„Kai su tėvais kalbame apie tai, kokį vaiką norėtų užauginti, paprastai visi sako: kuris pats galėtų priimti sprendimus. Bet kai vaikas pats pradeda priiminėti sprendimus, tėvams dažnai nepatinka, nes tai yra nepatogu“, – LRT RADIJO laidoje „Čia ir dabar“ sako vaikų ir paauglių psichologė Milda Kielė. Kodėl vaikui padarius kažką ne taip nereikėtų sakyti, kad jis blogas, ir kodėl paaugliui tik liepti nebeaktualu?
Kas lemia netinkamą vaiko elgesį ir kokie būdai padeda jį koreguoti? Kodėl kompromisai yra gerai, o bausmės – blogai? Priežastimis ir patarimais dalijasi psichologė M. Kielė, o ją kalbina LRT RADIJO laidos „Čia ir dabar“ vedėja Lavija Šurnaitė.
– Ar dažnai išgirstate iš tėvų ir ne tik tėvų, iš aplinkos, kurioje auga vaikai, tokį klausimą: kodėl tie vaikai neklauso?
– Žinoma, man atrodo, visi tėvai susiduria su tuo, kad vaikai dažniau ar rečiau neklauso. Priežastys yra įvairios. Pradžioje tai gali būti tiesiog tam tikri raidos momentai. Vaikas dar mokosi tinkamai elgtis, reguliuotis arba dar gali nežinoti tam tikrų teisingų būdų, kaip spręsti, nebūti jų įvaldęs. Na, pavyzdžiui, kad reikia ne griebti žaislą, kurio tu nori, iš kito vaiko rankų, o paprašyti. Užtrunka laiko tai išmokti.
Kitos priežastys gali būti situacinės, kai vaikas dėl tam tikrų šios situacijos veiksnių negali tinkamai elgtis, nes, pavyzdžiui, jis yra alkanas, pavargęs, ištroškęs, yra per daug stimuliacijos, dėl to jis yra kaip tas užviręs puodas, nebegali nusiraminti pats, viskas kunkuliuoja.
Dar gali būti nepatenkinti poreikiai. Vaikui gali būti nuobodu ir jis nebegali išbūti ramiai, kai reikia ilgai laukti, arba jam gali reikėti dėmesio, pajusti kažkokią galią. Dėl to gali irgi netinkamai elgtis, nes neatranda būdų, kaip tinkamai gauti tai, ko jam reikia.
Tėvai turbūt norėtų, kad vaikas visada darytų tai, ką jie pasakė, bet kai su tėvais kalbame apie tai, kokį vaiką norėtų užauginti, paprastai visi sako: kuris būtų lyderis, nepriklausomas, kuris pats galėtų priimti sprendimus...
– O kaip apibrėžti, ką reiškia, kad vaikas neklauso? Kaip atskirti netinkamą vaiko elgesį? Galbūt toks elgesys natūralus, juk jis neprivalo kaip kareivėlis visą laiką linkčioti ir pritarti viskam, kas jam yra sakoma, liepiama.
– Tėvai turbūt norėtų, kad vaikas visada darytų tai, ką jie pasakė, bet kai su tėvais kalbame apie tai, kokį vaiką norėtų užauginti, paprastai visi sako: kuris būtų lyderis, nepriklausomas, kuris pats galėtų priimti sprendimus... Bet kai vaikas pats pradeda priiminėti sprendimus, tėvams dažnai nepatinka, nes tai yra nepatogu.
Koks yra netinkamas vaiko elgesys? Sakyčiau, tas, kuris tikrai trukdo jam iš esmės gyventi, kuris nepadeda jam gerais būdais patenkinti poreikių, kuriuos jam reikia patenkinti. O koks tėvams atrodo netinkamas elgesys? Tas, kuris nepatogus tėvams. Pasakiau, kad padarytų, – nepadaro. Arba tėvai gauna iš darželio ar mokyklos skambutį: jūsų vaikas kažkam trenkė. Na, taip, tai nėra tinkamas elgesys.
Tad netinkamas elgesys, galime sakyti, tas, kuris nepriimtinas mūsų visuomenėje. Esame susitarę elgtis vienas su kitu draugiškai. Kai vaikai elgiasi nedraugiškai, sakysime, kad tai yra netinkamas elgesys.
– Komunikuoti apie tą elgesį irgi reikia pasirenkant tam tikrus žodžius. Aš girdžiu, kad jūs neskirstote elgesio į blogą ar gerą, jūs sakote – tinkamas arba netinkamas. Ar tai svarbu girdėti ir vaikui, kad tu pasielgei netinkamai, o ne blogai?
– Aš visada bandau pagalvoti, o kaip vaikui tai skambės? „Tu blogai pasielgei.“ Manau, kad yra rizikos susitapatinti. Jeigu aš blogai elgiuosi, aš blogas, nors mes ir sakome „elgesys“.
