Reikia mokėti teisingai pyktis – greitai, bet efektingai – ir leisti vienas kitam atsiskleisti, laimingos santuokos receptais dalijasi LRT.lt pokalbių laidos „Kur važiuojam?“ pašnekovas – žurnalistas, laidų vedėjas, keliautojas, kulinaras... Vytaras Radzevičius, kaip pats pasakoja, buvo nenuorama nuo mažumės, o sykį už išdaigas buvo nubaustas besilaukiančios mamos.
„Ramus, mažakalbis, apgalvojantis kiekvieną žodį vikingas, kurio ugninę barzdą pakeitus žila prieš akis pamatytumei geraširdį Kalėdų Senelį. Bet išvaizda gali būti apgaulinga: vaikystėje ir jaunystėje Vytaras patyrė tiek nuotykių, kad tik dėl laimingai sukritusių aplinkybių šiandien jis džiugina kelionėmis ir linksmai tarškina pasaulio puodais, o grįžęs kalbasi su vištomis“, – V. Radzevičių pristato LRT.lt pokalbių laidos „Kur važiuojam?“ vedėja Nomeda Marčėnaitė.
– <...> Aš labai mėgstu važiuoti, ypač kai tas kelias nesudėtingas. Tai tokia meditacijos forma: yra tavo uždara erdvė, tavo muzika, kurią gali pasileisti, gali ir be muzikos važiuoti, ir apie ką pamąstyti, niekas dažniausiai netrukdo. Tai iš tiesų labai graži vienatvės forma.
– O tu diskutuoji su eismo dalyviais?
– Oi, tai irgi savotiška psichoterapija. Jeigu tylėsi ir visas blogas emocijas rysi į save... Išvis mes, lietuviai, kelyje – ne vieną draugą stebiu ir pats save pagaunu – kaip kare: norime neįleisti, aplenkti, užkirsti... Vyksta tokia kova dėl būvio.
<...> Man šita žiema buvo nuostabi, aš taip buvau pasiilgęs tokios žiemos, normalios, su daug sniego. Šaltis, stogai lūžta, braška...
– O tavo sodyboje nenulūžinėjo medžiai?
– Medžių aplūžo. Aš ten būnu kiekvieną savaitę, žiemą ir gyvenau. Man labai patiko, pusnynai ryte... Buvo truputį iššūkių, kaip išvažiuoti, jeigu reikia.
– Su tavo sodyba atsitiko, kaip tu sakai, netyčiukas.
– Buvo močiutės laidotuvės Kupiškyje. Grįžęs iš laidotuvių norėjau pažiūrėti skelbimų, kiek kainuoja sodybos ant Kupiškio marių. Man kažkodėl pirmas išlindo skelbimas sodybos, kurią dabar turiu.
– Kuri nuo Kupiškio, švelniai tariant, lygiai kitoje Lietuvos pusėje.
– Maždaug už 200 kilometrų, bet man visa Lietuva kaip ant delno. Ta sodyba man pasirodė labai autentiška, turinti kažkokią dvasią. Aš paskambinau, regis, tą patį vakarą, po kelių dienų važiavome apžiūrėti, o apžiūrinėdami su Laisve, žmona, nutarėme, kad imame.
– Tu turėjai kaimą?
– Turėjau, kaip sakau, esu mišrūnas. Mano tėtis aukštaitis, mama iš Suvalkijos, o aš dabar Dzūkijoje. Tėtis iš Kupiškio, aš ten leisdavau vasaras, močiutė dirbo parduotuvėje. Bet Kupiškis – ne kaimas, o Pilviškiai – kaimelis. Suvalkijoje ir kiaules mačiau, ir karves melžiau, ir šieną varčiau, ir ką tik nori. Man vaikystės kaimo darbai, kaip miesčioniui, buvo net įdomūs.
Kai atsirado brolis, buvo didelis džiaugsmas. Aš jį prižiūrėdavau, paimdavau iš darželio. Taip išmokau daryti valgyti, nes reikėdavo sau pasidaryti ir jam padaryti. Tai hobis ir vis dar laikau hobiu, nors tai ir tapo darbu.
– Kas sugalvojo vardą Vytaras? Man atrodo, jis ligi šiol nėra populiarus.
– Jis senas vardas. Aš mamos klausiau, tai tiesiog atsitiktinai – tėvams patiko ir tokį davė. Po daug metų kartais pagalvoju, kad jis labai juokingai atitinka mano gyvenimą, ką aš darau. Iš senovės lietuvių prūsų kalbos išvertus tai reiškia „išvydęs tarė“. Ką aš pamatau, tą pasakoju. Taip ir išeina – žurnalistas.
<...> [Būdamas vaikas] buvau labai komunikabilus, su visais bendraudavau. Jeigu mama važiuodavo į darbą, pereidavau visą autobusą, prisirinkdavau saldainių, ko tik nori. Buvau bendraujantis.
Kitas dalykas – visą laiką buvau nenuorama. Augau penkiaaukščių kieme, šalia – Neris, laukai, apkasai. Mama išleisdavo į kiemą, sakydavo: būsi kieme? „Taip, mama, šimtu procentų.“ Po trijų minučių manęs nebėra, tyrinėju apylinkes. Esu vieną kartą ir gavęs su rykšte, nes pavasarį pagavo ant lyčių plaukiojantį. Mama besilaukdama brolio manęs ieškojo po visas apylinkes ir rado prie Neries, kur mes ant lyčių plaukiojome palei krantą.
– Tu man papasakok, kokiu būdu toje 7-oje vidurinėje atsiradai F klasėje.
