Nei tėtis, nei mama niekada neleisdavo sau pūstis, LRT.lt pokalbių laidoje „Svečiuose pas Editą“ laikus, kai buvo tikra podiumo žvaigždė, pamena modelis Renata Mikailionytė. Ir dabar sodininkystės keliu nuėjusi žinoma moteris negaili savęs, net jei po sunkios darbo dienos sukišus rankas į žemę skauda kojas ir nugarą. „Aš tik dirbu savo mylimą darbą. Aš tai pasirinkau“, – mintimis dalijasi ji.
Viena garsiausių Lietuvos manekenių – vien tai išgirdus tampa aišku, kad kalba eina apie R. Mikailionytę. Modelių namų legenda, kartu su kolegėmis Meda Jonaityte ir Julija Maslinskaja įkūrusi modelių agentūrą „Image Group“. Jos modelių namų auklėtinės garsina Lietuvą ir garsėja visame pasaulyje, o R. Mikailionytė ir šiandien nuolat dirba su mada. Ji – ir „Mados infekcijos“ prodiuserė, ir prekinio savo vardo ženklo kūrėja. Kokias dovanas visas šis įdirbis jai neša šiandien ir ką jos gyvenime reiškia sodininkystė? Pašnekovę kalbina laidos vedėja Edita Mildažytė.
– Atsibodo mada?
– Labai daug kas pasikeitė. Galvoju, kad gyvenimas vis tiek skirstomas kažkokiais etapais. Turbūt visą laiką būsiu mados žmogus, bet ir ji pati, ir visas pasaulis keičiasi.
Aš jau sodininkauju 14-us metus, jau 14 metų esu išėjusi iš modelių agentūros, 3 metus esu palikusi „Mados infekciją“, nebesu prodiuserė, bet jai atidaviau 20 metų savo gyvenime. Dabar mano gyvenimo tarpsnis susijęs su landšafto dizainu, sodininkyste. Nelaikau savęs kažkokia kūrėja, bet darau tuos dalykus savo vardu.
Man svarbu, kaip aš jaučiuosi, kaip jaučiasi mano vaikai, man svarbi ramybė, pagarba, paprasti dalykai yra kertiniai.
– Bet tai labai suprantami dalykai. Iš pradžių žmogus puošia save arba savimi puošia rūbą, po to jis formuoja kitą žmogų, tada jis formuoja žmonių grupės arba kokio nors didelio renginio apie madą charakterį. Galų gale tu pereini prie didelės formos ir tampi žmogumi-dievu, kuris formuoja aplinką. Jeigu teisingai suvokiu tavo landšafto filosofiją, tai yra kuo mažiau sugadinti.
– Svarbiausia – nesugadinti, o po to jau yra diskusija. Vis tiek visa šita sritis – apie žmogų. Jeigu tu nemylėsi žmogaus ir jo negerbsi, nevertinsi kaip vertybės... Kiekvienas esame Dievo kūrinys, o gamta yra Dievas, jeigu taip galime sakyti. Viskas yra žmogui ir jeigu tu nemylėsi žmogaus, tau bus labai sunku. Tu gali būti labai talentingas, labai meniškas, gali labai gerai kažką kurti ir daryti, bet visa tai jausis, nes žmonės protingi, jie jaučia.
– Bet, Renata, tu gali kažin kaip mylėti žmogų, o vis tiek tarp tavęs ir tavo užsakovo stovi paprastas dalykas – atlygis, pinigai.
– Arba požiūris.
– Tikėtina, kad tenka susidurti su žmonėmis, su kuriais būtent požiūris yra labai skirtingas.
– Labai... Iš tikrųjų gali būti labai nuolankus, labai stengtis, gauti gerų rekomendacijų, bet iš principo požiūris gali nesutapti.
<...> Yra daug padaryta negerų dalykų. Mums jau visi ženklai iš visų pusių diktuoja ir sako, kad mes negerbiame gamtos. Žiūrėk, kas darosi ir su šia vasara, ir su žiema... Viskas labai stipriai keičiasi ir mes turime to klausyti. Nors dabar pamatėme, kad visi lekia į gamtą, masiškai perka sodybas, patys želdinasi, šluoja nuo lentynų augalus, statosi namus, kiekvienas nori kažkokio lopinėlio arba užsidaryti, pabėgti, arba iš viso keičia gyvenimo būdą...
– Ar tavo vaikai irgi tokie patys gamtos mylėtojai, kaip tu esi?
– Mano vaikai barasi dėl to, kad aš mažai su jais būnu ir jie mane grįžusią mato pavargusią. Bet jie žino, kad man tai svarbu gyvenime, tai mano pasirinkimas – sodininkystė. Bet tai sezoninis dalykas, po to keli mėnesiai būna ramesni.
Marija pradėjo labai tuo domėtis, dabar kažkas pasidarė, nes galbūt mes įsigysime vieną erdvę, kurią radau po 15 metų paieškų. Ji labai nori ir uogų, ir to, ir ano. Man kartais ji padeda, kur aš gyvenu, Senamiestyje pagenėti ir t. t. Sūnus Justas augina ant palangės vieną aitriąją papriką ir monsterą.
