Buvęs teistas LRT.lt pokalbių laidos „Svečiuose pas Editą“ pašnekovas Aidas Puklevičius žino, kad jei kas dar šiandien jį plaka, tai visai ne dėl padarytos klaidos. „Jeigu mano pažiūros būtų kaip tų, kurie plaka, jie man pastatytų altorėlį“, – teigia jis. Nors bausmę atliko, žurnalistui iki šiol ramybės neduoda mintys apie anuomet išgyvenusius artimuosius – jie juk nieko nepadarė, bet buvo priversti kentėti.
Žurnalistas, mąstytojas, rašytojas, eruditas ir visuomenės šviesuolis – tokį matome buvusį diplomatą A. Puklevičių. Tokio jo nuomone pasitikime ir ja sekame. Taip pat jis – žmogus kontrastas, mat greta fantastiško lygio išprusimo ir visuomenės švietimo A. Puklevičius dar buvo ir dviejų žurnalų vyrams redaktorius.
Nuomonės formavimas, analitiniai straipsniai ir taktiškai, bet labai aiškiai išreikštas požiūris – už tai šį autorių gerbia daugelis. Tačiau argi rašymas – visas gyvenimas? Kokia kita A. Puklevičiaus kasdienybės pusė? Pašnekovą kalbina laidos vedėja Edita Mildažytė.
– Kur tu užaugai, kur mokeisi ir kas tavo tėvai?
– Aš dar dabar, manau, augu, tik dabar tas procesas vadinasi kitaip – senstu. Gimiau Šiauliuose ir mokiausi Šiauliuose. Mano mama yra gryna žemaitė, gimusi netoli Endriejavo, Rietavo, inžinierė, tėtis gi yra miksas, jo tėtis buvo žemaitis, o mama – aukštaitė iš Ukmergės. Tėtis baigė teisę, bet kaip teisininkas labai mažai dirbo.
– Tai tu esi techninių inteligentų sūnus.
– Formaliai pagal išsilavinimą – taip, ypač mama, nes yra inžinierė. Ji gerai baigė mokslus, yra užregistravusi daug patentų, bet nepaisant to, kad mano tėtis yra grynas humanitaras, jei kalbėtume apie teksto rašymą, mama rašo daug geriau.
– O turi brolių, seserų?
– Turiu brolį, jis yra advokatas. Jis rašo dar geriau už mane.
– O kodėl to nedaro taip viešai kaip tu?
– Kaip ir kiekvienas advokatas mato, kad iš rašymo mažai teuždirbs, geriau uždirbti iš teisės.
– O ką tu studijavai?
– Aš irgi studijavau teisę.
Aš tuo metu buvau kiek užrietęs nosį, įsivaizdavau, kad labai daug visko žinau, labai daug visko galiu.
– Aš visada galvojau, kad baigei kokius nors politikos mokslus.
– Tada dar nebuvo tokių politikos mokslų. Aš tik atrodau jaunai, tačiau po šituo vaikišku eksterjeru plaka patyrusi seno sadisto širdis.
– Tai esi diplomuotas teisininkas, kuris pasirinko diplomato karjerą.
– Taip išėjo. Buvo labai mažai žmonių, kurie buvo ir baigę teisę, ir dar mokėjo užsienio kalbą. Natūraliai ten ir nugravitavau dėl šitų dviejų priežasčių.
– Tada buvo iš tikrųjų dideli priėmimai, turbūt buvai kokios trečios kartos priėmimo diplomatas?
– Pirmos – aš atėjau 1990 metais. Buvau bebaigiąs ketvirtą kursą, dar net nebuvau baigęs penkto kurso.
– Taip trūko kvalifikuotų žmonių?
– Jų iš viso nebuvo. Žmonių visuomet būna, tik kartais tie žmonės, kurie gali daryti dalykus, apie tai patys nežino ir nedrįsta jų daryti. Kitas dalykas, apie juos nežino žmonės, kurie ieško tų žmonių. Tai yra problema. Kai žmonės sako, kad nėra gerai rašančių, – aš pažįstu daugybę puikiai rašančių žmonių, bet jie dažniausiai daro kitus darbus.
