Krizė ištinka tada, kai įvykiui ar situacijai išspręsti nepakanka turimų vidinių resursų. LRT RADIJO laidoje „Čia ir dabar“ psichologas Paulius Skruibis primena: esame socialūs gyvūnai, tad mums gyvybiškai svarbus ryšys su kitais. Tad kai taip nutinka, kiti gali suteikti paramą, o tai, anot psichologo, išties gali padėti sklandžiau pereiti krizę.
Kaip išgyventi skyrybas, darbo praradimą ir kitas krizes? Kodėl reikėtų atsiverti, prašyti pagalbos? Kaip stoti akistaton su krize, ją priimti ir suvokti? Psichologą doc. dr. P. Skruibį kalbina LRT RADIJO laidos „Čia ir dabar“ vedėja Lavija Šurnaitė.
– Kokius jausmus ir būsenas patiria žmonės, išgyvenantys krizes? Ar jos visuomet yra universalios, nepaisant pačios krizės kilmės? Ar vis dėlto tiek priežastis, tiek pasekmė gali būti skirtinga?
– Yra ir bendrų, ir skirtingų dalykų. Gal būtų svarbu pradėti nuo to, kas psichologijoje yra suprantama kaip krizė. Kai kalbama apie krizes, kalbama apie tokius įvykius, situacijas, kurios žmogų išmuša iš pusiausvyros.
Mūsų gyvenime atsitinka kažkokie dalykai ir mes žinome, kaip su jais tvarkytis, kaip įveikti kažkokius sunkumus, bet neišvengiamai kartas nuo karto atsitinka kažkas tokio, kai tų mūsų turimų įveikos būdų neužtenka. Tada mes sutrinkame, nežinome, ką daryti. Bendri psichologinės krizės bruožai ir yra sutrikimo jausmas, sumaištis, įtampa, nes žmogus tiesiog jaučia, kad įprastų įveikimo būdų šitai situacijai, šitam įvykiui neužtenka.
Kiekvienas įvykis, kuris gali sukelti krizę, turi savo būdingesnius jausmus. Jeigu tai netektis, artimo žmogaus mirtis, dominuos liūdesys, sielvartas, jeigu tai skyrybos, šalia kitų jausmų, bus ir pykčio, išdavystės, apleistumo jausmai.
Svarbu paminėti, kad įvykiai, kurie sukels psichologinę krizę, kiekvienam žmogui gali būti skirtingi, nėra kažkoks baigtinis sąrašas, kad štai šitie įvykiai žmogui sukels psichologinę krizę. Vienam darbo netekimas gali būti krizė, kitam ne, jis gal jaučiasi užtikrintas, kad gali susirasti kitą, jam tai perėjimas į kažkokį naują etapą.
Jeigu tai krizinis darbo netekimas, jei žmogaus finansinė situacija tokia, kad yra daug neužtikrintumo, baimės, aišku, vienas iš būdingų jausmų bus nerimas. Kitas dalykas – kaip žmogus jaučia, ar tas darbo netekimas buvo sąžiningas, o galbūt jaučia, kad su juo neteisingai pasielgė, tada, aišku, jis išgyvens pykčio jausmą.
– Stoti akistaton su krize – turbūt užduotis nėra labai maloni. Ar tai turi būti sąmoningas žmogaus pasirinkimas? Kaip žmonės reaguoja ištikus krizei? Jie bando neigti, slėptis, gyventi iliuziniame pasaulyje, neva tai vyksta ne su juo? Ar atvirkščiai – puola stačia galva į tą krizę?
– Krizė pagal apibrėžimą yra kažkas tokio, kas tiesiog ištinka. Gyveni, gyveni ir staiga nutinka kažkokia situacija, kažkoks įvykis, su kuriuo, jauti, šiuo metu nežinai, kaip susitvarkyti. Tai nėra kažkoks sąmoningas pasirinkimas, bet natūralu, kad pirminė reakcija gali būti neigimas.
