Sakantiems, kad nemoka dainuoti, Saulius Urbonavičius-Samas atsakytų: „Pats žinau, į muziką atėjau ne dainuoti.“ Bet kad gros prieš daugiatūkstantinę minią, prieš užmigdamas svajojo iki pat paauglystės. Nuspręsti, teptukas ar gitara, prodiuseriui tikriausiai nepavyko iki šiol, bet jei padaro sprendimą, tai it nukerta kirvuku. Taip nutiko su visišku svaigalų atsisakymu.
Jam gimus mama tvirtai žinojo: sūnaus vardas bus Saulius, bet šiandien tik ji viena tuo vardu ir vadina. Jo kalboje vis dar švelniai girdisi Panevėžys, nors iš jo jis išvažiavo prieš daugybę metų. Jo gyvenime ir veikloje persipynusi muzika ir dailė, o pastaroji, kaip jis sako, ne sykį jį gelbėjo gal net nuo mirties.
„Kai pasakai Samas, visi net neabejoja ir žino, apie ką kalba, nes jis toks tik vienas. Bet ir jis negali atsiminti, kaip, kada ir kur prilipo ši nuostabi pravardė, nes tiesiog nebelabai prisimena“, – pasakoja LRT.lt pokalbių laidos „Kur važiuojam?“ vedėja Nomeda Marčėnaitė.
– <...> Aš kažkaip savo gyvenime, kai padarau sprendimus, tai padarau kirvuku. Aš dėl to laimingas. Nežinau, iš kur tai. Teko daugybė tokių sprendimų. Svarbiausias, kuriuo aš dabar džiaugiuosi kiekvieną rytą, kiekvieną vakarą, yra nevartoti jokių svaigalų. Aš mėgaujuosi, žinau, kad išsivadavau iš to formato.
Kažkas tau tai įmeta: visa visuomenė, tavo tėvai... Apskritai aplinka įmeta tau tokią programą: kaip tu čia neišgėręs? Nepabendrausi, neatsipalaiduosi, draugų neturėsi...
Kad grosiu priešais daugiatūkstantinę minią, tą matydavau kiekvieną vakarą eidamas miegoti. Iki 12–14 metų, atsimenu, atsiguldavau ir kažkaip matydavau: kažkokia minia, koncertas...
– Ar tavo šeimoje žmonės gėrė?
– Ne, mano tėtis beveik visai negėrė, jį, gerai įkaitusį, mačiau per kokius jubiliejus, dar kažką. Atsimenu, yra porą kartų parėjęs įkalęs iš darbo, bet nebūdavo taip, kaip tais sovietiniais laikais, kai šliauždavo namo. Tačiau mano kaimas gėrė. Senelis ne, bet mamos brolis tai jau pylė. Tuo laiku tame kaime, matyt, nebebuvo ką ir daryti, tik gerti.
– Jei prisimintum save mažą ir pagalvotum, kas su tavimi gyvenime yra įvykę, kaip tas tavo likimas susiklostė, tu taip įsivaizdavai savo gyvenimą?
– Kad grosiu priešais daugiatūkstantinę minią, tą matydavau kiekvieną vakarą eidamas miegoti. Iki 12–14 metų, atsimenu, atsiguldavau ir kažkaip matydavau. Tiesiog matydavau: kažkokia minia, koncertas... Nors tuo metu ir ta muzika buvo draudžiama, turėjai gauti tas plokšteles, tuos įrašus per draugus. Ta muzika buvo kažkoks uždraustas vaisius, kurio tu nei girdėdavai aplink, nei ką.
– Kai buvai mažiukas, kas buvo tavo patys artimiausi žmonės?
– Sunku pasakyti, augau gana vienišas. Aišku, buvo kiemas, buvo daug vaikų...
– Tavo mamos tėvai, seneliai gyveno vienkiemyje.
– Taip, aš ten praleidau labai daug laiko. Ten prabėgo mano vasaros, aš ten vienas klaidžiodavau po tuos laukus. Iš ryto atsikeldavau ir išeidavau, pietaudavau pas melžėjas, įpildavo puodelį šilto karvės pieno, duodavo dar ką nors. Taip ir eidavau per tuos laukus. Buvau tyrinėtojas, man buvo smalsu.
– O kas tave išmokė žvejoti?
– Aš pats, buvau žvejybos fanas, keldavausi ketvirtą ryto. Į mokyklą – ne, bet į žvejybą – taip.
<...> Tas polinkis į muzikavimą, į piešimą – tai mane išgelbėjo. Kai reikėjo apsispręsti, kur stoti, kokia gi čia ta profesija, tai vienuoliktoje klasėje su draugeliu nutarėme stoti į dailę. Tais laikais, kad įstotum į Vilniaus dailės institutą, turėjai arba turėti partinį tėvuką, arba pinigų. Ten buvo totaliai korumpuotas reikalas.