Manau, ir tada tų žmonių buvo, po to jų atsirado dar daugiau, atsirado ir tų žmonių gamybos konvejeris. Tiesiog nutiko tai, kas nutiko visose šalyse, tik mūsų šalyje tai turėjo įvykti daug greičiau negu kitose.
– Ką tu manai apie diplomatinę tarnybą?
– Diplomatinė tarnyba yra labai reikalingas dalykas, tiktai diplomatai, kaip ir bet kokios profesijos atstovai, yra linkę susirgti viena liga. Kiekvienam žmogui, nesvarbu, kas jis būtų, mokytojas, gydytojas ar advokatas, kartais truputį pritrūksta savikritikos, savirefleksijos, kad jo profesija yra svarbiausia. Diplomatai kartais mano, kad viską įmanoma išspręsti derybomis. Ne – yra momentų, kai negali išspręsti derybomis, kai turi trenkti kumščiu, nutraukti santykius.
Kartais nueinama iki ginkluotų konfliktų, nes ne visos problemos išsprendžiamos derybomis. Tam, kad jos būtų išspręstos derybomis, abidvi pusės turi vienodai norėti taikaus derybų rezultato, abi pusės turi viena kitą suprasti, jų išeities pozicijas, jų ėjimo kryptis. Tai tikrai ne visada įmanoma. Pasaulio istorija tai rodo.
– Esi sakęs, kad diplomatas – žmogus, pasiųstas į kitą valstybę meluoti.
– Tai ne aš esu pasakęs, tai seno britų diplomato pasakymas. Iš esmės meluoti, kaip ir bet kur, reikia kuo mažiau, nes kuo tu daugiau meluoji, tuo daugiau turi prisiminti dalykų, apie kuriuos melavai, kad kitą kartą nesumeluotum kitaip, nereikėtų aiškintis, kad ne taip sakei. Aš labiau sakyčiau – ne meluoti, bet kartais turi nutylėti poziciją, galbūt per anksti atskleisti kortas, galbūt ta pozicija iki galo nėra suformuluota, ji yra labili, trečias dalykas – pozicija yra tokia nerealizuojama, kad geriau apie ją iš viso nešnekėti, leisti šnekėti kitiems laukiant, kol jie atidengs silpnesnę vietą, kad tu galėtumei į tą vietą bakstelti pirštu ir ja pasinaudoti.
<...> Aš tuo metu buvau kiek užrietęs nosį, įsivaizdavau, kad labai daug visko žinau, labai daug visko galiu. Bet yra keli gyvenimo etapai: pirmas – kai esi paauglys ir tikrai galvoji, kad visi suaugusieji yra kvailiai, tu vienas esi protingas; tada, kai tampi studentu, pradedi suvokti, kad irgi esi kvailas, bet tame nieko nėra blogo, nes būti kvailam kartais visai faina; o po to, kai pradedi dirbti darbą, kurio kiti nedaro, vėl galvoji: oi, aš čia vartau dalykus, galiu pašnekėti apie nusiginklavimo procesus...
Pritrūksta distancijos tarp to, ką tu darai, ir savęs suvokimo, kad galėtumei kartais sau pačiam įspirti į užpakalį. „Ei, juokingai atrodai, stabdyk arklius. Pagalvok apie tai, kad ką tu darai, gali daryti ir kiti, kad kapinės yra pilnos nepakeičiamų žmonių, ir t. t.“
– Kaip atsitiko, kad su savo tokiais intelektualiais poreikiais nuėjai vadovauti žurnalams vyrams?
– Pirmas buvo „FHM“. Jo pirmtakas „Loaded“ prasidėjo kaip vyrų kontrrevoliucija prieš feminizmą. Tai buvo pasakymas: taip, mes kuiliai ir mes nesigėdijame, bet, nepaisant to, esame faini ir galime būti protingi. Ten buvo labai įdomių straipsnių.
„FHM“ buvo paprastesnis, jų šūkis buvo: seksualu, juokinga, aktualu. Ten būdavo daug pastebėjimų apie mūsų kasdienį gyvenimą, kurie tikrai būdavo labai juokingi. O „Playboy“ yra kitoks, nepaisant tų nuotraukų, kurios kažkaip laikomos žurnalo vizitine kortele, jis labai rimtas, kartais netgi nuobodokas žurnalas.