Aš niekada primygtinai neverčiu, galvoju: jeigu norėsi, einame, jeigu nenorėsi, pabūk šalia. Laisva valia, viskas laisvu noru, o tada ir norisi daryti, ir būti, ir laikas sustoja.
– Kitaip sakant, tu manai, kad gyvenimas kartu yra įdomus tol, kol netampa vien tik įsipareigojimu.
– Jeigu mes šnekame apie meilę, tai meilė pirmiausia yra atsakomybė. Jeigu nėra atsakomybės, nėra meilės. Kokia gali būti meilė, jeigu yra kiti dalykai, kurie yra labai pažeidžiami? Yra atsakomybė ir pagarba. Man tai svarbiau už kitus dalykus.
– Tai nesi atlaidi moteris.
– Žinai, gal ir galima, bet tada... Jeigu taip jau sąžiningai, aš iškart galvoju, kad tai ne mano. Kaip gali, jeigu tai yra tavo, taip kažkas atsitikti?
– O tavęs neglumina tokie dalykai: dauguma moterų, pavyzdžiui, ištekėjusios antrą arba trečią kartą, gyvena todėl, kad, palauk, ką aplinkiniai pasakys? Vienąkart nepavyko, antrąkart nepavyko, tai kiek dar gali nepavykti? Daugiau nebandys.
– Moterys yra labai skirtingos, kaip jaučiasi saugios. Gal yra tam tikros aplinkybės: finansinės, saugumo, gal – ką žmonės pasakys. Tų nuomonių ir aplinkybių gali būti labai įvairių. Man svarbu, kaip aš jaučiuosi, kaip jaučiasi mano vaikai, man svarbi ramybė, pagarba, paprasti dalykai yra kertiniai. O šiaip reikia išmokti būti su savimi, negailėti savęs ir būti sau pačiam įdomiam.
Gal pirmais metais ir buvo, pirmi užsakovai: oi, kokia panaši... Arba: tu ką – juokauji, gal atsivarysi kokių vergų?..
– Kas tai yra – negailėti savęs?
– Nesakyti, kad man sunku, kojytės skauda. Man kojytės labai skauda, bet na ir kas? O kaip skauda, pavyzdžiui, moteriai, kuri prižiūri viena šešis vaikus? O kaip skauda moteriai, kuri prižiūri vaiką su negalia? O kaip skauda moteriai, kuri prižiūri mirštančią mamą, tėvą? Tai apie ką mes kalbame. Aš tik dirbu savo mylimą darbą ir man smagu stiprinti raumenį. Aš tai pasirinkau.
Gal pirmais metais ir buvo, pirmi užsakovai: oi, kokia panaši... Arba: tu ką – juokauji, gal atsivarysi kokių vergų?.. Bet tu turi apmokyti žmones, turi burti komandą, kad ji jaustų pulsą. Juolab kad užsakovas pripranta tave matyti kieme.
– Bet kai pavasarį po tos trumpos pauzės išeini ir gerai pakasi arba pakratai kokią velėną, ką tada tavo kojytės ir nugarytė tau sako?
– Dėl to reikia sportuoti, eiti į baseiną, vaikščioti su šunimis miškais, šiaip daug vaikščioti, jeigu baseinai uždaryti, lanką sukti, pasiimti šokdynę namuose, tampytis, daryti atsilenkimus.
Esu mačiusi moterų, kurioms apie 80 metų ir kurios važinėja motoroleriais, bėgioja, važinėja dviračiais... Jos yra judrios, tiesiog stangrios ir nesvarbu, ar tai rembrantiška moteris, ar liekna ir sausa. Ji juda, man svarbus judesys. Aš galvoju, jeigu žmogus tiktai gali dėl savo sveikatos, tai vienas iš pagrindinių jaunystės dalykų.
– Renata, ką tau davė manekenės karjera? Ką gero ir prasto tame įžiūri? Tuo metu, kai pati buvai podiumo žvaigždė, Lietuvoje buvo ypatingas manekenių kultas. Tai buvo visiškai nauja. Dabar tai yra tiesiog vienas iš, sakykime, prestižinių jaunos merginos užsiėmimų, o tuomet tu sprogai kaip supernova.
– Aš auklėta kukli, nei tėtis, nei mama niekada neleisdavo sau pūstis. Nei girdavo, nei ką. Aš savęs kažkaip taip neakcentuodavau, bet mes dirbdavome nepaprastai daug. Mūsų nebuvo daug, bet mes buvome tiesiog labai populiarios. Mes užsidirbdavome pinigų. Man dar teko laimė padirbti senuosiuose Vilniaus modelių namuose. Ten iš tikrųjų buvo labai sunku patekti, o kas buvo įdomu, tai sutikti žmones.
Mes buvome savotiški pionieriai, pradėjome kažką daryti, pralaužėme ledus kažkam, kad būtų lengviau. Užaugo kitos kartos. Dirbdamos agentūroje su Neda ir Julija suteikėme progą kitiems žmonėms užsidirbti ir t. t.
Visas pokalbis – vasario 7 d. laidos „Svečiuose pas Editą“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
