Kūrybininkė Dovilė Filmanavičiūtė tiki, kad kažkas aukščiau yra, tačiau rasti santykį su religija jai labai sunku. Dėl to LRT TELEVIZIJOS laidoje „Išpažinimai“ ji svarsto, kad nesijaustų gerai kviesdama žmones liudyti jos santuoką prieš altorių, kai pati pamaldose nesilanko. Pašnekovė teigia: altorius jos ir jos mylimojo santykių niekaip nepakeistų.
„Negera žmogui būti vienam, tarė Dievas ir sukūrė Ievą. Štai todėl santuoka visais laikais buvo visuotina siekiamybė ir gyvenimo tikslas. Tačiau šiandien vis dažniau poros renkasi ne santuoką, o partnerystę“, – sako laidos vedėja Viktorija Urbonaitė.
Apie tai pasikalbėti ji pakvietė reklamos specialistę, dainininkę, visuomenininkę D. Filmanavičiūtę, kuri nepaiso stereotipų ir drauge su gyvenimo partneriu augina sūnų.
– Su savo gyvenimo vyru jūs daugiau nei 10 metų kartu. Tiesa?
– Taip, mes esame neprastai susiję, visokių turime sutarčių: ir tokių, kurios turi vardą ir pavardę, ir tokių, kurios turi sienas ir duris. Tiesą pasakius, aš nesu iš tų merginų, kurios sutikusios vaikiną iš karto norėjo, kad jis joms užmautų žiedelį ant rankos, kad tada planuotum didelę šventę, rengtumeisi princesišką baltą suknelę ir tada jau santykiai kažkaip būtų pavykę.
Ilgai gyvendamas kartu tu pereini per įvairiausius santykių etapus. Būna ir labai juodų dienų, būna ir fantastiškų. Aš esu iš tų, kurios labai norėjo auklėti ir perauklėti žmogų, su kuriuo buvo kartu. Tada, prieš tuos dabar jau 11 metų, man atrodė, kad mano vyras su manimi turi eiti į visas diskotekas ir iki paryčių duotis po miestą, būti toks bendraujantis ir ekstravertas kaip aš. O jis yra visiška mano priešingybė. Man atrodo, kad mūsų santykiai sužydėjo ir subujojo tuomet, kai aš supratau, kad kito žmogaus, jei pasirinkai su juo būti, tu niekaip negali formuoti pagal save, turi leisti jam būti savimi dėl to, kad tu jį įsimylėjai tokį savitą ir unikalų.
Jei pradedi tą buitį lankstyti pagal save, iš to gimsta konfliktai. Tada tu pradedi galvoti, ar aš dabar tikrai su tuo žmogumi, su kuriuo aš turėčiau būti. Tai ilga kelionė kartu. Mes daug kartų esame apie tai kalbėję, bet kažkaip abudu sutarėme, kad mums santykių įteisinimas tikrai nėra kažkoks pliuso užsidėjimas prieš tėvus, nes gi visi labai laukia ir reikalauja.
Aš turbūt nesijausčiau gerai pati prieš save kviesdama žmones liudyti mano santuoką priešais altorių, kai paskutinį kartą pamaldose buvau turbūt tada, kai mirė senelis.
– O ką žmonės sako? Giminė, šeima sako ką nors?
– Esu sulaukusi 150 tūkstančių pasakymų: tai kada vaikai, kada jūs tuoksitės? Mes šiaip visą laiką su tokiu humoru. Jeigu tiktai gaunu kažkokį klausimą, kuriam atsakymo nėra, visada sakau: rytoj. Tas atsakymas būna įskaitomas.
Tėvai yra viena dalis, kita dalis yra stigmatizavimas visuomenėje. Aš, pavyzdžiui, pažįstu tikrai nemažai porų, kurioms santuoka bažnyčioje nėra absoliučiai joks santykių perkėlimas į kitą dvasinį lygmenį. Aš esu iš vienų savo draugų net sulaukusi tokio komentaro, kad tuoktis bažnyčioje jie nusprendė tik todėl, kad labai graži lokacija. Labai graži koncertų salė, pavadinkime taip. Aš turbūt nesijausčiau gerai pati prieš save kviesdama žmones liudyti mano santuoką priešais altorių, kai paskutinį kartą pamaldose buvau turbūt tada, kai mirė senelis.
