Kad neturėjo tėčio pavyzdžio, rašytojas Tomas Dirgėla tai laiko tam tikru pliusu – save, kaip tėtį, galėjo kurti nuo balto lapo. LRT.lt laidoje „Laimės dieta“ vaikams rašantis kūrėjas teigia, kad rašyti jį įkvepia jo trys vaikai, tačiau ne tik – kartais kūrybinės mintys sklandžiau dėliojasi būnant vienam. Rašymas – T. Dirgėlos pagrindinis pajamų šaltinis. Kaip neprarasti džiaugsmo kurti, kai tai tampa amatu?
Apie tai, kur žymeklius savo gyvenimo knygoje yra susidėjęs vienas mylimiausių ir populiariausių jaunosios kartos lietuvių vaikų rašytojų T. Dirgėla, jį kalbina LRT.lt laidos „Laimės dieta“ vedėja Rimantė Kulvinskytė.
T. Dirgėla sako, kad jį tiek kūrybai, tiek apskritai gyvenimui įkvepia jo vaikai. Jis net yra parašęs knygą, kuri vadinasi „Mano tėtis rašo knygą“. Joje aprašomi tikri įvykiai, kaip jo vaikai iš tikrųjų jį įkvėpė parašyti knygą.
„Toje knygoje yra tėtis rašytojas, kuris niekaip nesugalvoja, apie ką parašyti knygą. Užeina vaikai ir sako: einame pažaisti. Tas tėtis sako: dabar aš rašau knygą. Vaikai sako: ne, tu nerašai, tik spaudinėji klavišus. Kitą kartą ateina, sako: tu nerašai, muzikos klausai, tu nerašai, tu kitą knygą skaitai. Paskui visgi tas tėtis nueina pažaisti su vaikais ir po tų visų žaidimų gauna labai didelę porciją fantazijos. Jis paima ir tą knygą užbaigia.
Tad mano vaikai kartais yra vienas iš tų kūrybinių varikliukų, kai rašau knygas, skirtas jų amžiui. O kalbant ne iš kūrybinės pusės, jie mane labai įkvepia dėl to, kad aš visą vaikystę svajojau, jog turėsiu didelę šeimą, nes augau su močiute be tėvų. Mano broliai irgi, bet mes labai retai susitikdavome, kartu negyvenome. Man tai yra labai didelis malonumas – būti su ta didele šeima“, – pasakoja jis.
T. Dirgėla turi tris vaikus – du sūnus ir dukrą. Jie įkvepia kūrėją kiekvieną dieną ir tai daro nuo pačio ryto. Žinoma, nuo buities nepasislėpsi, priduria rašytojas, tačiau ir ji gali įkvėpti kūrybai.
„Esi pavargęs ir kažkas kažką išpila. Arba jau atsiguli miegoti, nori miego ir kažkas sako: o aš noriu valgyti. Žiūri, kad žmona jau beveik miega, tada eini su vaiku į virtuvę. Ir tokie dalykai labai įkvepia“, – tikina jis.
Kadangi augo be tėvo pavyzdžio, paklaustas, ar žinojo, koks bus tėtis, T. Dirgėla pažymi – žinojo, koks tėtis nebus. Kai žinai, koks tėtis nebūsi, automatiškai žinai, į kurią pusę turi eiti, sako jis.
„Šiaip, iš vienos pusės, tai laikau truputį pliusu, kad tapau tėčiu visiškai nuo balto lapo. Aš neturėjau pavyzdžių, koks turi būti tėtis, kaip elgtis ir pan., ir džiaugiuosi, kad save, kaip tėtį, galėjau pradėti piešti ant balto lapo. Vaikams tai buvo į naudą, nes jie irgi galėjo mane lipdyti pagal save, koks aš jiems tėtis turėčiau būti“, – dalijasi pašnekovas.
Kai svajoji nuo vaikystės, kad užaugęs nori dirbti tą ar tą ir kai tai ir darai, nežinau, kas turi atsitikti, kad staiga tam darbui dingtų meilė.
Nors rašytoją įkvepia buvimas su vaikais, įsikvėpti padeda ir vienatvė. Kai viskas – nuolatiniame vyksme, pabūti vienam reikalinga. T. Dirgėla džiaugiasi supratinga šeima, kuri tos vienatvės gali suteikti, kai jam jos reikia.
