Pavadinimas „Laužytojai“ man kilo klausantis „Pink Floyd“ albumo „The Wall“, leidyklos „Alma littera“ žiniasklaidai išplatintoje knygos „Laužytojai“ pratarmėje rašo autorė Rita Valantytė. Kažkada, vos prieš trisdešimt metų, gyvenome kitoje realybėje – už geležinės uždangos, sienos, kurią reikėjo sugriauti. O kas gali griauti tarsi nepastebimai ir, atrodytų, gana nekaltai, jei ne muzika, teatras, knygos, televizija.
„Laužytojai“ – tai kūrėjai neformalai, kurie nebuvo atviri, sąmoningi disidentai, jie veikė labiau nesąmoningai, paveikti Vakarų kultūros ir jos principų. Tada būdami dvidešimtmečiai ar trisdešimtmečiai jie nešė žinią apie kūrybos, vidinę individo laisvę, o tokie pasaulietiškai mąstantys žmonės buvo pavojingi sovietams.
Neformalūs vėlyvojo sovietmečio (1980–1991) lyderiai – nenuoramos ir neprisitaikėliai – kūrė ir elgėsi kitaip, maištingai, pasikliaudami intuicija, o ne tuomete sovietine ideologija. Vis dėlto daugelis jų savo senelių ir tėvų istorijas (dauguma senelių buvo ištremti, o tėvai įbauginti) sužinojo tik Sąjūdžio laikais ar net vėliau.
Knyga sudėliota iš nedidelių istorijų-etiudų, kurie atskleidžia ne tik tuometį žymių žmonių gyvenimą, bet ir to meto subkultūras (pankų, hipių, montanų ir t. t.), viešų institucijų (mokyklos, armijos ar psichiatrijos ligoninės) nerašytas taisykles bei daugelį subtilių ar sovietų laikais ir pirmaisiais nepriklausomybės metais įsišaknijusių visuomenės normų (tokių kaip blatas ir pan.).
Sovietmečiu materialūs daiktai nebuvo paprasti daiktai, kurių dabar galime įsigyti bet kuriame prekybos centre. Tai buvo svajonės išsipildymas, protestas, laisvės simboliai. Pavyzdžiui, džinsai ne tik kieta, bet ir protestas prieš tuometę pilką sistemą. Daugelis vyresnių žmonių savo rūsyje ar sandėliuke dar ir dabar turi užsilikusių senų daiktų: plokštelių, kasečių, knygų... Tai kelia sentimentų, primena jaunystę, todėl dažnai nelengva su jais atsisveikinti ir tiesiog išmesti.
Šioje knygoje norisi tapyti rašant, kad skaitant būtų užuodžiami mediniai mokyklos suolai, matomos atsilupusios baseino plytelės ar girdimas gitaros brązgėjimas sandėliuke. Žodžiu, nusikelti į tuos laikus, kai visko trūko ir visko norėjosi, o ore tvyrojo nuotaika, kad netruks įvyks kažkas didelio ir nesustabdomo.
Apie autorę Ritą Valantytę
Gimiau 1981 metais Sovietų Sąjungoje, o konkrečiau – Naujoje Akmenėje. Kai buvau ketverių, persikraustėme į Klaipėdą. Mama pasakojo, kad tais laikais sklandė juokelis: „Jei užlipsi ant „Klaipėdos“ viešbučio stogo, pamatysi komunizmą.“ Mamai taip ir neteko ten atsidurti, nes tada į šio viešbučio prieigas ne kiekvienas mirtingasis galėjo papulti.
Bet mes komunizmą pamatėme iš labai arti komunaliniame bute, kur nebuvo jokio privatumo: bendra virtuvė, bendras tualetas, bendra vonia... O kokia marga kiemo publika: lietuvių ir rusų vaikai, jūreiviai, girtuokliai, mokytojai... Priešais namus stovėjo Raudonojo Kryžiaus ligoninė, kur nuolat kaukė greitoji, atveždama nelaimėlius, ten ir mes, vaikai, savarankiškai prisistatydavome į priimamąjį, jei iškrisdavome iš medžio ar ką nors prasiskeldavome.
