Agnės ir Nerijaus Juškų santykiai patvirtina – priešingybės traukia. A. Juškienė teigia, kad į jos gyvenimą žymusis primarijus įnešė vėjo, intrigos ir nežinomybės. LRT.lt pokalbių laidoje „Svečiuose pas Editą“ baleto šokėjas pamena: buvo vienintelis M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje, savo noru pasilikęs antriems metams, o vos 19-os jau šlubavo sveikata. Viena to priežasčių – ypač skurdi mityba internate.
„Jau tas vakarėlių liūtas niekada nepasikeis“, – tokiais ir panašiais komentarais mėtėsi garsaus baleto šokėjo gerai nepažįstantys žmonės. Bet žymiausias Lietuvoje šokio solistas, baleto teatro primarijus N. Juška nė nemanė ko nors įrodinėti – pakanka savo žinojimo.
Sutikęs mylimą moterį, dabar jau žmoną Agnę vyras buvo tikras – tai jo šeimos pradžia. Dabar pora augina du vaikus ir visą laisvalaikį leidžia kartu. Juos kalbina laidos vedėja Edita Mildažytė.
– Kodėl jus galima vadinti Romeo ir Džuljeta?
N. Juška: Todėl kad mūsų pažinties pradžia buvo Veronoje. Agnė dainavo, aš šokau. Tai buvo privatus renginys, kur abu dalyvavome. Mūsų pažintis ten ir įvyko.
– Tai tada ir kritote vienas kitam į akį?
N. Juška: Ji man – taip.
– Bet aš suprantu, kad Nerijui nebuvo lengva tave merginti.
A. Juškienė: Aš niekada nebuvau ir turbūt nesu iš tų, kurios demonstratyviai parodytų, kad kažkas patinka, rūpi. Pamačiau Nerijų ir viskas – ne. Aš kaip tik priešingai – esu iš tų merginų, kurios stengsis likti nuošalyje su savo komentarais, elgesiu neparodyti, jog tas žmogus labai brangus, krito į akį.
Priešingybės pritraukia. Esu labai tiksli, konkreti, mėgstu planuoti, nemėgstu netikėtumų. Nerijus į mano gyvenimą truputį įnešė to vėjo: nėra tikslumo, nėra planų.
A. Juškienė
– Bet tavo profesija yra finansistės. Vadinasi, esi racionali, gerai apskaičiuojanti, o čia staiga – plevėsa, apie kurį turbūt prisiklausei visko.
A. Juškienė: Bet žinote, kaip sako, – priešingybės pritraukia. Esu labai tiksli, konkreti, mėgstu planuoti, nemėgstu netikėtumų, viskas turi būti sudėliota. Taip ir dabar su vaikais, ir šeimoje dienotvarkė aiški tiek šiandien, tiek kalbant apie ateitį. O Nerijus į mano gyvenimą truputį įnešė to vėjo: nėra tikslumo, nėra planų. Šiandien sumąstė, šiandien bus, nežinai, kas bus po akimirkos. Turbūt tai ir traukia – lyg ir nežinomybė, lyg ir intriga. Visą laiką tai žavi, traukia priešingybės.
– Kaip tau sekėsi užkariauti Agnės širdį? Taigi buvai nepratęs trepsėti, buvai pratęs, kad aplink tave trepsėtų.
N. Juška: Baisus reikalas. Net ten, Veronoje, kad ir buvo labai šalta, nusimečiau savo plunksnas, uždėjau: „Ne, man nešalta.“ Teko paplušėti, pavargti dešimt metų.
– Jūsų gyvenimo patirtys – visiškai kitokios. Agnė visą laiką buvo šeimos numylėtinė.
A. Juškienė: Apskritai gyvenimo būdas yra kitoks, esame iš kitokių šeimų, kitaip augę.
– Taigi jis be šeimos internate užaugęs.
