„Nepriimti, neišreikšti jausmai ir emocijos atranda vietą kūne. Tada jie gali pasireikšti per maudimą, spaudimą“, – LRT RADIJO laidoje „Čia ir dabar“ pasakoja psichologė ir kūno judesio terapeutė Daiva Talijūnienė. Anot pašnekovės, mūsų kūnas – nepaprastai išmintingas ir gali pasakyti net daugiau nei protas, o pažinti savo kūną gali padėti ir šokio-judesio terapija.
„Susitelkę į savo emocinę būklę žmonės pernelyg dažnai pamiršta savo kūno svarbą ir jo nedalomumą nuo proto ir sielos“, – teigia psichologė, psichoterapeutė ir kūno judesio terapeutė D. Talijūnienė. Kūnas tiek daug turi mums ką pasakyti, bet kaip jį išgirsti ir suprasti? D. Talijūnienę kalbina LRT RADIJO laidos „Čia ir dabar“ vedėja Lavija Šurnaitė.
– Šokio-judesio terapija. Kas gi tai yra? Jeigu kalbame apie psichoterapiją, tai turbūt įsivaizduojame tradicinę formą, pokalbį, o kas yra šokio-judesio terapija?
– Šokio-judesio terapija yra toks metodas, kai naudojamas terapinis judesys. Kai mes kalbame, savo mintis išreiškiame kalba, tačiau iš tikrųjų kalbant su kitais žmonėmis, išreiškiant save dalyvauja ir kūnas, o kūne yra begalė įvairiausių judesių, tiek didesnių, tiek mikrojudesių, kurie kitą kartą sąmoningai nepastebimi. Šokio-judesio terapijoje terapinis judesys naudojamas tam, kad vystytume emocinę, kognityvinę, fizinę, dvasinę ir socialinę asmens integraciją.
Integracija vystoma taip: turime mintis, mūsų kūne gimsta emocijos, impulsai ir judesiai, tad reikia tuos impulsus, emocijas, mintis išreikšti. Dažnai dėl įvairių įvykių atsiranda tam tikrų trikdžių: noriu pasakyti, bet negaliu, trukdo kažkokie įsitikinimai, noriu save išreikšti, bet man gal gėda, kažkas mane stabdo. Visa tai atsispindi kūne, o per judesio ir šokio terapijos praktikas pradedu save stebėti, kur aš save stabdau, arba terapeutas pamato, pastebi ir tai atspindi. Tai, kas žmogui buvo nematoma, tampa matoma ir galima ieškoti kito būdo, kaip su tuo tvarkytis.
Kai aš jau suprantu, kad galbūt kažkur save stabdau, o galbūt kaip tik pernelyg stipriai save išreiškiu, suteikiu kitiems žmonėms tam tikrų išgyvenimų, galbūt tai gąsdina, atstumia, daro dar kažkokį poveikį, galiu ieškoti kitų išraiškos būdų, ryšio su savimi kelių tam, kad labiau save pažinčiau, tai savyje priimčiau ir surasčiau geriausią būdą tai išreikšti, kad galėčiau būti harmonijoje su savimi ir aplinka.
– Tai kūno negalime atskirti nuo proto, ar ne? Tarkime, verbaline kalba žmogus bando pasakyti ir negali, ir, pavyzdžiui, ima gestikuliuoti. Tai irgi dalis to signalo išraiškos, kad žmogus savyje kažką blokuoja, nes bando sau tarsi padėti kūnu?
– Sakyčiau, nebūtinai blokuoja, galbūt kaip tik save palaiko, padeda, galbūt tai suteikia nusiraminimą, padeda susitelkti ties tam tikra mintimi, kad ją išreikštų geriausiu būdu, kad būtų suprastas ir pasaulis į jį reaguotų.
– Daiva, jūsų labai gražūs, plastiški judesiai. Jūsų labai gražios plaštakos, o judesiai kaip kokios šokių mokytojos. Galvoju, ar tai duotybė, ar vis dėlto jūsų dešimties metų patirtis šokio-judesio terapijoje, kad jums kalbant ir gestikuliuojant jūsų rankos tarsi šoka?
– Manyčiau, kad tai patirtis, nauji įgūdžiai, nes kiek save prisimenu prieš dešimt metų, buvau žymiai labiau sustingusi, mano judesiai buvo kampuoti, griežti, kategoriški, juose trūko plastikos, laisvumo, lengvumo, išraiškingumo. Iš tikrųjų besimokydama šokio-judesio terapijos, po to studijuodama darbo su kūnu ir judesiu terapiją perėjau labai daug etapų, kas mane pačią atgaivino. Aš labiau save pažinau, išmokau labiau save išreikšti ir manyje atsirado harmonijos.
