„Jeigu šiandien būtų pirmas kartas, kai nueičiau į vaikų onkohematologinį, man tikriausiai būtų taip pat baisu ten eiti. Bet aš atėjau būdama vaikas, ateidavau, nes man ten būdavo smagu“, – pasakoja LRT RADIJO laidos „Gyvenimo citrinos“ pašnekovė Ieva Krivickaitė. 19 metų cukriniu diabetu serganti mergina patyrė, kad gerumas grįžta. Pinigai, skirti palengvinti jos kasdieną, buvo surinkti vos per naktį.
Nuo paauglystės savo meilę ir laiką onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams skirianti I. Krivickaitė kasdien akistaton stoja ir su savo sveikatos iššūkiais – devynioliktus metus skaičiuojančiu cukriniu diabetu ir silpnėjančia rega. Kad ir kaip būtų, mergina sako gyvenanti tokį gyvenimą, kuris pranoksta bet kokias išankstines svajones. Ją kalbina LRT RADIJO laidos „Gyvenimo citrinos“ vedėja Lavija Šurnaitė.
– „Ne apie mane“ – savotiškas tavo vos ne gyvenimo šūkis ir fondo pavadinimas. Kodėl taip?
– Todėl, kad tai iš tikrųjų yra ne apie mane, gerumo fondo, kaip aš mėgstu jį vadinti, misija yra padėti žmonėms, kuriems reikia pagalbos, konkrečiai vaikams, kurie serga kažkokiomis sudėtingomis ligomis, kuriems reikia palaikymo, paguodos. Taip pat tai yra erdvė žmonėms, kurie nori prisidėti, tuos, kuriems reikia palaikymo, palaikyti.
Man apskritai atrodo, kad tas „ne apie mane“ iš tikrųjų labiausiai yra apie kiekvieną, nes bet koks dalykas apie kitą prasideda nuo manęs. Jeigu aš esu kupinas meilės ir noro dalintis, kupinas geros savijautos, tada aš galiu kažką duoti. Tas „ne apie mane“ turbūt apie mus visus.
– Ieva, kiek tau dabar metų?
– 23-eji.
– Kada tu pradėjai tą veiklą? Juk tai buvo jau senokai.
– Savanoriauti pradėjau 14-os, bet visą gyvenimą ir šeimoje buvo toks pavyzdys. Tėvai, tėtis labai akcentuodavo tai, kad jeigu mes turime daugiau, mes galime su kažkuo pasidalinti. Kažkaip niekaip specialiai neverčiant, bet su kasdieniais pavyzdžiais, kuriuos aš matydavau savoje aplinkoje, augau su žinojimu, kad jeigu aš turėsiu, aš dalinsiuosi, o jeigu man reikės, aš paprašysiu. Nuo to viskas ir prasidėjo.
O pati savanorystės pradžia ir atsidūrimas ligoninėje šalia sergančių vaikų buvo tada, kai aš pati dėl kasmetinių tyrimų, dėl savo cukrinio diabeto gulėjau ligoninėje, kur susipažinau su dvejų metukų Auguste. Mergaitė buvo po galvos operacijos ir jai reikėjo gydymo užsienyje, kuris nebuvo kompensuojamas. Tai man, kaip vaikui, tuo metu atrodė nesuvokiama, kaip gali mažo nuostabaus dar kūdikio gyvybė ar gyvenimas būti pamatuotas kažkokia pinigų suma, kurios jos mama tą dieną neturėjo. Taip prasidėjo mano savanorystė, draugystė su ta šeima.
Aš pasvajojau, kad Augustė turi gyventi, kad ji yra verta gyvenimo, galvojau, kad yra labai daug žmonių, kurie jai linkėtų to paties. Mes per labai trumpą laiką surinkome reikalingus pinigus. Augustė gydėsi onkologiniame skyriuje, aš grįžau namo ir važiuodama jos aplankyti sutikdavau kitų sergančių vaikų, kuriems nebūtinai reikėjo pinigų. Labai daug vaikų pasveiksta, bet visoje toje ligos kelionėje labai svarbu nesijausti vienam, tai važiuodavau pati dar būdama vaikas ten gerai praleisti laiko.
Visi projektai, paramos akcijos, idėjos atsirado ne iš to, kad aš sėdžiu ir galvoju: kaip tą pasaulį pakeisti? Aš nemanau, kad jį reikia keisti. Jis gal tobulai sukurtas, mes tik turime išmokti jį mylėti.
– Tai taip išėjo, kad jeigu ne tavo pačios ligos kelias, kuris atvedė tave į ligoninę, gal ir nebūtumei pastebėjusi tų mažesnių vaikų, kuriems reikėjo tokios pagalbos, kitokio požiūrio, įsiklausymo ne tik medicinine prasme.