Jeigu kažkas vyksta ypač nemalonaus, baisaus, siaubingo, mūsų labai natūrali emocinė reakcija yra neigimas, negalėjimas patikėti, priimti, kad taip gali būti, pavyzdžiui, staigios artimo žmogaus mirties atveju. Ir tai nėra kažkoks neteisingas ar blogas dalykas. Tiesiog mes tokiu būdu, galbūt visiškai apie tai nesusimąstydami po truputį dozuojame tuos labai sunkius išgyvenimus, kuriuos vienu metu kažkaip patirti, išgyventi būtų per daug.
Tai natūrali apsauginė žmogaus reakcija, tačiau jeigu ji užsitęsia, tą pastebi aplinkiniai, kad žmogus tarsi neigia realybę, tai žmogaus gyvenime gali tapti kliūtimi. Kai matome realybę ne tokią, kokia ji yra, tai veda prie kažkokių problemų.
Krizė reiškia, kad kažkas pasikeitė, greičiausiai negrįžtamai. Kaip aš prie to galiu prisitaikyti? Koks yra tas naujas gyvenimas?
– Ar žmogus tik savo jėgomis gali įveikti krizės sukeltas pasekmes, išgyventi tą sunkią emocinę ir psichologinę būseną? Ar žmogui visuomet reikia to kito peties?
– Žmonės labai daug gali išgyventi, krizę taip pat gali išgyventi ir vienas žmogus. Kitas klausimas, dėl ko žmogus pasirenka išgyventi vienas? Šiaip žmogus yra socialus gyvūnas. Kartais kalbant apie emocinę paramą minimos silpnumo, stiprumo kategorijos. Manau, kad tai nelabai tinkamos kategorijos.
Žmogus yra socialus, kitaip tariant, mums labai įprastas, gyvybiškai svarbus ryšys su kitais, santykiai tiek ir džiaugsme, tiek varguose. Labai natūralu, kad žmogus, išgyvendamas kažkokius didelius gyvenimo sunkumus, apie juos gali dalintis, kalbėti su kitais, sulaukti palaikymo, paramos.
Jeigu tai nevyksta, reikėtų kelti klausimus: kodėl tai nevyksta? Kokios kliūtys? Ar aš neturiu tokių žmonių, kuriais galiu pasitikėti, ar atsiranda kažkokie blokai mano viduje, kad man nesaugu dalintis, aš kažko bijau?.. Jeigu žmogus dalijasi, jis sklandžiau tą krizę išgyvens.
– <...> Kokių žingsnių būtų galima imtis stojant į tą akistatą, kai ta pirminė panika būna atslūgusi? Ką aš galiu daryti toliau, kad iš tos krizės pagaliau pradėčiau kažkaip lipti?
– Ką žmogus gali daryti? Apie tai jau truputį kalbėjome, apie paramą. O kas man gali padėti tai išgyventi, kas yra priimtini žmonės, su kuriais galiu dalytis tiek, kiek man norisi? Kita kryptis – prisitaikymas prie naujo.
Krizė reiškia, kad kažkas pasikeitė, greičiausiai negrįžtamai. Kaip aš prie to galiu prisitaikyti? Koks yra tas naujas gyvenimas? Tai ryškiausia, kai kalbame apie netektis. Iš tikrųjų tai ilgas ir lėtas procesas. Aš turiu omenyje labai artimų žmonių netektis, ypač netikėtas, staigias, tokias, kurių tarsi neturėjo būti.
Atsistatymas yra ilgas ir apima naujo būdo radimą: kas aš dabar esu gyvenime, jeigu nebeturiu dukros ar sūnaus, vyro, žmonos? Naujo identiteto, naujo būdo, kaip būti šitame pasaulyje, suradimas yra ta kita dalis.
Visas pokalbis – sausio 24 d. laidos „Čia ir dabar“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
