„Pamačiau, ką Dievas daro su žmonėmis, ir supratau, kad aš irgi taip noriu“, – atsigręžimo kelią LRT TELEVIZIJOS laidoje „Išpažinimai“ pamena aktorius Marius Repšys. Jis nevaidina, kad yra nušvitęs, tobulas ar net labai geras, – kaip ir visus, jį supa žemiški dalykai, bet menininkas stengiasi visą laiką būti su Dievu. „Man tikėjimas labai padeda gyvenime“, – teigia jis.
„Auksinio scenos kryžiaus“, „Sidabrinių gervių“ laureatą M. Repšį kalbina LRT TELEVIZIJOS laidos „Išpažinimai“ vedėja Viktorija Urbonaitė.
– Ko tavo gyvenime yra daugiau – šventojo ar vandalo?
– Aš pasakysiu taip – vandalas yra šventas. Jis spektaklio gale miršta ir patenka į dangų. Dievas jį padaro šventu. Vadinasi, vandalas ir šventasis yra tas pats asmuo.
– Ar būna, kad spektaklių metu gauni atsakymą į kokį nors savo klausimą?
– Kai repetuoji spektaklį, atsakinėji į daug klausimų. Teatras mane labai subrandino kaip žmogų, nes kai buvau paauglys, buvau netašytas. Kažką iškrėsti, negražiai pavadinti žmogų, diskriminuoti, apkalbėti – nemačiau problemų. Kurį čia vakarą gulėjome su žmona ir kalbėjome, kokie buvome prieš 20 metų, nes kartu esame 22 metus.
Teatras mane subrandino kaip žmogų, iš marozo tapau aktoriumi. Tai mane pakėlė. Aš kažkiek likau tuo marozu, bet pasikeitė dvasiniai dalykai, požiūrio kampai. Iš Ainio Storpirščio išmokau, kad turi labai greitai prisitaikyti, čia ir dabar, nėra laiko save demonstruoti. Jei režisierius pasako pastabą, nuleidi savo ego ir darai, kaip jis nori. Tas pats ir santykiuose – savo ego demonstravimas santykių negelbėja.
Yra tokia istorija. Prie stalo sėdi žmonės, vieni – iš pragaro, kiti – iš rojaus. Stalas nukrautas vaišėmis, bet šakutės yra dviejų metrų ilgio ir pririštos prie rankos. Tie, kurie iš pragaro, bando pamaitinti save, o tie, kurie iš rojaus, duoda kitam. Duodi kitam ir tave kažkas pamaitina.
Pamačiau, ką Dievas daro su žmonėmis, neįtikėtinus dalykus. Supratau, kad aš irgi taip noriu.
– Ar to išmokė kovų menai?
– Ir kovų menai, ir tikėjimas, domėjimasis religijomis. Kas iš to, kad investuosi tik į save? Turi geriausią darbą, mašiną, namą, bet kai tu numirsi ir atsistosi prieš Dievą, o jis paklaus, ką gero padarei šitame gyvenime, ką tu sakysi? Sakysi: gavau „Auksinį kryžių“. O jis sakys: ne, kryžius yra paskutinis šūdas. Sakysi: na va – dvi „Sidabrinės gervės“. Sakys: ne, mes ne apie tai šnekame – ką tu padarei šitame gyvenime? Va tokie dalykai bus paklausti ir gali būti labai liūdna.
– Bet tu gavai ne tik „Auksinį scenos kryžių“, bet ir tą kitą, kurį nešioji ant pečių, – bipolinį sutrikimą. Ką tau tai reiškia? Kas su tavimi atsitiko?
– Visi mes turime kryžius. Aš turėjau permąstyti savo gyvenimą, atsistoti ant bėgių, nes mano traukinys buvo nukritęs, sunkiai ratais kniso, kniso tą žemę. Reikėjo daug žmonių, daug pastangų, kad tą traukinį pakeltų.
– Ar ta liga tave patį, kaip žmogų, transformavo?
– Taip, labai. Aš pradėjau suprasti ir pažinti save ir kitus žmones. Teatras yra savęs pažinimo menas. Šiandien tau gal puiki nuotaika, nori džiaugtis, pavasaris, o tau reikia tris valandas verkti. Arba tau yra taip liūdna, nesinori nei kalbėti, nei gyventi, o reikia išeiti ir linksminti žmones. Kai pažįsti save, gali atlikti tam tikrą vaidmenį.