Tai buvo atsvara tuometinei žiniasklaidai: žiūrėkite, viską galima daryti kitaip, šiek tiek aštriau, provokatyviau, bet išlaikant intelektualinį gilumą. Ten interviu būdavo rimti, interviu davė nuo žymiausių mokslininkų iki Jono Pauliaus II. Trumpas yra davęs 4 interviu.
– Nepaisant to, kad gerai suvoki, jeigu ne vyro sielą, tai bent vyro skonį, pats nesi sukūręs šeimos.
– Ne ir niekada nebuvau.
Su santykiais taip yra: kai jie prasideda, tau atrodo, kad esi pasiruošęs įsipareigoti, kol mirtis mus išskirs, o po to kažkaip pasikeičia. Pradedi galvoti, kad ne ta, ne taip ir t. t.
– Niekada nenorėjai įsipareigoti ar tiesiog taip atsitiko?
– Tai klausimas, į kurį bandau sau atsakyti. Su santykiais taip yra: kai jie prasideda, tau atrodo, kad esi pasiruošęs įsipareigoti, kol mirtis mus išskirs, o po to kažkaip pasikeičia. Pradedi galvoti ir turi du variantus: vienas yra galvoti, kad ne ta, ne taip ir t. t., kitas – pulti save graužti, kad tai tavyje kažkas yra blogai, pulti į neviltį, depresiją ar dar ką nors, ieškoti kažkokių kompresų savo sielai užkamšyti.
Ko gero, tiesa dažniausiai visuomet yra per vidurį. Ir pats turi kažkokių defektų, vieni iš jų ištaisomi, kiti mažiau ištaisomi, ir gal santykiai nebuvo tokie, gal tie patys žmonės ne tiek jau to norėjo.
Aš visą laiką buvau gana monogamiškas. Nekvaršindavau sau galvos. Man visą laiką keisti žmonės, kurie eina į kairę. Neįsivaizduoju, kiek reikia išeikvoti energijos meluojant, slapstantis... Jėzau Marija, tą energiją tokiems tikslams panaudojus tai...
– Išprovokavai mane paklausti klausimo, kurio galvojau neklausti. Esi vienas iš kelių žmonių Lietuvoje, kurie padarė kažkokį nusižengimą, mano akimis, visiškai menką, nes tai yra tik pinigai, kurie supainiojo kišenes, atgailavęs, atlikęs bausmę, žodžiu, atvirai apie tai kalbantis. Ir vis tiek esi plakamas, tau primenama ir t. t. Kaip tu galvoji, kas mums yra atsitikę su galvomis, kad mes nesmerkiame tų, kurie vogė, vagia ir vogs, ir niekada nepripažins?..
– Man neatrodo menkas. Visuomet taip buvo ir tikrai nėra nieko naujo atsitikę. Mes turime daugybę dalykų, kurių niekuomet nebuvo, galimybę ieškoti informacijos, ją greitai rasti ir ja keistis, ją aptarti, tačiau mūsų psichika yra tokia pati, kokia buvo žmonių, kurie statė piramides. Vis tiek mus valdo tie patys instinktai: baimės, meilės, empatijos, šalia tos empatijos gali būti ir pavydas, šalia godumo – altruizmas.
Jeigu aš esu kartais plakamas, tai dėl to, kad nepatinka mano pažiūros. Jeigu mano pažiūros būtų tokios kaip tų, kurie mane plaka, jie man kampe pastatytų altorėlį ir sakytų: va, kokį žmogus padarė volte-face. Kadangi nepatinka, tai ir plaka. Tai visai nesusiję su tuo, ką tu padarei. Tai grynai susiję su tuo, kokiai pozicijai atstovauji.
– Ar iš tos situacijos yra dalykų, kurie tave vis dar skaudina?
– Visą laiką galvoji, ką kiti žmonės turėjo išgyventi, tavo artimi žmonės. Aš tai padariau, aš ir išgyvensiu, bet yra žmonių, kurie nieko nepadarė. Tu šitą dalyką nešiesi iki gyvenimo pabaigos. Tai dalykas, apie kurį pagalvoji kiekvieną dieną.
Visas pokalbis – vasario 3 d. laidos „Svečiuose pas Editą“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