Mano tėvai – visiškai nepartiniai, aš pats į komjaunimą nestojau iš principo, buvau vienintelis mokykloje ne komjaunuolis. Buvau iki pat vienuoliktos klasės paskutinio mėnesio dėl to, kad man buvo aiškiai pasakyta: jeigu tu nori įstoti į bet kokią aukštąją, net nesvaik komjaunuolis nebūdamas. Supratau, kad mano ta kova šitoje vietoje kažkur gal tegul lenda į pogrindį. Padariau formalumą.
– Jau buvai apipaišęs visas duris namuose. Viską, ką galėjai, jau buvai apipaišęs. Visi sąsiuviniai...
– Dažnai tėvus kviesdavo. Turėdavau du maišelius, su kuriais eidavau į mokyklą, nes atimdavo. Jei neklausai ar kažką, arba pieši per pamokas, atimdavo portfelį arba krepšį, kad ateitum su tėvais atsiimti. Aš vieną palikdavau prie tvoros, su kitu nueidavau. Tą paimdavo, tada grįždavau vis tiek su maišeliu. Jeigu grįžai be portfelio, tada ant kilimėlio. Dažnai eidavau.
– Dėl kokių dalykų?
– Dėl visokių zbitkų, visokių nesąmonių pridarydavau. Pavyzdžiui, mane užrašė į chorą, į kurį aš baisiai nenorėjau eiti. Galvojau, kaip, kad mane... Tada iš mamos pasivogiau saują ryžių ir su tušinuku šaudydavau, kaip būdavo madinga. Apšaudžiau mokytojo plikę, kol jis grojo. Atsiprašau jo, nes čia ne iš blogo, o dėl to, kad mane išmestų iš choro.
Dėl piešimo mane išgrūdo dalyvauti piešimo ant asfalto konkurse. Privertė, nes kažką reikėjo išsiųsti. Aš tokiu greitumu nupiešiau, nes taigi sekmadienis, reikia varyti žvejoti. Pirmas viską nupiešiau pagal temą ir, kreidas palikęs, pabėgau žvejoti į savo Nevėžį. Ir va – ateinu ir sako: Urbonavičiau, jums aukso medalis. Tada – be egzaminų į dailės mokyklą. O aš – ne, neisiu, nenoriu. Tuo metu nežinau, kas man buvo svarbiau, – žvejyba ir gal jau gitara.
– Tai visą laiką grūmėsi gitara su teptuku.
– Ir tada susigrūmė, po to ir mano gyvenimas taip buvo paženklintas. Tada tėvai sakė: viskas, eik į tą dailės mokyklą, nėra čia ko. Ir pradėjau lankyti dailės mokyklą. Iš pradžių kentėjau, metus, antrus ir tada atsirado gitara. Tada mane gitara pagavo.
Tų gitarų nebuvo, tiek buvo kančios rasti, nusipirkti. Dar pirkome kažkokią baisią septynstygę rusišką... Aišku, nusiimi tą stygą ir kažką darai. Tada atsirado kaimynas, kuris pamokė, ir įkritau į gitarą, taip mečiau dailės mokyklą.
Į komjaunimą nestojau iš principo, buvau vienintelis mokykloje ne komjaunuolis. Bet man buvo aiškiai pasakyta: jeigu tu nori įstoti į bet kokią aukštąją, net nesvaik komjaunuolis nebūdamas.
– <...> Tu nesusilaukdavai tokių komentarų: žinai ką, tu iš tikrųjų tai nedainuoji, neturi balso?
– Tai aš ir pats žinau, koks man skirtumas. Aš į muziką atėjau ne dainuoti. Aš dainuoju iš reikalo. Tai yra vienas iš instrumentų.
– Bus tau nelankyti choro.
– Taip, šiandien manau, kad man reikėjo pasimokyti dainavimo technikų, bet aš taip buvau nuvertinęs savo, kaip vokalisto, galimybes, savo balso... Aš labai gedėjau, kad neturiu gero balso. Mano požiūriu, geras balsas turėjo būti užkimęs.
– <...> Į ką tu panašus iš tėvų?
– Nežinau, aš randu to ir to. Dabar kartais, kažkaip po tėvo mirties, išgirstu kažkokias tėvo intonacijas...
– Koks jis buvo tėtis?
– Užsidaręs. Jis buvo labai darbštus, be proto darbštus. Jis buvo liaudies dailininkas, droždavo tuos visus velniukus, lazdas, visokių verpsčių, rankšluostynių pridrožta... Paprastai dirbdavo staliumi, o vakarais grįžęs dar savo dirbtuvėlėse užsidarydavo. Tiek mes jį tematydavome, droždavo ir droždavo.
– Sakai, kad buvai vienišius. Girdžiu apie dar vieną vienišių.
– Taip, mano tėvas buvo gan uždaras. Jis man kažkada pasakė, kad tiktai penkiasdešimties metų suprato, kad turi šeimą ir vaikų.
– O kokio amžiaus supratai tu?
– Manau, kad irgi panašiai. Kol buvo rokenrolas, tai buvo rokenrolas. Buvo svarbiausia, viskas buvo atiduodama muzikai.
Visas pokalbis – sausio 25 d. laidos „Kur važiuojam?“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