Užaugome su raktais ant kaklo, be mobiliųjų telefonų. Nors man, tada vaikui, sovietmetis nekelia šviesiausių prisiminimų, jo ir nedemonizuoju – būta ir gražių dalykų.
Santvarka pasikeitė, tapome laisvi ir dideliais žingsniais einame pirmyn. Man laisvė siejasi su atsakomybe už save ir pasirinkimo galimybe. Taip, demokratija nėra tobuliausia valdymo forma, bet tai geriausia, ką kol kas žmonija išrado formuodama nepriklausomų valstybių pagrindus.
Žemiau pateikiame knygos „Laužytojai“ ištrauką.
Samas
Armijos godos
(1982–1984)
Iš žiurkių miesto į gyvulių vagoną
It’s a rat trap Billy and
You’`e already caught
(The Boomtown Rats Rat Trap)
Apsigyvenus Šiauliuose gimė pirmasis pogrindinis „Bix“ albumas „Žiurkių miestas“, kuriame nusėdo visas pankiškas požiūris į pasaulį, protestas prieš vartotojišką, prisitaikėlišką visuomenę.
Žiurkių miestas tie Šiauliai.
Kiek reiks mums čia gyvent,
Užgriauš mus šitos žiurkės.
Geriau paleisti sau kulką.
Atvykę į Šiaulius buvome svetimi – čia vyravo kitokia kultūra nei Panevėžyje. Visi pamišę dėl kultūrizmo, tampė štangas, rijo varškę ir centro kavinėse gėrė pieno kokteilius, demonstruodami raumenis. Visa tai mums atrodė keistai... Albumą įrašėme nuomojamo namo rūsyje: nuoširdžiai prikūriau daug dainų, viską labai smulkiai apipavidalinau – albumo viršelyje nupiešiau virš Šiaulių miesto skrendančią žiurkę su CCCP (Союз Советских Социалистических Республик – Tarybinių Socialistinių Respublikų Sąjunga) užrašu.
Įrašinėjome su rusiška mage ir dviem mikrofonais: aš groju gitara ir dainuoju, o draugelis muša būgnus, dar naudojo pagalves ir vaikišką sintezatorių. Mane labai inspiravo Bobas Geldofas, grupės „The BoomTown Rats“ lyderis. O mūsų grupės pavadinimas gimė taip: tais laikais buvo problema gauti cigarečių, neturėjome ko rūkyti, todėl nuo žemės rinkdavome, tarmiškai tariant, bikus, nuorūkas. Pakeitus lietuviškas paskutines raides į X, išėjo „Bix“. Tas pavadinimas atitiko mūsų pankišką filosofiją.
Taigi albumas pradėjo eiti iš rankų į rankas, gandas nuvilnijo per visus Šiaulius. Dainų tekstai pankiški, apie mūsų gyvenimą ir nuotykius – nieko labai politiško. Ir tada iš kažkokių žmonių išgirstu, kad manimi domisi saugumas. Vieną dieną jie mane susirado ir pareiškė, kad mūsų albumas – tai antisovietinė veikla, ir... išvarė mane į armiją. Tai buvo bandymas perauklėti, turbūt atrodžiau pavojingas sistemai.
Saugumiečiai aiškiai parodė, kad galutinis mano taškas – Afganistanas. Gavau vainkomato šaukimą: nenueisi – sėsi į kalėjimą. Mano, kaip frezuotojo, karjera baigėsi dar neprasidėjusi. Nuvežė į Vilniaus paskirstymo punktą, nuskuto ir lauki. Dvi naktis pernakvojome ant gultų, tada sumetė į vagoną, mamos įdėtus lašinius atėmė ir nieko nesako. Veža tris paras nežinia kur.
Armijos dailininko karjera
Heard of a van that is loaded with weapons
Packed up and ready to go
Heard of some gravesites, out by the highway
A place where nobody knows
(Talking Heads Life During Wartime)
Kai išlipome iš vagono, mums pasakė, kur atsidūrėme: Gorskaja oblast, Dzeržinskij rajon, pasiolok Mulino. Tai didžiausias Rusijos poligonas, atrodo, dar ir iki šios dienos. Mes tarnavome mokomajame dalinyje, po jo visus siųsdavo į Afganistaną – tai buvo paskutiniai to karo metai, kai daugumą mano bendraamžių parveždavo karstuose, kontūzytus ar be galūnių.