Šiaip esu iš tų žmonių, kuriems labai sunku rasti santykį su religija, labai sunku pasakyti kažkokį savo tikėjimo apibrėžimą, visų pirma, sau, ne kažkam kitam. Aš daug kartų apie tai galvojau, apie tai, kas man yra, kodėl aš negaliu rasti to atsakymo. Man atrodo, kad tai kažkokios vaikystės traumos. Aš kaime pas senelius buvau verčiama eiti į mišias kiekvieną sekmadienį, būdavau išpuošiama kaip lėlė, privatūs suolai, už kuriuos susimoki, kur niekas negali įeiti... Nežinau, aš kažkaip su savo sūnumi taip elgtis nenorėčiau.
Tu tikėjimo žmones pradedi mokyti per edukaciją ir suvokimą, kaip pasaulis padarytas, kaip jisai sukasi ir kas už tai yra atsakingas, koks gali būti santykis su savimi, kitais žmonėmis, o mūsų kartos, man atrodo, daug tokių, kurie taip ir nesuprato, kas yra Dievas ir ką galima rasti pokalbyje su juo.
– Santuoka, vyras ir žmona – tokie sakralūs žodžiai. Jie neša tokį krūvį, ar ne? Ką tau reiškia tie žodžiai? Kokį tu išgyveni jausmą galvodama apie juos?
– Aš nesimaivydama imsiu ir pasakysiu atvirai: man santuoka arba tiesiog santykių įteisinimas yra turbūt susitarimas, kad būdami kartu mes būsime saugesni negu po vieną.
Į klausimus, kas yra žmogus šalia manęs, ką aš jam jaučiu, kur mes einame kartu, kokie mūsų požiūrio kampai, aš esu seniai sau atsakiusi. Man dokumentų pasirašymas arba vienokia ar kitokia koncertų salė, kurioje išeitų gražesnės ar mažiau gražios nuotraukos, šiandien tikrai turi kur kas mažesnę reikšmę.
Gal, jeigu man būtų devyniolika ir aš būčiau standartiškiau pasaulį suprantantis žmogus, ir norėtųsi to Mendelsono maršo už nugaros ir tėčio, vedančio prie altoriaus. Bet su šiandieniniu mąstymu aš nejaučiu, kad man reikėtų šito veiksmo. Aš turbūt labiau apie tą altorių, kuris niekaip nepakeistų mano santykių, niekas nuo to neatsitiktų kitaip.
– Tu turbūt jautiesi tokia maištininkė.
– Visiška, bet ne dėl to, kad norėčiau kam nors parodyti, kad aš maištauju arba kad aš kitoniška. Aš tiesiog nuoširdžiai taip jaučiuosi.
Mane partnerystės įstatymo nepriėmimas tikrai labai nuliūdino dėl to, kad kažkaip Lietuvoje visi viską suveda į tiktai vieną kategoriją žmonių, kuriems tai būtų aktualu, visiškai pamiršta dar šimtus tūkstančių porų, kurios tiesiog nori būti įleistos į reanimacijos palatą, jaustis saugios ir finansine prasme, jeigu, neduok Dieve, kas nors atsitiktų. Mes su Aurimu namuose nuolatos juokiamės iš to, kad, pavyzdžiui, kai gimė Kristijonas, turėjome eiti pas notarą ir patvirtinti, kad čia tikrai yra šito vaiko tėvas ir kad jis suteikia pavardę šitam vaikui, kurio mes norėjome ir troškome, kurio mes labai laukėme, planavome ateinantį į mūsų šeimą. Šitas dalykas yra tikrai juokingas. Man atrodo, kad tai yra iš tikrųjų svarbu, tiesiog turėti kažkokią tvarkingą buitį.