– Galbūt, nežinau, kaip būtų. Aš galvoju, kad mano gyvenime viskas susidėliojo labai patogiai, nes žmonės ir dabar dažnai manęs klausia: kaip tu gali ten eiti? Kaip tu gali būti šalia mirštančių vaikų, kai jau jų tiek daug netekai per savo gyvenimą? Arba važiuoti į namus, kur didžiulis skurdas, vaikai žiemą neturi žieminių batų?.. Jeigu šiandien, kai man yra 23-eji, būtų pirmas kartas, kai nueičiau į vaikų onkohematologinį, man tikriausiai būtų taip pat liūdna, baisu ir nedrąsu ten eiti. Bet aš atėjau pati būdama vaikas ir prieš tai aš ateidavau, nes man būdavo smagu. Mes žiūrėdavome filmus, kepdavome picas. Aš kurį laiką iki galo gal net nesupratau, kur aš esu, kas tai per liga.
Tik ilgainiui atėjo suvokimas. Nežinau, kaip būtų, jeigu būtų, jeigu nebūtų mano ligos. Gal šiandien gyvenčiau visai kitokį gyvenimą, bet apie tai negalvoju, nes tas, kurį dabar gyvenu, mane labai džiugina.
Nereikia įsivaizduoti, kad aš vien tik ten ir būdavau. Aš gyvenau normalų vaiko, paauglės gyvenimą: ėjau į mokyklą, turėjau savo hobių, sportavau karatė – dariau viską, ką veikė mano draugai, bet šalia to savaitgaliais važiuodavau į Kauną, į ligoninę, kaip kažkas važiuoja į kaimą pas senelę. Tai buvo tik dar viena veikla, kurią aš pasirinkdavau savo noru, man ten būdavo gera.
Dauguma žmonių įsivaizduoja, kad jeigu jau savanoriauju, tai visada. Taip, mano telefonas yra visada įjungtu garsu, tėvai man gali skambinti ir vidury nakties ir žinoti, kad aš, jeigu reikės, atvažiuosiu, patarsiu, nuraminsiu ir padarysiu viską, ką galiu. Bet aš nedarau to nuolat.
Man ten buvo gera, apskritai kuo toliau, tuo mažiau gyvenime veikiu dalykų, kuriuos darant man nėra gera. Dėl to gal ir pavyksta nepaisant visų aplinkybių būti laimingai ir džiaugtis.
<...> Visi projektai, kurių taip nelabai mėgstu vadinti, visos paramos akcijos, idėjos atsirado ne iš to, kad aš sėdžiu ir galvoju: kaip tą pasaulį pakeisti? Aš nemanau, kad jį reikia keisti. Jis gal tobulai sukurtas, mes tik turime išmokti jį mylėti. Bendraudama su tais vaikais, su tomis šeimomis išgirsdavau jų poreikius, jų skausmus ir galvodavau, kaip galima tai palengvinti. Iš to ir gimė visos kitos idėjos, kai skutau savo plaukus ir pan.
– Labai įdomu išgirsti, kaip sekasi tau pačiai, kaip sekasi su tavo pačios liga, su kuria tu jau turi gyventi 19 metų.
– Tai jau ligos pilnametystė, bet cukrinis diabetas yra nesibaigianti mokykla – vėl ir vėl iš naujo. Kažkurie dalykai su metais ir su patirtimi pasidaro aiškesni, bet sunkumų tikriausiai nepamažėja. Šiandien mane labiausiai vargina tai, kad kartais aš papunkčiui padarau viską, ką galiu padaryti, kad būtų geriau, ir geriau nebūna. Kartais reikia tiesiog išlaukti.
Bet su viskuo taip – nereikia turėti cukrinio diabeto. Kartais turime sunkių dienų ir negalime pakeisti to jausmo, kad ir ką darytume. Pabūti, nurimti, pakvėpuoti ir palaukti kartais yra išeitis iš bet kokių sunkumų. Tai diabetas to mane labai moko, tai pritaikau ir kitose gyvenimo situacijose, kad negalime visko kontroliuoti. Tai diabeto mokykla.
Jaučiausi visaip, gal iš pradžių ir neverta. Yra tiek badaujančių vaikų, o mes man pirksime šunį. Aš suprantu, kad visada bus, kam pagalbos reikės labiau, bet tai turbūt nepamatuojami dalykai.
– Žinau, kad netrukus turėsi labai ypatingą augintinį. Papasakok, prašau, pati apie tai plačiau.
– Tas netrukus – labai sąlyginai, nes greičiausiai po metų, o gal ir po dvejų ar ilgiau, nes gali užtrukti šuns paruošimas. Prieš mėnesį sužinojau, kad Latvijoje rastas man tinkamas šuniukas, auksaspalvis retriveris, kuris perėjo visus reikiamus uoslės testus. Šitas šuo mokysis užuosti gliukozės kiekio kraujyje pakitimus, o tam reikia ypač geros uoslės.
