„Mano vaikystė baigėsi, kai man buvo šešeri“, – konferencijoje „Moters vizija“ kalbėjo pirmoji prezidentė moteris Baltijos šalyse Vaira Vykė-Freiberga, kurią karas pusei amžiaus buvo išginęs iš gimtosios Latvijos. Netekusi jaunėlės sesers ji kaltino save. „Aš turėjau išeiti“, – apie tuomet kankinusias mintis prakalbo ji ir atskleidė, kad aplink sproginėjant bomboms buvo bepasiduodanti ir beprarandanti valią gyventi.
Gruodį 84-ą gimtadienį minėsianti V. Vykė-Freiberga pasvajoja parašyti memuarų knygą, tiesa, sakė, kad ne prezidentavimo metai jos gyvenime buvo patys svarbiausi, tad aprašytų kitokią savo patirtį. „Kiekvienas savo istoriją pasakoja taip, kaip prisimena. Galbūt ne visos išmoktos pamokos atsipirko, tačiau verta žvilgtelėti į kiekvieno žmogaus gyvenimą“, – kalbėjo kadenciją baigusi Latvijos prezidentė, nuotoliniu būdu sakiusi kalbą konferencijoje „Moters vizija“.
Kalbėdama apie tai, kaip nugalėti baimes ar siekti tikslų, politikė pakvietė į kelionę po seniausius savo prisiminimus – laikus, kai Latvijoje švilpė bombos, vaikystė baigdavosi dar nespėjus atsisėsti į mokyklos suolą.
V. Vykės-Freibergos tėvas jūrininkas 1939-ųjų rudenį žuvo Ispanijoje, kur vyko pilietinis karas. Būsimai politikei tuo metu nebuvo dvejų. „Našlė likusi mama nežinojo, ko griebtis, taigi nusivilkusi gedulo drabužius nuėjo išsiburti kortomis. Būrėja jai pasakė, kad mama išgyvena didelį liūdesį, netektį ir nebetiki, kad gali toliau gyventi, tačiau negali pasiduoti, jos pareiga ir misija – užauginti dukrą, kuri labai protinga“, – pasakojo buvusi Latvijos prezidentė.
Nors močiutei tokie būrėjos žodžiai kėlė šypseną, V. Vykė-Freiberga sakė, kad vaikystėje išties buvusi sumani, anksti išmokusi skaityti. „O skaitydama rasdavau įkvėpimą. Kai mamos draugės gailėdavo, kad esu našlaitė, aš skaitydavau pasakas apie našlaites. Joms galiausiai pasisekdavo, tad pagalvodavau, kad ir man gali nusišypsoti sėkmė“, – šypsojosi konferencijos viešnia.
Mama sakė melstis, tačiau atsisakiau – pykau ant Dievo, kad jis pasiėmė mano mažą sesutę.
Netrukus mama ištekėjo antrąkart, susilaukė dar vienos dukters, tačiau ramiu gyvenimu šeima ilgai pasidžiaugti negalėjo. „Mano vaikystė baigėsi, kai man buvo šešeri, 1944 metų spalio 10 dieną“, – sakė V. Vykė-Freiberga. Nors tądien brėkštančios saulės spinduliai pranašavo gražią dieną, Vairos žvilgsnį patraukė du sukrauti lagaminai – buvo akivaizdu, kad laukia ilga kelionė.
Gatvėje Vaira jau buvo mačiusi okupacinę Raudonąją armiją. Anot politikės, patėvis nuolat klausėsi BBC radijo ir stengėsi nuspėti, kaip pasisuks karas. Galiausiai šeima priėmė skausmingą sprendimą bėgti. „Vokiečių kariai traukėsi iš Rygos, o mes traukėmės su jais. Vėlai vakare pasiekėme kaimą. Jaučiausi ne tik esanti mylima dukra, bet ir našta mamai – juk ji turėjo rūpintis maža mano sesute“, – prisiminė prezidentė.
Šeima kurį laiką glaudėsi pas mamos gimines Liepojoje. Čia Vaira skaitė laikraščius vienai tetulei. „Skaičiau, kaip artėja frontas, vyksta mūšiai, mūsų pajėgos traukiasi, o apsuptoje Liepojoje trūksta maisto. Buvo labai nuobodu, tačiau didžiavausi, kad galiu būti naudinga. Taip prabėgo paskutinės mano gyvenimo Latvijoje dienos“, – apie tai, kaip paliko gimtąją šalį, pasakojo V. Vykė-Freiberga.
1945-ųjų Naujųjų naktį šeima sėdo į krovininį laivą, pilną karių ir amunicijos, į kurį pataikius torpedai viskas galėjo išlėkti į orą. Tačiau laivu keliavo ir tam tikras skaičius civilių, norinčių bet kokia kaina pabėgti nuo komunizmo. Tarp jų buvo V. Vykės-Freibergos šeima.
„Taip prasidėjo mūsų odisėja“, – prisiminimų keliais toliau keliavo politikė. Tada jau 7-erių sulaukusi mergaitė kartu su tėvais pasitraukė į karo nuniokotą Vokietiją, vėliau – prancūzų valdomą Maroką, o galiausiai – į Kanadą.
Ji priėmė savo likimą ir turėjo mirti, o aš turiu priimti savo likimą ir toliau gyventi.