A. Juškienė: Aš augau šiltnamio sąlygomis, o jis – visai kitokiomis. Turbūt tai irgi žavu, man smagu, kad aš galiu jam perduoti tam tikras tradicijas tiek iš savo šeimos, tiek galime kartu kurti savas. Jam buvo keista, jog kartu sutiksime Kūčias. Pirmos mūsų Kūčios buvo tik dviese. Paprasti, elementarūs dalykai, man atrodo, jam buvo naujovė. Man patinka tokius dalykus kurti savo šeimoje.
– Tu labai nuosekliai ir nuoširdžiai tai darai, jūsų šventės ypatingos. Tu net nepatingi suruošti specialių teminių dovanėlių svečiams.
A. Juškienė: Man visą laiką smagu džiuginti kitus. Kad ir mano jubiliejus, man džiaugsmą, pilnatvę ar palaimą teikia, kai kiti yra laimingi, kai kiti džiaugiasi: kaip mums skanu, kaip mums gražu, kaip mums malonu...
N. Juška: Iš Agnės gimtadienio visi išeina su dovanomis.
– O ką apie tai mano Nerijus?
N. Juška: Viskas gerai, nes aš augau visai kitomis sąlygomis, kaip sako, „ant išgyvenimo“.
– Kiek pačiam buvo, kai buvai priimtas į M. K. Čiurlionio menų gimnaziją?
N. Juška: Nuo 9 metų jau augau vienas.
– Kodėl tavo tėvai nutarė, kad esi gabus baletui?
N. Juška: Mane pamatė vienas šeimos draugas, kuris buvo meniškas. Jis pamatė, kaip aš namuose vaikštau ant pirštų. Aš nuo mažens iš darželio grįžęs vaikščiodavau ant pirštų galų. Per televizorių tais laikais rodydavo baletą, kai kas nors mirdavo. Tiek jo ir tebuvau matęs, ir tai jo nežiūrėdavau. Tik žinojau, kad yra Čiurlionio mokykla.
– 9 metų likai internate be tėvų. Koks buvo jausmas? Ką atsimeni?
N. Juška: Mūsų mergaitės tai verkdavo, berniukai – kitas variantas: laisvė, atitrūksti nuo tėvų... Bet tada esi atsakingas už save. Kas mums išskalbs? Apie skalbimo mašinas nebuvo šnekos. Eini, pats viską tvarkaisi. Reikia susisiūti baleto batelius, praplyšę... Tada dar linoleumo nebuvo, mokyklos grindys – medinės, į porą pamokų ateini ir suplyšta, pirštai išlenda. Na, ką, siūniesi.
Mūsų santykiai nėra saldūs, visko būna, visko reikia. Jeigu viskas būtų pernelyg gerai, man atrodo, būtų netikra, negerai, tada galbūt kažkas kažką nutyli, neparodo emocijų.
A. Juškienė
– Nerijau, buvai gabus, bet kodėl likai antriems metams, tiksliau – pasiprašei likti?
N. Juška: Mokytojai sakė, kad tai istorijoje vienintelis atvejis, kai žmogus pasiliko antriems metams savo noru. Mokytojos: oi, Nerijus jau princas, labai gabus... Ir užmigau aš ant tų laurų. Aišku, aš vis viena pats gabiausias, bet kai vyresnėse klasėse pradėjome vaikščioti į teatrą, ateini ir matai tuos profesionalius artistus, ką jie išdarinėja. Jie ten skraido, sukasi... Aš, tas geriausias, pamačiau, kad man reikia truputėlį palįsti po lapais.
Ačiū Dievui, kad tada man šovė į galvą, ko aš gyvenime noriu. Mokykloje, žinote, rūpėjo stogais palaipioti, baletas – tarp kitko. Džiaugiuosi, kad, nors jau dvyliktoje klasėje, teatras man atvėrė akis. Kitą dieną nuėjau pas direktorę ant kilimo ir pasakiau: noriu pasilikti antriems metams pas mokytoją Danielių Kiršį, kuris turėjo didžiulę patirtį, buvo išleidęs daug profesionalių artistų. Norėjau pas jį pasilikti, kad užlopyčiau skyles. Ką jis padarė per metus laiko, buvo du skirtingi Nerijai Juškos.
