Jeigu nepatenkinome poreikio viename santykyje, didelė tikimybė, kad labai norėsime jį patenkinti kitame, sako psichologė Vaiva Juškevičiūtė-Gabaldon. Tada nutinka taip, kad situacija kita, bet vyksta labai panašiai. LRT RADIJO laidoje „Čia ir dabar“ ji pataria į save pažvelgti atvirai: įvardykite sau, ko išties norite iš santykio, o tada pamatykite, koks tas santykis yra be pagražinimų.
Ir vėl tas pats! Nors buvote sau prisiekę, kad daugiau taip nesielgsite, nekalbėsite, neužmegsite ryšių ir pažinčių su netinkamais žmonėmis, nepageidaujamos situacijos vis kartojasi, grįžta ir klampina. Kaip išeiti iš tokio užburto rato ir pakreipti savo gyvenimą palankesne linkme? Su psichologe V. Juškevičiūte-Gabaldon kalbasi LRT RADIJO laidos „Čia ir dabar“ vedėja Lavija Šurnaitė.
– Kaip dažnai jums tenka girdėti nusiskundimą: ir vėl užlipau ant to paties grėblio, ir vėl situacija kartojasi, nors tikrai nenoriu, kad taip būtų?
– Būna kartais, kad žmonės sako tiesiogiai: na va, vėl tas pats. Bet turbūt dar dažniau būna, kad tai iškyla kalbant apie kažkokią situaciją gyvenime, ją plačiau nagrinėjant, giliau analizuojant, kas vyksta su žmogumi. Atrodo, kad tai tarytum kažkokie modeliai, kažkokiu būdu nuolat grįžtame prie tos pačios situacijos, kurios, atrodo, vengiame. Bėgome nuo jos, nenorėjome, bet sugrįžome.
<...> Pats žmogus, į save metęs vieną žvilgsnį, negalės atpažinti, kad jam visada taip pat, bet jeigu jis pasižiūrėtų į save iš šono, ilgesnį laiką pastebėtų, pavyzdžiui, prieš tai buvusius santykius jo šeimoje, vaikystėje besiklosčiusius, besitęsiančius santykius, galbūt tai pamatytų, atrastų.
– Kad lipame ant to paties grėblio, tos situacijos kartojasi, ar tai yra bent sykį kiekvieno gyvenime įvykstantis dalykas, ar tai labai universalu?
– Tai yra itin universalu. Kiekvieną dieną kažko neužbaigiame, o paskui nešamės tai kasdienybėje toliau. Aišku, kad vėl tą patį kartojame, jeigu nepabaigiame.
Pavyzdžiui, kiekvieną dieną visi turime kažkokių poreikių, nuo pačių paprasčiausių, bazinių: atsigerti, pamiegoti, pavalgyti, dar visokių kūnui reikalingų dalykų. Jeigu turime kažkokį nepatenkintą poreikį, į kitus poreikius net negalime žiūrėti.
Įsivaizduokite, klausote pokalbio ir dingteli mintis: man per kūną eina šiurpuliai. Gali būti keli dalykai: gal ta tema mane labai liečia, o gal tiesiog šalta, nes kambaryje atidarytas langas. Kaip tada bus? Suvokiu, kad yra skersvėjis, man šalta, tai labai natūralu, kad mano dėmesys greičiausiai ir kryps į tą šaltį. Aš suprantu, kad jeigu man šalta, turbūt reiktų apsirengti, padaryti, kad nebūtų taip šalta. Kol aš to poreikio nepatenkinsiu, laidos greičiausiai negirdėsiu. Dėmesys šokinės nuo vienos vietos prie kitos.
Jeigu situacijos skirtingos, o tai, kas jose vyksta, yra taip pat, tai viena dedamoji – aš, kuris atsiduriu tose situacijose.
Jeigu kalbėtume apie kažkokius santykius, bet nebūtinai romantinius, jei yra kažkoks anksčiau nepatenkintas poreikis, labai didelė tikimybė, kad mes labai norėsime tą poreikį patenkinti dabartiniame santykyje. Tai reiškia, kad iš praeities atsitempsime tą galvoje ar širdyje esantį poreikį, bandysime jį išpildyti per tą santykį, kuris yra dabar. Nepaisant to, kad tas poreikis buvo kažkada seniai, žymiai anksčiau, bet mes jį atsinešame į dabartį, tą didžiulį troškimą, kad tas poreikis būtų išpildytas. Natūraliai mūsų organizmo poreikiai turi būti išpildyti, o jie gali būti ir emociniai.
– Tai žmogus atsiduria naujoje situacijoje, naujoje aplinkoje, tarp naujų žmonių, bet jam atrodo, kad vėl tas pats per tą patį. Kažkas galbūt žemina, galbūt kitaip žlugdo.
– Būna įvairiausių sutapimų, bet jeigu tie sutapimai kartojasi, turbūt tai kažkas per dažno. Tada reikėtų pasižiūrėti giliau, nes jeigu tai kartojasi keletą kartų, tai greičiausiai tampa taisykle, nebe atsitiktinumu, nebe išimtimi. Jeigu situacijos skirtingos, o tai, kas jose vyksta, yra taip pat, tai viena dedamoji – aš, kuris atsiduriu tose situacijose.
