„Daug kas sakė tuos senus pastatus griauti, bet ką sunkiai gavai ir sunkiai išsaugojai, norisi išlaikyti – mūsų šaknys čia giliai įleistos“, – sako Verebiejuose gyvenantis Dovydas Žvinakis, su žmona Irma įsikūręs proprosenelių žemėje. Sename svirne, kuriame gyveno iš Sibiro grįžę protėviai, jis stengiasi atkurti jų buitį, įrengti gyvą muziejų. Ir sakantiesiems, kad kaime trūksta veiklos, jauna šeima prieštarauja – reikia tik noro! Juk užsidarius durims, atsidaro keturi langai.
Kai dažną pavilioja neoninės didmiesčio šviesos ar stikliniai fasadai, o mažesni miesteliai ir gyvenvietės tuštėja, dar lieka žmonių, kuriems niekas negali atstoti gimtojo kaimo. „Labai liūdna, kad žmonės palieka savo tėviškę, tad norisi parodyti, kad gerai gali būti ir mažesnėje gyvenvietėje, čia irgi daug turime“, – sako Alytaus rajone, Verebiejuose, pasitinkantys Irma ir Dovydas Žvinakiai, abu čia gimę, augę, o dabar ir sūnų auginantys.
Tiesa, baigusi mokyklą, Irma buvo išvykusi studijuoti į sostinę ir jau buvo ją bepamilstanti. „Maniau, kad ten ir liksiu, tačiau mane parsivežė namo ir čia paėmė į marčias, – su šypsena savo meilės istoriją pasakoja Irma. – Iš pradžių nerimavau, ką čia, Verebiejuose, reikės daryti, bet įsitikinau – kai vienos durys užsiveria, atsiveria keturi langai.“
Jaunai Žvinakių šeimai prieš penketą metų prasivėrė durys senos sodybos, priklausiusios Dovydo seneliams. Apie 370 metų gyvuojančiuose Verebiejuose Dovydo giminė gyvena jau porą šimtmečių – dar nuo proprosenelių laikų. Jo šeimos istoriją puikiai išmano ir Irma, smagiai dėstanti, kaip viskas prasidėjo kone nuo pasakos apie tris brolius: „Jauniausias buvo Jonas, vidurinis – Ciprijonas (Dovydo prosenelis), o vyriausio vardo minėti negalima – mėgęs linksmą gyvenimą, jis buvo praradęs sodybą.“
Nors sunkiu darbu namus pavyko susigrąžinti, iš rankų jie vėl buvo išslydę 1948-aisiais, kai šeima buvo ištremta į Sibiro platybes. Po devyneto metų iš svetimo krašto grįžę Dovydo protėviai namus susigrąžino. „Tiesa, savo namo nebesurado, tačiau čia vis dar stūksojo senasis kluonas, tvartas ir svirnas, ten jie ir įsirengė namus“, – pasakoja Irma, šiandien tarp minimų pastatų su vyru kurianti savo gyvenimą, dirbanti kaimo bibliotekoje, redaguojanti tekstus ir deganti idėja kartu su vyru savo sodybą paversti gyvu muziejumi.
Prieš metus juodu įkūrė „Praeities pavarą“ – kviečia apžiūrėti senovinės Dovydo surinktos technikos kolekciją. „Dovydo šeima – tikri senovinės technikos entuziastai, taigi kartu su tėvu ir dėde Dovydas įkūrė Dzūkijos senovinės technikos klubą. Vieniems – pramoga pasivažinėti senu automobiliu, kitiems – būdas atkurti istoriją“, – pasakoja I. Žvinakienė.
Apsižvalgius poros kieme galima pamatyti ne vieną seną automobilį, nors dauguma kolekcijos automobilių, motociklų, dviračių yra kruopščiai saugomi, prižiūrimi ir įkurdinti sodybos pastatuose. Dovydas apie kiekvieną iš dešimčių savo eksponatų galėtų ilgai pasakoti – juk ne vieną jų atnaujino ar paremontavo savo rankomis.
Savo rankomis Dovydas šiandien stengiasi atkurti ir šeimos namus. „Daug kas man sakė, kad tuos senus pastatus reikia griauti... Tačiau tai, ką sunkiai gavai, ką sunkiai išsaugojai, norisi išlaikyti – likimas taip lėmė, kad mūsų šaknys čia giliai įleistos. Labai sunku atsisakyti praeities. Jauni žmonės nuo jos tolsta, tad norisi, kad mūsų sodyba būtų priminimas ir paaiškinimas, kokia mes tauta esame, kokia mūsų istorija.