– Bet juk neretai ir tėvai sako: tu blogas vaikas, nes padarei tą ir tą. Ne visada išeina taip gražiai suformuluoti tą sakinį ir atskirti vaiko asmenybę nuo jo elgesio. Įsikarščiavę tėvai sako: tu blogas, nes tu padarei tą.
– Taip, dėl didelių pačių tėvų emocijų, natūralu, kartais išsprūsta dalykų, kurie nėra tinkami vaikui girdėti, nes girdėti, kad tu blogas, tikrai nepadeda vaikui užaugti geram. Kas padeda, tai, pavyzdžiui, sakymas: tu esi draugiškas vaikas, bet šiandien metei kaladėlę į kitą vaiką, pagalvokime, kaip tu kitą kartą galėtumei pasielgti, kad nereikėtų tos kaladėlės mesti.
Noriu akcentuoti, kad jeigu mes sakome vaikui, jog jis yra blogas, jis ir nesielgia tinkamai. Yra sakoma: dešimt kartų pavadink žmogų kiaule, vienuoliktą kartą jis sukriuksės. Vaikai labai sugeria į save viską, kas apie juos sakoma.
Būna, ateina pas mane vaikas į kabinetą ir sako: aš esu toks ir toks. Ir aš klausiu: iš kur tu žinai, kad toks esi? Pavyzdžiui, tinginys. Sako: man tėvai ir mokytojai taip sako. O po to paaiškėja, kad tas vaikas turi dėmesio sutrikimą ir jis tikrai negali ruošti namų darbų kaip įprastas jo bendraamžis, kuris neturi to sutrikimo. Labai lengva užklijuoti etiketę, bet visada turime galvoti apie priežastį, kodėl jis taip elgiasi.
Aš netikiu tinginyste. Jeigu vaikas nedaro įvairių dalykų, tai kodėl? Ir mums patiems kartais norisi padrybsoti lovoje ilgiau, bet jeigu paauglys visą savaitgalį tik drybso lovoje ir nieko neveikia, su niekuo nenori susitikti, ir sako, kad čia paauglystė arba jis tinginys, – ne, tai nėra įprasta. Mes turime galvoti, kas vyksta su tuo paaugliu, kuris taip elgiasi.
Kai tėvams yra patogu, jie iš to paauglio reikalauja, kad jis būtų suaugęs, bet kartais jie nepamato to, kad jis yra ir vaikas, kuriam dar reikia pagalbos. Jam tik liepti – nebeaktualu, mes su juo turime susitarti.
– Tėvai galbūt dešimtis kartų pasakė: atsitrauk nuo kompiuterio, padaryk namų darbus, pasiklok lovą... Ir tada sako: jis manęs neklauso, ką aš su juo padarysiu, tai paauglystė. Ir numoja ranka. Kaip prie jo prieiti?
– Aš paklausiu kitaip: kodėl paauglys turi klausyti? Jis buvo vaikas, jam sakydavo ir jis daugmaž darydavo, ką jam sako. Jis tapo paaugliu ir dabar mokosi būti suaugusiu žmogumi. Jis viena koja yra suaugęs, kita vaikas.
Tėvai kartais ant to labai paslysta, nes kai jiems yra patogu, jie iš to paauglio reikalauja, kad jis būtų suaugęs, bet kartais jie nepamato to, kad jis yra ir vaikas, kuriam dar reikia pagalbos. Mes turime galvoti apie tai, kad yra du viename, vaikas ar suaugęs. Jam tik liepti – nebeaktualu, mes su juo turime susitarti.
Būna, kartais tėvai sako: aš pasakiau, kad padarytų tą, o jis sako: gerai. Štai – mes ir susitarėme. Bet mes net neišgirdome, ką tas paauglys galvoja. „Žiūrėk, šį savaitgalį arba šiandien reikėtų nuveikti namuose tokius darbus. Ką tu galėtumei padaryti?“ Gal jis pasirinks siurbti kilimus ir išvesti šunį. Gerai – aš tada gaminu vakarienę, tėtis siurbia automobilį, o jaunesnioji sesutė valo akvariumą. Ir mes visi pasidaliname.
Tikrai svarbu, kad tiek vaikai, tiek paaugliai turėtų pareigų, jaustųsi šeimos dalimi. Kartais tėvai sako: taigi užaugs, dar dirbs ir dirbs. Žinoma, aš tikrai nerekomenduoju užversti vaiko buitiniu gyvenimu, bet esu girdėjusi atvejų, kai vaikas grįžta ir net jo kuprinė yra parnešama. Ir pačiam smagu prisidėti prie kažko, ypač vaikai nuo mažumės turi noro prisidėti ir daryti. Būna, tėvai užgniaužia tai dėl įvairių dalykų.
Visas pokalbis – gruodžio 20 d. laidos „Čia ir dabar“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