Tinkamo šuns laukėme apie pusę metų. Jų buvo apie 12-a, kiti testų, deja, neįveikė. Tas šuniukas po mėnesio bus tokio amžiaus, kad jį galės pradėti mokyti. Kol kas nelabai žinau detalių ir smulkmenų apie patį procesą. Žinau, kad turėsiu gana dažnai važiuoti į Latviją ir mokytis kartu, bet kaip tai vyks, kokiu būdu, man vis dar yra labai didelė paslaptis. Labai smalsu, labai nekantrauju susipažinti.
Šitas šuo galės būti su manimi kartu visur: eiti į darbą, į ligoninę, jis turės dokumentą, kuris pažymės, kad jis yra reikalingas man dėl mano sveikatos. Tai man ypač padės sporto, nakties metu, kai aš miegu ir ta gliukozė kyla arba krenta, ir aš ne visada galiu tai pajausti. Šuo bus tas, kuris užuos ir galės mane žadinti, suteikti pagalbą ar ją pakviesti. Taip pat dėl mano silpnos regos moteris, kuri dresuos šitą šuniuką, stengsis, kad jis galėtų mane lydėti ir per gatvę. Blogai regai progresuojant toks poreikis tikriausiai gali atsirasti.
Aš neturėjau svajonės turėti šuns – jokio, o tokio juo labiau. Tai buvo labiau mano aplinkos, draugų iniciatyva, kurie leisdami laiką su manimi pamatė, kad tokia pagalba galbūt būtų reikalinga. Ir gal labiau už tą fizinę pagalbą. Pernai žiemą gulėjau ligoninėje dėl savo diabeto ir jo komplikacijų, labai sunkios būklės. Tai ne tiek dėl tos fizinės pagalbos, kiek dėl to, kad jis visada būtų kartu, kad aš būčiau su juo.
– Bet kad tas šuo atsirastų, reikėjo nueiti tam tikrus žingsnius. Turiu omenyje, kad brangu turėti tokį šunį. Kas ėmėsi iniciatyvos? Dabar ne tu kažkam, o tau surinko tam tikrą pinigų sumą, kad užtikrintų to šuns atsiradimą.
– Taip, tai buvo mano draugių iniciatyva, kurios patikėjo mūsų, mano ir to šuns, tuo metu dar neegzistuojančio, draugyste, poreikiu ir pakvietė žmones prisidėti. Buvo labai jautru, kad prisidėjo tiek daug žmonių. Šuo nėra vaistas, kuris mane išgydys, kažkokia įranga, kuri valdys mano diabetą. Tai yra šuo, tik jis mokės daug dalykų. Jis bus labai protingas, sako, kad tokių šunų intelektas būna kaip 8 metų vaiko, o aštuonmetis jau moka skaityti.
Kad tiek daug žmonių patikėjo tokios draugystės reikalingumu ne iš medicininės pusės, bet iš tokios žmogiškos, man buvo labai labai jautru. Jaučiuosi labai dėkinga ir turbūt visada taip ir jausiuosi kiekvienam žmogui, kuris bent kažkiek prie to prisidėjo. Reikalinga suma buvo suaukota per naktį, tad labai labai greitai. Kiek iš viso kainuos konkrečiai šito šuniuko paruošimas, mes šiandien dar nežinome, bet kaina yra apie 25 tūkst. su treniruotėmis, jo priežiūra, galų gale paties šuns įsigijimu ir viskuo kitkuo. Šitą sumą mes turime.
Jaučiausi visaip, gal iš pradžių ir neverta. Neslėpsiu, buvo šitas jausmas. Bendrauju su daug sergančių ar kažkokių sunkumų patiriančių žmonių ir šeimų. Labai dažnai žmonėms, kai siūlome pagalbą, atrodo, kad gal kažkam reikia labiau. Aš supratau, ką reiškia šitas pagalvojimas, nes man atrodė, kad tikrai. Yra tiek badaujančių vaikų, o mes man pirksime šunį. Aš suprantu, kad visada bus, kam pagalbos reikės labiau, bet tai turbūt nepamatuojami dalykai.
Paskui bandžiau pakeisti šitą savo jausmą tiesiog dėkingumu, didžiuliu įvertinimu ir palaikymu. Suprantu, kad tai turbūt didžiulė arena žmonių, kurie siunčia man kažkokį gerą palinkėjimą. Jaučiuosi labai mylima.
– Tai tas gerumas grįžta.
– Žinoma, grįžta. Aš niekada nedarau nieko tikėdamasi, kad grįš, bet tai kažkokia forma visada grįžta. Viskas gyvenime sukasi ratu. Apkabindamas kitą visada esi apkabintas ir pats.
Visas pokalbis – spalio 22 d. laidos „Gyvenimo citrinos“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