– Žmogus yra sociali būtybė, tikriausiai svarbiausi yra vis dėlto santykiai plačiąja prasme. Jie labiausiai gali žmogų pakylėti, lygiai taip pat labiausiai gali sužlugdyti. Gal pradėkime nuo romantinių santykių. Ką girdite iš pas jus ateinančių žmonių? Dėl ko skundžiasi, kad taip nesiseka? Kad sutinka tik tokius ar tik tokias?
– Tikrai žmonės dalijasi, nesupranta, kokiu būdu ten atsiduria. Tai iš tikrųjų nėra paprasta, kai matai tą tarytum pasikartojantį scenarijų, jauti tuos jausmus, kuriuos sukirbina ta situacija, kurioje atsiduri. Žmonės išgyvena labai daug dalykų: įvairiausias likusias nuoskaudas, kažkokius, atrodo, iš niekur prasidedančius konfliktus, kuriuos tarytum atsineša iš buvusio santykio, nebūtinai romantinio.
Įsivaizduokite tai kaip kibirą, į kurį kraunu akmenukus, žoleles, galiu prikrauti pačių įvairiausių dalykų. Su tuo kibirėliu aš keliauju per gyvenimą, ten visko vis kaupiasi ir natūralu, kad kažkada bus taip sunku, jog kažką teks iš jo išimti. Taip ir atsitinka. Taip ir su santykiais – išsitraukiame kažką iš to kibirėlio, iš tos praeities ir turime. Tą patirtį, kurią turėjome, atsinešame čia, pateikiame kaip dabartį nepaisant to, kad tai galbūt kažkokių praeities santykių, išgyvenimų palikimas.
Mes vis tiek pasiimame tai, kas mums, atrodo, padės patenkinti tuos poreikius, ir lipame ant to paties grėblio nepaisant to, kad visi kiti ženklai rodo, jog taip nebus.
– Neseniai atliktas tyrimas, kad labai nemažai žmonių, susipažinę per pažinčių programėles, nukenčia. Yra toks specialistų posakis: jeigu jums atrodo, kad tai yra per gerai, jog būtų tiesa, vadinasi, ir nėra tiesa. Tai vėl tas pats lipimas ant to paties grėblio santykiuose. Vieną sykį apgavo moterį arba vyrą antroji pusė, antrą sykį – ir vėl tokia pati mylimoji arba mylimasis. Tai to žmogaus bėda, kad jis nesupranta, nesuseka?
– Reikėtų žvilgtelti, kas vyksta žmogaus gyvenime, kokie jo norai, poreikiai galbūt nėra patenkinti. Aš galvoju, ką siūlo tie sukčiai, žmonės, kurie apgauna. Siūlo neaprėpiamą meilę, kažkokį šiltą, susiliejimo kupiną santykį, svajones, šviesų rytojų, kaip bus gera, smagu, šilta kartu. Gali atsakyti, ko tam žmogui, kurį apgauna, norisi.
Aišku, ką siūlo, sakau ne iš savo patirties, tiesiog fantazuoju kaip stebėtoja, ką gali siūlyti. Juk nebūna taip, kad aš ateinu ir sakau: duok man daug pinigų. Kam kils mintis duoti? Tai paprastai yra giliai viduje slypintis noras šitų dalykų, kuriuos tas žmogus siūlo.
– Kokie kabliukai tokiems žmonėms galėtų padėti susidėti saugiklius, pagelbėti?
– Labai svarbu būti sąmoningam, turiu mintyje, atviram su savimi. Jeigu turėsime tikrai svarbių nepatenkintų poreikių iš praeities, labai dažnai atsitiks gyvenime taip, kad visais būdais stengsimės juos patenkinti dabartyje. Natūralu, kai mes stengiamės kažką daryti, galime pradėti filtruoti dalykus: išfiltruoti tuos dalykus, kurie netinka, ir pasiimti tuos, kurie tinka, nepaisant to, kad detalės mums rodo, jog tai nebus tie santykiai, tai, kas patenkins tą tavo poreikį, kurį tu turi.
Ne, mes vis tiek pasiimame tai, kas mums, atrodo, padės patenkinti tuos poreikius, ir lipame ant to paties grėblio nepaisant to, kad visi kiti ženklai rodo, jog taip nebus. Reikėtų pažvelgti į save, įvardyti tuos poreikius. Kokie dažniausiai būna tie poreikiai? Didelės meilės, galbūt saugumo, ryšio poreikiai. Tai dideli svarbūs poreikiai vaiko gyvenime, paskui, aišku, ir suaugusiojo. O tada pabandykite pažiūrėti, kiek išeina, be to užsidėto filtro. Užtrunka, kad pamatytum: na va, ir vėl užlipau. Kitą kartą bus: hmm, buvau belipantis. Trečią kartą galbūt tai padės daug anksčiau sustoti, pastebėti tuos kitus dalykus, kuriuos išfiltruojame kaip per rėtį.
Visas pokalbis – vasario 14 d. laidos „Čia ir dabar“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