– Pirmas tris pradines klases mokiausi rusų mokykloje, kur buvo lietuviškų klasių. Aš buvau pirmūnas, labai gerai mokiausi, man kažkaip lengvai sekėsi, rašinėlius gerai rašiau. Viskas buvo normaliai, tik gaudavau pastabų.
Dar dabar atsimenu: „Per pamokas badė mergaites skriestuvu.“ Kita buvo, kad reikia guldyti anksčiau miegoti, nes mieguistas. Iš tikrųjų iš vakaro rodė Čarlį Čapliną. Mes gyvenome vieno kambario bute, aš buvau paguldytas, bet per antklodės kraštą vis tiek žiūrėjau. Tėtis taip garsiai juokėsi, kad aš irgi galėjau juoktis.
Ketvirtoje klasėje mane pervedė į 7-ą vidurinę. Kadangi pirmūnus rinko į fizikinę F klasę, tokiu būdu ten ir atsidūriau. Man kai kurios fizikos dalys labai įdomios, patinka. Iki šiandien labai gerai atsimenu puslaidininkius.
Iki šeštos klasės labai gerai mokiausi. Po to prasidėjo meilė, įsimylėjau ir pradėjau blogiau mokytis. Bet kadangi klasė buvo labai sustiprinta, pagal pažymius buvau toks vidutiniokas, tačiau mano lygis buvo gana geras.
Tuo pačiu labai sportavau, važinėdavau po turnyrus po visą Sovietų Sąjungą. Gaudavau atleidimus nuo pamokų, pavyzdžiui, savaitei išvažiuoju. Atsimenu, kaip kartą mokytoja skaito: amerikiečių mokslininkai nustatė, kad fizinis aktyvumas kenkia mąstymui. Ir žiūri į mane.
– Įdomus dar vienas dalykas. Tavo gyvenimas turėjo būti „iki brolio“ ir „po jo“.
– Kai atsirado brolis, buvo labai didelis džiaugsmas. Jis gimė 1976 m., o aš – 1968 m. Aš jį prižiūrėdavau, paimdavau iš darželio. Taip išmokau daryti valgyti, nes reikėdavo sau pasidaryti ir jam padaryti. Iš pradžių pašildydavau, ką mama palikdavo, po to pradėjau iš visokių kulinarinių knygų šeimininkėms gaminti. Taip pradėjau gaminti. Pirmas visiškai savarankiškas gaminys, jeigu gerai atsimenu, buvo miltiniai blynai. Tai hobis ir vis dar laikau hobiu, nors tai ir tapo darbu. Bet jis neatsibodo ir kaip hobis.
– Tu esi planuojantis savo gyvenimą žmogus? Tu gi kapitonu ruošeisi būti.
– Ruošiausi, pradėjau lankyti kursus, bet man pritrūko laiko. Tai mano nebaigtas darbas. Dabar mano planas – pradžioje motorlaivis, laivavedys, o po to – link buriavimo. Man labai patinka jūra, aš joje kaifuoju. Toliai, horizontas, jūros kvapas... Jaučiu jūrai silpnybę, nežinau kodėl. Gal kad nuo 2 metų mane tėvai į Nidą veždavosi. Ta vandenyno didybė mane užburia, nori iškart kur nors už horizonto.
– Tavyje gyvena du Vytarai. Jaučiu, kad tu labai šeimyniškas, bet kai tik nepažiūri – tu kažkur išvažiavęs.
– Aš tiesiog gyvenu aktyviai. Kartais pagalvoju: kodėl nenusėdu vienoje vietoje kur nors Vilniuje? Ne, aš per savaitę gyvenu dviejose vietose, dar keliauju, kiek tai įmanoma.
Reikia leisti vienas kitam atsiskleisti, daryti gyvenime tai, ką tavo antra pusė myli, kas jai patinka, jaustis savimi. Būtinai reikia vienam kitą palaikyti, kartais pasitarti, nors man nepatinka tartis, bet tiek to.
– Apie tave būtų galima pasakyti, kad esi sentimentalus, romantiškas?
– Taip, tai mano problema. Kartais galvoju, kad esu per daug sentimentalus ir gal neturėčiau toks būti.
– Gali apsiverkti ką nors žiūrėdamas?
– Galiu.
– Nebūna gėda?
– Būna. Arba šiaip kas nors mane labai sujaudina ir balsas virpa. Yra daug sentimentalumo.
– O tai išvirsta į ką nors produktyvaus? Pavyzdžiui, kalbant apie žmoną – jai gėlių padovanoji?
– Sorry, Laisve, ne. Bet dažnai apie tai pagalvoju.
– Kiek jūs metų susituokę?
– Žmonės tiek negyvena – 32-ejus.
– Kaip padaryti, kad tas gyvenimas šeimoje netaptų kraujomaiša, kaip žmonės sako?
– Reikia mokėti teisingai pyktis – greitai, bet efektingai. Užsiplieski, apsikolioji ir pamiršk. Nors kartais būna sunku, bet viskas. Nereikia laikyti pykčio, bet jis reikalingas.
– Man regis, jūs su Laisve turite tiek visokių pomėgių, taip dažnai nebūnate kartu, nesitrinate užpakaliais... Ar tai nėra vienas iš dalykų?
– Taip, reikia leisti vienas kitam atsiskleisti, daryti gyvenime tai, ką tavo antra pusė myli, kas jai patinka, jaustis savimi. Būtinai reikia vienam kitą palaikyti, kartais pasitarti, nors man nepatinka tartis, bet tiek to.
Juokiamės: kartais būname kartu, dirbame užsivertę, nepakalbame, bet išsiskiriame ir atsiranda ilgesys, trūkumas. Turbūt gerai būti vienoje erdvėje kartu.
Visas pokalbis – gegužės 18 d. laidos „Kur važiuojam?“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