– Tau buvo 19 metų, buvai priimtas į teatrą ir jau pradėjo šlubuoti sveikata. Dėl kokių priežasčių?
N. Juška: Tada nesupratau, bet kai dabar sugrįžtu į tuos laikus, apmąstau visą tą laikotarpį, mitybą, sportą, kai viską sudedi į viena, tada supranti, dėl ko tai įvyko. Internate pusryčiams būdavo trys permatomos sūrio riekelės, sviesto turbūt 15 gramų ir dvi duonos riekelės – sportuojančiam organizmui, kuris visą dieną turi fizinį krūvį. Pietums gauni kokį kotletuką, padarytą iš batono, vakarienei vėl daktariškos dešros ir tris permatomas riekeles, o priešpiečiams – tris „Gaidelio“ sausainius. Fizinis krūvis didžiulis, augantis organizmas – viskas, sąnariai pradėjo nebeatlaikyti.
Pirmais metais tik atėjus į teatrą iš karto sąnariai apie save davė žinią. Tik nori ruošti kokį spektaklį – viena operacija. Po operacijos atstatai formą, pradedi kažką ruošti, bac – kita operacija... Nuo stalo ant stalo kaip karbonadas.
– Tuo laikotarpiu, kai tikrai intensyviai šokai, buvo daug tokių viešų pareiškimų, kad teatras, scena yra tavo stichija: tai yra tai, kam aš gimiau, scenoje galėčiau ir numirti. Dabar kalbi visai kitaip.
N. Juška: Tai buvo psichinis sutrikimas, kai tu be teatro... Bet vėl – tai buvo laikotarpis, kai teatras buvo vienintelė mano šeima, mano namai. Viskas, ką dariau, buvo teatre, kitaip nebūčiau pasiekęs rezultatų, jeigu taip nebūtų buvę. Visą šimtą procentų atidaviau teatrui.
– Bet atsitiko Agnė.
N. Juška: Ačiū Dievui. Aš turėjau karjerą ir kai ji atėjo į pabaigą, atsirado Agnė, šeima. Kai tu garbingai gali nueiti nuo tos didžiosios scenos ir nueini į šeimą... Aš ir dabar savo malonumui turiu sceną, ir šeimą turiu. Tai yra išvis...
– <...> Kaip jūs ištvėrėte karantiną su šitais dviem gražuoliais beveik neišeidami iš namų? Sakėte, kad ir į darželį nėjo.
A. Juškienė: Man buvo keista iš aplinkinių girdėti, kaip sudėtinga 24 valandas praleisti su vyru ar žmona ir dar vaikais, nes mums tai yra įprasta: įprasta kartu pusryčiauti, užsiimti kažkokia veikla, žaisti, keliauti, vykti į darbą. Aš jau tikrai ilgą laiką, jau 5 metus 24 valandas per parą esu namie ir man tai smagu, tai man yra malonumas. Kaip sakau, vaikais niekas geriau už mamą nepasirūpins. Tokia jau esu. Manau, ne mokykla, ne darželis, ne auklės turi auginti vaikus, tam yra tėvai. Jeigu jau mes jų nusprendėme turėti, tai ir reikia skirti maksimaliai laiko.
– Paulius ir Eva – geri bičiuliai vienas kitam ar labiau pešasi?
A. Juškienė: Visko būna, tai turbūt normalu, kad ir apsikabina, ir pastumia. Aš kažkaip to labai nedramatizuoju. Visko turi būti ir visko reikia. Kaip ir mūsų santykiai nėra saldūs, visko būna, visko reikia. Jeigu viskas būtų pernelyg gerai, man atrodo, būtų netikra, negerai, tada galbūt kažkas kažką nutyli, neparodo emocijų, neišreiškia savo jausmų.
Visas pokalbis – gruodžio 6 d. laidos „Svečiuose pas Editą“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