Netrukus mus išrikiavo eilėje ir klausia: Kto umejet risovat? (liet. „Kas moka piešti?“) Greitai atsakiau: Ja („Aš“). Tas karinis miestelis buvo didžiulis: kino teatriukas, o viduryje – kultūros centras. Nors turėjau tapti radistu, mane paskyrė tos kultūrkės dailininku: turėjau gražiai plakatuose išpiešti šūkius: „Leninas. Partija. Jaunimas.“ Dabar drąsiai galiu teigti – dailė mane išgelbėjo nuo mirties kare.
Žinoma, ten egzistavo dedovščina (dedovščinos hierarchijoje buvo daug laiptelių, atspindinčių ištarnautą laiką: duchai, salagos – ištarnavę iki pusmečio, žąsinai, varnos, drambliai – pusmetį, čerpakai, fazanai – metus, seniai – pusantrų metų, dembeliai – jau turintys įsakymą apie pervedimą į atsargą, bet dar nepaleisti iš armijos): iš pradžių tave daužo, lupa, po metų jau gali geriau gyventi.
Man pasisekė – turėjau net savo kamurkę, kambarėlį, kur gyvenau ir ramiai sau rašydavau tuos lozungus, piešdavau leninus. Dar perpiešdavau senų moterų portretus, už tai gaudavau cukraus, sviesto. Šie produktai armijoje buvo svarbi valiuta, o jei vakare dar gauni keptų bulvių – esi vierchas.
Svarbus dalykas – visi iš armijos tiesiog privalėjo parsivežti nuotraukų albumą, kuris turėjo būti visaip apipieštas, apkringeliuotas. Vienas gruzinas prieina prie manęs ir sako: Naresuješ mne album – azalačiu, každyj večer budeš kartošku kušat (rus. „Nupieši man albumą – atsidėkosiu, kiekvieną vakarą bulves valgysi“). Dailė ir čia mane gelbėjo.
Vieną kartą mane išvežė apipavidalinti Maskvos parado. Ten buvo toks nedidelis aerodromas, kur vyko pasiruošimas. Mums, dailininkams, reikėjo tą aikštę išpuošti: sukurti Lenino mauzoliejų, paruošti plakatus ir panašiai. Gyvenome palapinėse. Spalis. Jau šalta. Ryte atsikeliame – šviežiai pasnigę, o aš ėmiau ir išsisiojau Lenino profilį ant sniego. Būdavo ir tokių smagių akimirkų.
Siaubo filmas
The sound of gunfire, off in the distance
I’m getting used to it now
Lived in a brownstone, lived in the ghetto
I’ve lived all over this town
(Talking Heads Life During Wartime)
Prieš tampant piešėju man teko pabūti eiliniu bendrajame būryje. Ten nuo kerzinių batų visada kruvinos kojos, kojinės draudžiamos, pėdas apsivyniodavome autais. Kai būdavo naktinis nariadas (laikinai kareiviui paskirta užduotis, dažnai ūkinė. Sovietų kariuomenėje naudota ir kaip bausmė. Per nariadus reiškėsi ir dedovščina – sunkūs nariadai, tokie kaip tualetų plovimas, skirti dūchams), turėdavai skusti bulves visą naktį.
Įžengęs į virtuvę įjungi šviesą – ir pasipila milijonai tarakonų, tokia juoda siena. Pati valgykla – milžiniška arklidė, šalia iškasta duobė, kur suversti rauginti kopūstai. Įšoki į ją su batais, šakėmis jų prikrauni, o paskui visi tai valgo. Kaip siaubo filme – tik tris kartus baisiau.
Diena prasideda šeštą valandą ryto: kol dega degtukas, visi turi būti apsirengę ir sustoję į eilę. Jei nespėji, iš karto eini plauti tualetų, per naktį skusti bulvių arba visi daro atsispaudimus, bėga ratus tomis suvarytomis kojomis. Gal mūsų padalinyje buvo truputį geriau, nes mes dar kažko mokėmės: Morzės abėcėlės, aparatų prijungimo ir kitų karinių reikalų.
