiaip sau. Aš gavau jį tam, kad galėčiau kažką duoti. Aš geriausiai tada jaučiuosi, kai kam nors ką nors duodu. Man taip yra nuo pat mažų dienų.“
Stasiulytė mintimis nusikėlė į vaikystę, kad labai mėgdavo aplinkiniams suteikti smagumo – rengdavo pasirodymus tėvams, vėliau draugams ir mokykloje taip. Vėliau ji klausė savęs, kodėl taip elgiasi? „Aš žinau, kad aš suteikiu smagumą, džiugesį. Ir aš žinau, kad tame yra didelė prasmė. Žinau, kad jūs lygiai taip pat galite tai daryti. Turite tam visas galimybes. Tik kai mumyse atsiranda didžiulė baimė ir įtampa, mes jau nebežinome, kaip tai daryti ir ką daryti“, – aiškino ji.
Aktorė retoriškai klausė – kokie dalykai mus galėtų atgaivinti ir pakelti, kai esame sukaustytos baimės? I. Stasiulytė tikino pati sau turinti atsakymą – nepamiršti tos mažos mergaitės, to mažo troškimo širdį, nes iš ten ateini visi tikri dalykai: „Mūsų pats geriausias draugas yra – mes. „Aš kalbuosi su savo didžiausia palaikytoja, kuri gyvena būtent mano širdyje. Ji visą laiką būna su manimi. Kas vyksta, kai panika mus užvaldo? Ta vargšelė neturi teisės nieko pasakyti. Tas balsas yra tiek užtildomas ir užgniaužiamas, kad net bijome pagalvoti apie tai.“ Svarbiausia, pasak Inetos, yra leisti sau išgirsti tą širdies balsą ir jo neužgniaužti, leisti pasisakyti ir jam.
Pabaigai, aktorė atkreipė dėmesį, kaip dažnai mes gyvename visur – praeityje, ateityje, mintimis visur lankomės, tačiau ne čia – ne šioje minutėje. „Mes išsitaškome, mes tiesiog negyvename čia. Man pavyzdžiui, šią akimirką svarbiausia yra tai, kad aš stoviu čia prieš jus ir jūs esate su manimi. Šita akimirka ir yra svarbiausia gyvenime, aš nežinau, kaip bus po penkių ar septynių minučių, šimto valandų. Nieko nėra svarbiau už šią minutę, nes aš klausau savo širdies. Mes nebematome nieko, nebegalime pajausti, nebematom tiesiog saulės. Jei dabar sėdėtumėte jau kitur, galvotumėt apie šią akimirką – koks geras buvo momentas, ir galvosite, kodėl tada, kai Ineta šnekėjo buvau mintimis kažkur kitur ir negalvojau būtent apie tą momentą.“