Siekiame, kad čia atvykusieji pajaustų praeities dvasią ir tęstinumą, neužmirštų dvasinių vertybių. Tiesa, materija nėra vertybė, tačiau tai yra laidininkas ir priemonė papasakoti istoriją“, – dėsto D. Žvinakis.
Jo šeima dabar įsikūrusi naujesniame pastate, kurį surentė jo senelis Algirdas, tačiau namo pašonėje išlikęs senas pastatas vėl virsta namais, kokius iš Sibiro grįžę čia buvo įrengę jo protėviai.
„Lėtai judame link to, kad garažu, sandėliu ar dar kuo nors buvę namai vėl atspindėtų maždaug 7-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio dvasią. Norime, kad visi čia esantys daiktai ir prietaisai būtų veikiantys ir žmonės galėtų geriau pajausti to laikmečio gyvenimo būdą, buitį, galėtų čia pagyventi. Atkūrimo procesas ilgas, tačiau stengiamės savo norą įgyvendinti“, – pasakoja šeimininkas, vaikštinėdamas po seno pastato erdves, vis panašesnes į šeimos būstą.
Dabar name glaudžiasi visokie sendaikčiai, dalis jų išgelbėta iš metalo laužo, tačiau dauguma priklausė Dovydo šeimai. Kambariuose išrikiuosi seni baldai, vaikiški dviratukai, skardinės mašinėlės, daugybę metų skaičiuojantys lygintuvai, senas vežimėlis, kuriame būdama kūdikis miegodavo Dovydo mama, ir netgi daugybė degtukų pilnų dėžučių, kurių atsargų kažkada nemažai nupirkta...
„Kaip juokaujame su pusbroliu, daugelis dalykų išliko tik per aplaidumą – seniau konteinerių nebuvo, tad norint ką nors išmesti būtų tekę tą daiktą gabenti į šiukšlyną. Niekas nenorėjo tuo užsiimti, tad daiktus nešdavo į palėpę ar sandėliukus. Taip daug kas ir išliko. Kai kuriems daiktams – daugiau nei 100 metų.
Taigi peržiūrime viską, ką randame, ir, jei verta tą daiktą išsaugoti, stengiamės taip ir padaryti. Jei ko trūksta ar kas neišliko, ieškome tokio paties ar bent jau labai panašaus daikto, koks buvo mano senelių namuose“, – kaip į namų interjerą atkeliauja detalės, pasakoja D. Žvinakis, neabejojantis, kad apleistą daiktą visuomet galima prikelti – tereikia noro, tada negaila nei laiko, nei jėgų. Puikiausias to įrodymas – įrengiamo namo garaže esantis 1963-iaisiais pagamintas automobilis, kurį Dovydas restauruoja jau dešimtmetį.
Apžiūrinėdama vyro darbus Irma šypsosi: „Jei tai būtų daroma kitų, turbūt nebūtų viskas taip tikra, kaip sukurta pačių rankomis.“ Beje, apie seniau sodyboje virusį gyvenimą Irmai papasakojo Dovydo močiutė – paprašyta anūko žmonos, ji ištisas valandas pasakojo, kaip tas gyvenimas Verebiejuose virė.
„Ir jūs nustebtumėte, kiek visko galėtumėte sužinoti, jei pasikalbėtumėte su savo seneliais, giminėmis. Juk šeimos istorija – tam tikra dėlionė“, – tikina ji.
Prieš kurį laiką sostinę į gimtąjį kaimą iškeitusi Irma nesigaili ir kartu su vyru tikisi, kad ir apie Verebiejus jų dėka sužinos daugiau žmonių. „Kai čia atvyko pirma lankytojų grupė, daugelis sakė, kad apie Verebiejus nieko nežino, nebent tai, kad čia veikia skerdykla. Iš tiesų čia yra mėsos perdirbimo įmonė, taip pat įmonė, kepanti šimtalapius. Tikriausiai daugiau žmonių apie Verebiejus sužinojo šią vasarą, kai juose buvo apgyvendinti pabėgėliai. Tiesa, čia liko „Praeities pavara“, kuri, tikimės, padės žmonėms daugiau sužinoti apie Verebiejus“, – sako I. Žvinakienė.
Lėtąjį turizmą Lietuvoje atranda vis daugiau žmonių, kuriems svarbus ne tik galutinis tikslas, bet ir visas procesas – lėtai, be nuolatinio bėgimo, atrandant, išgirstant ir išbandant vis ką nors naujo, leidžiantis į lėtą pažintį su unikaliomis vietomis ir patirtimis. Nacionalinė turizmo skatinimo agentūra „Keliauk Lietuvoje“ vietos turistams siūlo atrasti lėtąjį turizmą, tad surengė ir pažintinę kelionę žurnalistams, įtakos turiniui tai neturėjo.