Aš tikrai tikiu, kad ten kažkas aukščiau yra, nepaisant to, kad man labai sunku įsijausti į kažkokius kanoninius dalykus.
– Socialiniuose tinkluose labai dažnai parodomuoju būdu išeksponuojama šeima, netgi tos, kurios nesutaria, kurios skiriasi, nori parodyti tokį dirbtinį tobulą paveikslą. Kodėl taip yra?
– Kalbant šia tema manyje įsijungia toks karingumas, žinai? Aš manau, kad socialiniuose tinkluose esame tokioje gilioje duobėje... Visi apsikaišioję filtrais, kad tiktai nerodytų savo tikrojo veido, vaikai visuomet tiktai švariais drabužiais ir visuomet tiktai laimingi, niekada nerėkiantys ir reklamuojantys įvairiausius niekam nereikalingus produktus. Visos poros yra tiktai tobulos ir visos šeimos tiktai leidžia laiką kartu, niekada nenori pabūti atskirai ir taip toliau, ir taip toliau.
Turbūt labai sunku pripažinti, kai jau skendi tame iliuzijų pasaulyje, kad ta iliuzijų pilis sugriuvo. Man atrodo, kad poros tikrai niekada nebūna tobulos, būna visokiausių dienų. Daugeliui iš mūsų tas socialinių tinklų paskyras reikėtų bent jau kuriam laikui užsišaldyti, padėti telefonus ir kompiuterius į šalį ir tiesiog išeiti pažiūrėti, kaip gatvėje vakare užsižiebia žibintai, kaip padavėjai kavinėse darbo dienai pasibaigus nurenka staltieses nuo stalų arba kaip dančiasnapiai skrenda į savo inkilus, kaip pienių pūkai skraido... Aš pati dažnai tai darau disciplinuotai.
Įvaizdis, kurį tu kuri socialiniuose tinkluose, yra saugus kokonas, kuriame tu gali žongliruoti įvairiausiais kamuoliukais, kurie dabar tau patogūs. Atsistoti pačiam prieš save, prieš savo artimą žmogų, prieš savo sūnų arba dukrą yra sudėtingiausia. Labai liūdina, kai Eugenijus Laurinaitis sako: oi, ne, aš pusmetį į priekį neturiu nei vienos laisvos kėdės savo kabinete. Aš tiktai galvoju, kas laukia ateities psichologų ir psichoterapeutų, jeigu mes ir toliau skendėsime tokiose iliuzijose, deklaruosime viską post`ais ir nuotraukomis, o iš tikrųjų būsime sudžiūvusios, supelijusios slyvos, kurios meluoja pirmiausia sau.
– Ar tu turėtum kam nors ten viršuje padėkoti, paprašyti ko nors savo šeimai, partneriui, vaikui?
– Aš tikrai tikiu, kad ten kažkas aukščiau yra, nepaisant to, kad man labai sunku įsijausti į kažkokius kanoninius dalykus. Noriu, bet šalia to noro turbūt ir pastangų reikės nemažai įdėti, kad mūsų sūnus užaugtų tvirtas, empatiškas, drąsus, kad jis užaugtų savimi. Kad jam įspūdžiai būtų svarbiau už tuos filtrus ir iliuzijas, kad jis norėtų ryti knygas ir keliones, o ne kitų žmonių emocijas.
Kalbant apie mano gyvenimo meilę, nežinau, turbūt kažką gero kitame gyvenime padariau, kad man kažkas atsiuntė tokį savimi būti leidžiantį arba kaip tik paskatinantį ir dar pastumiantį žmogų. Mūsų kelionė į harmoningą gyvenimą dviese truko visus 11 metų, tikiuosi, kad dar truks bent 11-a ar 21-erius, ar 31-erius metus. Bet šitoje vietoje nesu visiškai jokia romantikė ir tikiu, kad kaip pasiklosi, taip išmiegosi. Tai darbelio yra nemažai. Ir po vieną, ir, aišku, kartu, nes Kristijonas Grigas yra labai ambicingas, įnoringas ir energingas žmogus.
Plačiau – spalio 24 d. laidos „Išpažinimai“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