Tuo pačiu aš labai mėgstu šokti, lankau lotynų šokius ir tai irgi prisideda prie mano judesių išraiškos, papildo mano patirtį, mano profesines žinias.
Tarsi protas yra visagalis, o kūnas – priemonė judėti, miegoti, virškinti, tuštintis, seksui atlikti, bet iš tikrųjų kūnas yra nepaprastai svarbus, nepaprastai išmintingas.
– Kaip atrodo pats šokio-judesio terapijos seansas?
– Individualioje, privačioje praktikoje labai svarbu, su kuo žmogus ateina, labai svarbu žmogų išgirsti. Tada bendrai ieškome šokio, judesio krypties, kuri būtų jam lengvesnė, nuo ko pradėti, kad priartėtume prie kūno.
Mes gana atitolę nuo kūno, tarsi protas yra visagalis, o kūnas – priemonė judėti, miegoti, virškinti, tuštintis, seksui atlikti, bet iš tikrųjų kūnas yra nepaprastai svarbus, nepaprastai išmintingas, netgi sakoma, kad mūsų pilve, kur yra žarnynas, esanti mikrobiota yra kaip antrosios mūsų smegenys. Iš tikrųjų ten susirinkę labai daug išgyvenimų iš mūsų kūno.
Protas, mūsų smegenys yra skirtos tam, kad mes adaptuotumėmės prie aplinkos, užtat jos gali sugalvoti gana keblių dalykų, bet jie gali skirtis nuo realybės, o kūnas niekada nemeluoja. Pažinti save, kūne vykstančius procesus, pojūčius: kažkur patirpo, kažkur it bėgioja skruzdės... Taip kūnas duoda ženklus, tad reikia išmokti juos pažinti, su jais susidraugauti.
Kiekviena emocija turi savo fiziologinę išraišką. Kokia yra seka? Yra mintis, tada gimsta emocija ir tada ji pasireiškia kūne pojūčiais, fiziologiškai, bet mes galime sąmoningai net nefiksuoti savo minties, tačiau pajusti kūne kažkokius vykstančius dalykus, kurie pažadins dar kažkokią mintį. Mums gali pasidaryti baisu dėl to, kas vyksta. Gali kilti sumišimas, sutrikimas, tada norisi ieškoti pagalbos ar gūglinti, kas vyksta, o ten prirašyta labai daug dalykų ir žmonės išsigąsta.
Šokio-judesio terapija – vienas iš metodų, kuris leidžia mums įgalinti save per kūną jį pažįstant, su juo susidraugaujant, gilinant, atstatant ryšį su kūnu, kitaip sakant, su savimi pačiu.
– Kaip tuomet atskirti, kad fizinis pojūtis kūne yra liga arba emocija? Gali kažkur mausti, tirpti, gali būti kažkoks nemalonus širdies plakimas. Kaip tuos dalykus atskirti?
– Labai geras ir gilus klausimas. Kad būtų liga, turi būti fiziologinis pokytis organe. Pavyzdžiui, daug kas kreipiasi su panikos atakomis, bet prieš tai jie išsitiria ir širdį, ir smegenis magnetiniu rezonansu, atlieka kitus tyrimus. Kai gydytojai tikrai neranda jokių pakitimų, sako: eikite arba pas psichologą, arba pas psichiatrą, nes čia greičiausiai nuo to.
Mes kūne galime pajusti savo užspaustas, neišreikštas emocijas arba jausmus, kurie susiformuoja per ilgesnį laiko tarpą, kurių mes neleidžiame sau pripažinti dėl įvairių priežasčių: visokiausių trauminių patirčių vaikystėje, paauglystėje ar ankstyvoje jaunystėje.
Mūsų nepriimti, neišreikšti jausmai ir emocijos atranda vietą kūne, tarsi kažkur apsigyvena. Tada jie gali pasireikšti per maudimą, spaudimą, daug kas kalba: man tarsi spaudžia krūtinę, turbūt su širdimi kažkas darosi. O tiesiog šitoje zonoje, kur krūtinkaulis, yra mūsų santykių sritis. Jeigu santykiuose yra kažkokia krizė, įtempta situacija, sakykime, įvyko konfliktas arba žmogus neteko artimojo, mūsų kūnas tikrai apie tai kalba.
Visas pokalbis – lapkričio 1 d. laidos „Čia ir dabar“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