Tiesa, pakeliui laukė išbandymai ir likimo smūgiai. Vokietijos karo pabėgėlių stovykloje mirė vos dešimties mėnesių amžiaus būsimos politikės sesuo. „Pamenu, paskutiniais karo metais šaltame rūsyje su bulvėmis slėpėmės nuo aplink sproginėjančių bombų. Rodės, jauti tą garsą, girdi tą švilpimą ir nežinai, ar ant galvos nenukris bomba. Mama sakė melstis, tačiau atsisakiau – pykau ant Dievo, kad jis pasiėmė mano mažą sesutę. Sakiau, kad daugiau nebesimelsiu.
Iš tiesų jaučiau tą kaltę, kurią jaučia išgyvenusieji. Man atrodė, kad esu įdukra, kad esu be tėvo likusi našlaitė, taigi turbūt aš turėjau išeiti. Vis galvojau, kad mirė ne tas vaikas“, – giliausias širdies kertes atvėrė politikė.
Prisiminimais sugrįžusi į šaltą rūsį, ji pasakojo, kad tada ir jos pačios sveikata buvusi gana silpna – buvo šalta, skaudėjo visą kūną, buvo labai negera. „Nebežinojau, ką daryti. Išėjau į lauką, o ten brėkšta rytas, aplink drėgna, vanduo varva sienomis... Viskas rodės taip bjauru, kad pagalvojau – užtenka. Jaučiau, kad pasiduodu.
Staiga pamačiau einančią mažytę mergytę. Maždaug tokio amžiaus kaip aš. Pamaniau, kad jei mano sesutė būtų gyva, paaugusi atrodytų maždaug taip. Ta mergaitė į mane pažiūrėjo ir nušvito saulė. Mergaitei dingus, staiga viskas pasikeitė – pajutau taiką ir ramybę.
Man atrodė, kad sesutė siunčia man žinią, kad yra, kaip yra. Ji priėmė savo likimą ir turėjo mirti, o aš turiu priimti savo likimą ir toliau gyventi. Tai nebuvo haliucinacija – šių žodžių negirdėjau, tačiau juos labai aiškiai suvokiau. Tai buvo savotiška žinia, kad sesers išėjimas turėjo prasmę“, – prisiminimus liejo konferencijos viešnia. Ji tikino apie šį įvykį ilgus metus niekam nepasakojusi, tačiau jis pakeitęs jos gyvenimą: „Nors viskas aplink ir toliau atrodė klaikiai, grįžo valia gyventi.“
Moteris teigė, kad sugebėjusi priimti dangaus ženklą suprato, jog niekada negalima nusivilti: kad ir kaip būtų sunku, reikia sukaupti visas jėgas ir pasistengti pragyventi bent dar minutę, valandą, dieną. „Kad ir kaip skaudėtų, turi prisiversti žengti dar vieną žingsnį. Taip po truputį eini į priekį“, – pridūrė politikė.
Būdama 11-os V. Vykė-Freiberga su šeima persikėlė į Kasablanką. Čia jie pateko tarp įvairių tautybių migrantų, pabėgusių po Ispanijos pilietinio karo, italų ir rusų, pasitraukusių iš Šanchajaus ir pan. „Norėjau toliau mokytis, bet net nežinojau, kaip pateikti paraišką. Vieną dieną ėjau per kaimą ir sutikau moterį. Ją sužavėjo mano šampano spalvos plaukai. Ji prisiminė mačiusi mane bažnyčioje, o aš pasiskundžiau, kad nežinau, kaip pateikti prašymą mokyklai.
Toji moteris pažadėjo padėti. Jos dėka patekau į Kasablankos mokyklą. Tai buvo visiškas atsitiktinumas, juk man padėjo gatvėje sutikta nepažįstamoji. Supratau, kad neretai į mane žvelgia laimės deivė Laima“, – šypsojosi pašnekovė.
Vėliau visa šeima persikėlė gyventi į Kanadą, ten V. Vykė-Freiberga dirbo banke, vėliau studijavo psichologiją Toronto universitete ir ten sutiko savo būsimą vyrą Imantą Freibergą. Čia ji sakėsi taip pat besilaikiusi žingsnelis po žingsnelio principo. „Sutarėme, kad nesakysime vienas kitam, jog visada būsime kartu, gyvensime po truputį. Jei nutarsime pragyventi mėnesį, galbūt pragyvensime dešimtmetį. Ir štai, praėjusiais metais atšventėme 60-ąsias vestuvių metines“, – apie santuoką su vyru informatikos profesoriumi I. Freibergu pasakojo moteris. Juodu susilaikė sūnaus Karlio ir dukters Indros.
Galbūt ne visos išmoktos pamokos atsipirko, tačiau verta žvilgtelėti į kiekvieno žmogaus gyvenimą.
1945-aisiais prasidėjusi V. Vykės-Freibergos odisėja truko kone pusę amžiaus – 1998-aisiais ji grįžo į gimtąją Latviją ir ėmėsi vadovauti Latvijos institutui. „Tėvai niekada neleido man užmiršti, kad esu latvė“, – yra sakiusi BBC. Taigi politikės širdyje užgimė noras gimtajam kraštui duoti daugiau ir ji kandidatavo prezidento rinkimuose.
1999-aisiais ji tapo pirmąja prezidente moterimi Baltijos šalyse. 2003-iaisiais buvo perrinkta antrai kadencijai, o jai prezidentaujant Latvija įstojo į Europos Sąjungą ir NATO.
„Mano istorija baigėsi laimingai, nors sudėtingų akimirkų išties buvo“, – savo pasakojimą Lietuvos moterims užbaigė prezidentė.