Svaiginimosi būdai
This ain’t no party, this ain’t no disco
This ain’t no fooling around
No time for dancing, or lovey dovey
I ain’t got time for that now
(Talking Heads Life During Wartime)
Armijoje visa Sovietų Sąjunga buvo kaip ant delno: gruzinai, armėnai, kazachai ir kitos tautos. Kai kurie kalniečiai, pavyzdžiui, kalmukai, net rusiškai nemokėjo, nusileidę iš kalnų su avinais, mašinų nematę, civilizacijos – nulis. Jie visada būdavo apsinešę, nes nuolat kramtydavo žalius miltelius – nasvajų (rus. насва́р – Vidurinėje Azijoje tradicinis kramtomasis tabakas, sukeliantis ir psichologinę, ir nikotininę priklausomybę.
Kai kuriose valstybėse legalus. Apskritai narkotikai, ypač augaliniai, SSRS iki devintojo dešimtmečio labiausiai plisdavo per tarnybą armijoje – tradicinius narkotikus vartojantys kariai iš Vidurinės Azijos pripratindavo kitus. Ilgą laiką narkotikų, ypač augalinių, žala SSRS nebuvo suvokiama, apie tai beveik nebuvo kalbama, nes narkotikai laikyti išskirtinai Vakaruose išsikerojusia yda.)
Pietiečiams su siuntiniais iš namų atsiųsdavo žolės, hašišo. Kiti valgydavo batų tepalą. Kadangi dalinyje buvo uždrausta vartoti alkoholį (grėsė baisios bausmės), svaigintasi kitais būdais, o valdžia narkotikų nesureikšmindavo, o gal apie juos nieko nežinojo. Patys Afganistane tarnavę karininkai buvo pakrikusios psichikos. Jie kare tik gerdavo, rūkydavo hašišą ir šaudydavo. Ten egzistavo vienintelis svarbus dalykas – išgyventi: arba jie tave, arba tu juos.
Pamirštas ligonis
Transmit the message, to the receiver
Hope for an answer some day
I got three passports, a couple of visas
You don’t even know my real name
I sleep in the daytime, I work in the nighttime
I might not ever get home
(Talking Heads Life During Wartime)
Po pirmų tarnybos metų į mūsų padalinį turėjo atvažiuoti generolai iš Maskvos, todėl buvau įpareigotas vos per kelias paras apipavidalinti poligono aikštę. Keturias paras lindėdamas rūsyje su dažais acetono pagrindu ruošiau didžiulius plakatus. Vieną rytą atsikėlęs pamačiau, kad nusilupo visa veido oda, greičiausiai prasidėjęs baisus dermatitas. Mane išvežė į poligono ligoninę, porą mėnesių praleidau odos ligų skyriuje. Ten apipiešiau viską, ką galėjau.
Man nešė tuo metu populiarius Ivano Šiškino paveikslus, o aš juos perpiešdavau. Gydytojams patiko tai, ką dariau, todėl mane kilnojo iš vieno skyriaus į kitą, nes visiems reikėjo paveikslų ant sienų. Taip metus „pragulėjau“ ligoninėje: piešiau, skaičiau filosofines knygas, net turėjau savo magę, atsisiunčiau kasečių. Žodžiu, varčiausi kaip inkstas taukuose.
Juokingiausia, kad per tą laiką mane pamiršo. Kažkokiu būdu dingau iš visų įmanomų sąrašų. Jau ateina laikas važiuoti namo, grįžtu į savo padalinį, o jie man sako: „Tavęs nėra sąrašuose.“ Nuėjęs pas savo vadą aiškinu jam tą keistą situaciją. Užuot paleidęs, jis man paskiria dembelišką darbą. Liepė ant mūsų padalinyje stovėjusių didžiulių betoninių angarų nupiešti kokią nors karišką freską. Kokie trisdešimt metrų ilgio ir penki aukščio.
Vėl acetoniniais dažais keverzoju tuos tankus, lėktuvus. Galvoju: šakės, vėl oda nusilups. Bet tai buvo darbas lauke, todėl nieko blogo nenutiko. Po mėnesio darbo grįžau namo – į išsvajotą Lietuvą.