„Kai aš pabūnu vienas, kartais užtenka vienam pabūti valandą, kartais būna, kad šeima išvažiuoja į sodybą visam savaitgaliui ir aš lieku namie vienas, ta vienatvė sustato viską į savo vietas. Pradžioje gal būna nejauku su savimi pasilikti, nežinai, ko griebtis... Kažkokioje budizmo knygoje kažkada kažkas rašė, kad visos pasaulio problemos kyla iš to, kad žmogus nemoka tiesiog atsisėsti ant lovos ir bent penkias minutes pasėdėti nieko nedarydamas ir nieko negalvodamas“, – kalba vyras.
Kuo tėčiui ir knygas vaikams rašančiam žmogui naudingas vaikų literatūros skaitymas? T. Dirgėlą tai įkvepia iš trijų pusių: pirma, jis skaito knygas su vaikais, o skaitymas kartu kuria stiprų ryšį, antra, skaitymas visada naudingas tiems, kurie nori plėsti žodyną ir fantazijos ribas, ir, be abejo, skaitant gali kilti netikėta idėja, pavyzdžiui, apie ką rašyti kitą knygą.
„Iš pirmo žvilgsnio gal atrodo, kad atsiverčiu knygą, pradedu skaityti ir tada: aha, man irgi reikia taip pat rašyti. Bet įkvėpimas naujai knygai man kažkaip ateina taip, kad aš skaitau ir staiga ateina mintis visiškai kitokiai knygai, kuri su ta knyga gal vos vos susijusi“, – pasakoja jis.
Rašymas yra pagrindinis T. Dirgėlos pajamų šaltinis. Kaip neprarasti meilės kurti, kai tai tampa tarsi amatu? Anot rašytojo, šios veiklos sėkmė ta, kad tai susiję su vaikais. Jis rašo vaikams, o darbas su vaikais, tiki vyras, negali būti nuobodus.
„Man atrodo, kai žmogus dirba kažką, kas yra susiję su vaikais, automatiškai tas darbas niekada nebus nuobodus. Pavyzdžiui, aš esu dirbęs darželyje. Iš vienos pusės, atrodo, ateini, kiekvieną dieną vis tie patys vaikai ir t. t., bet jie kiekvieną dieną vis kitokie, vis kažką išmoksta, juos pamatai vis iš kitos pusės.
Lygiai taip pat ir mano darbe. Vis iš kitos pusės pamatau savo skaitytojus, kai su jais susitinku gyvai, iš kitos pusės, pamatau ir savo vaiką. Kai rašau knygą, jis vis tiek įsijungia, man smagu su juo kartas nuo karto susitikti, jį pamatyti vis kitokį, ką jis šįkart sugalvos, apie ką mes čia rašysime, kokie nuotykiai laukia veikėjų“, – mintimis dalijasi pašnekovas.
Tapti rašytoju T. Dirgėla tikina svajojęs nuo labai seniai – ketvirtos klasės. Tada, pasakoja, daug laiko praleisdavo vienas, o tą vienumą išnaudodavo rašydamas eilėraščius, kurie buvo juokingi.
„Mane vadindavo jaunuoju Erlicku. Dabar jau kurį laiką esu supratęs, kad per tą juoką aš norėjau pabėgti nuo kažkokių rimtesnių temų. Gal dėl to, kad augau tik su močiute, norėjau visa tai nukreipti į humorą...
Manau, kai svajoji nuo vaikystės, kad užaugęs nori dirbti tą ar tą ir kai tai ir darai, nežinau, kas turi atsitikti, kad staiga tam darbui dingtų meilė. Aišku, gal būtų kitaip, jeigu būčiau svajojęs: užaugęs nešiosiu plytas. Manau, kad ir kokiems profesionaliems dailininkams, kurie iš to gyvena, ir architektams tai turėtų nusibosti labai sunkiai, nes kūryba vis keičiasi. Mano kiekvienoje knygoje vis kažkas keičiasi ir tai dėl to gal ir neatsibosta“, – svarsto rašytojas.
Visas pokalbis – gruodžio 2 d. laidos „Laimės dieta“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