– Tu sakei, kad čiupinėjai visokias religijas. Koks tavo vaidmuo santykyje su Dievu?
– Čiupinėjau visokias religijas, bet apsistojau ties krikščionybe. Egoistiškai žiūrint, man tikėjimas labai padeda gyvenime.
Nei kūrinį pavyksta iš karto sugroti, o su tikėjimu yra dar sudėtingiau.
– Ar tavo liga buvo atsigręžimo kelias?
– Manau – tam tikra prasme. Supranti, kaip buvo, – man atsibodo gulėti tose ligoninėse. Pasakiau sau, kad gana, užtenka. Pradėjau ieškoti. Buvo tokia laida apie reabilitacijos centrą, ten susipažinau su kunigu Kęstučiu Dvarecku ir pamačiau, ką Dievas daro su žmonėmis, neįtikėtinus dalykus. Supratau, kad aš irgi taip noriu.
– Ar tu patyrei atsivertimą?
– Ne iki galo. Nei kūrinį pavyksta iš karto sugroti, o su tikėjimu yra dar sudėtingiau.
– Ar tai reiškia, kad tu jau sutikai gyvą Dievą, gyvą Kristų? Kokia tai buvo akimirka?
– Taip, sutikau. Ta akimirka buvo, kai nuėjau į bažnyčią po ilgo nevaikščiojimo. Pasakiau žmonai, kad šį sekmadienį eisime į bažnyčią. Ji apsidžiaugė. Užsirašiau į Pirmos Komunijos kursus.
Aš nenoriu deklaruoti, kad esu labai geras. Padariau daug nesąmonių, darau ir nežinau, kiek dar jų galiu padaryti.
– O tu jauti Dievo meilę?
– Kartais. Tai puikus jausmas. Tas santykis su Dievu negali būti: šiandien man gerai, tai aš su Dievu, šiandien man blogai – nelįskit prie manęs. Turi būti nuolatinė praktika, mano galva. Aš nesu nušvitęs, toli gražu. Esu žemiškuose darbuose, bet stengiuosi visą laiką būti su Dievu. Tu negali tikėti, kada nori. Prišokimais neišeis. Dvasinis tobulėjimas turi vykti visą gyvenimą.
– Vadinasi, tu ir meldiesi?
– Taip. Neturiu mėgstamiausios maldos – mėgstamiausias yra pokalbis su tuo, kuris mus sukūrė.
– Yra tavo daina, kurią tu dainuoji su savo dukra. Aš negaliu jos išmušti iš savo galvos. Ten yra tokie žodžiai: „Aš pakylu aukščiau virš debesų, aš pakylu paukščiu ir man nebaisu.“ Ar tau būna baisu?
– Būna. Anksčiau buvo baisiau. Dabar šiek tiek išmokau į viską žiūrėti paprasčiau. Nehiperbolizuoju problemų. Leidžiu, kad laikas ir Dievas viską išspręstų.
– Žiūrėdamas iš šiandienos perspektyvos, kaip manai, kas tavęs laukia?
– Bulgakovas „Meistre ir Margaritoje“ Volando žodžiais protingai sako: jei nori valdyti pasaulį, turi numatyti bent tūkstantį metų į priekį. O tu negali žinoti, kas tavęs laukia rytoj. Tu gali planuoti, kiek nori.
Aš norėčiau, kad pasaulis grįžtų į normalų gyvenimą. Jei kurčiau pasaulį, jis būtų be pinigų ir be maisto. Tada nebūtų dėl ko kariauti. Jei kurčiau pasaulį, jis būtų su daug meilės. Bet nenoriu pasakyti, kad Dievas sukūrė netobulą pasaulį. Ne – tai mes jį padarome netobulą.
Panašiai būtų, jei griūtų tavo namas, ateitų statybininkai padėti, o tu sakytum: eikit iš čia, mes patys susiremontuosime. Taip ir Dievas ateina, o mes: aš pats, aš pats. Dėl to viskas taip ir vyksta. Norėčiau, kad baigtųsi korona ir būtume laimingi.
Plačiau – sausio 23 d. laidos „Išpažinimai“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
