Būti šalia, kai artimasis krizėje, – užduotis nelengva. Kaip elgtis, ką sakyti, kaip nepakenkti, kai mylimas žmogus kenčia kasdien? Rašytojai, žurnalistei Jurgai Baltrukonytei teko kelti šiuos klausimus, kai jos vyrą, menininką Algį Kriščiūną užpuolė vidurio amžiaus krizė, o kartu su ja – depresija, nerimas ir panikos atakos. Kas pačiai LRT RADIJO laidos „Gyvenimo citrinos“ herojei padėjo padėti mylimajam?
J. Baltrukonytę kalbina LRT RADIJO laidos „Gyvenimo citrinos“ vedėja Lavija Šurnaitė.
– <...> Visuomenėje yra legenda, kad vyrai yra stiprūs kaip akmenys, už jų turi slėptis visa šeima, užlįsti už vyro, o jis kaip mūras apsaugos ir apgins. Galbūt todėl tie vyrai dažnai kenčia giliai širdyje, neišsikalba, neišsisako. Tas jų įvaizdis, kad jie yra tvirti, tėra apgaulė, labai greitai supleišėja, jei atsitinka vidurio amžiaus krizė ar nemalonumai darbe. Tikrai ir ne visos šeimos „rožinės“ – tokių irgi nėra. Tai būtų smagi, graži utopija, tačiau pamirškime, to nėra jokiuose namuose.
– Kaip Algis pats metaforiškai sakė: viskas pradėjo rastis po truputį, žydrame danguje vis atsirasdavo juodų dėmelių, į kurias iš pradžių nekreipi dėmesio, o galiausiai žiūri, kad jis visai užtemęs. Kaip tu pastebėjai, kad su tavo vyru kažkas jau kitaip?
– Buvo keista situacija. Mes tuo metu gyvenome šiltuose kraštuose, laukinėje Kanarų saloje, kaip visi sako – rojuje. Bet iš tiesų rojus yra ne aplink mus, rojus arba yra, arba ne širdyje, tavo viduje. Tu ten kuriesi rojų. Tad tame rojaus kampelyje kurį laiką Algis jautėsi visai ne kaip rojuje ir tai buvo matyti.
Banaliai pasakius, jis prarado gyvenimo džiaugsmą. Tu to nepaslėpsi nuo žmogaus, kuris yra šalia tavęs. Buvo aišku, kad reikia ką nors daryti.
Moterys turbūt linkusios išsipasakoti draugėms, paplepėti, paskambinti ir paverkti, išdėti į šuns dienas tą savo antrą pusę. Nuo to palengvėja. Patarimas moterims – branginkite moterų draugystę, tai labai geras vaistas, nuostabi terapija, kartais nuostabesnė už sėdėjimą psichiatro kabinete.
Tai nėra susiję vien su nuotaika, tai susiję ir su labai skausmingais fiziologiniais pojūčiais, kurie gąsdina ir greta esantį žmogų.
Vyrai dažnai tokių draugų turi mažiau arba visai neturi, arba tai yra draugai, su kuriais eina žvejoti. Bet kaip atrodo ta vyrų žvejyba? Jie pasiskambina ir geriausiu atveju paklausia, kokių kirminų pirks ir kelintą valandą važiuos prie ežero. Prasėdi žvejodami 10 valandų ir išsiskiria. Dažniausiai jie nieko nekalba. Tokia ta vyrų draugystė – keista.
Mes kalbėjome apie tai, kaip aš turiu draugių, o jis sakė: kaip smagu, jūs visada susitinkate, kalbate, išsipasakojate. Sakiau: tu irgi pabandyk susitikti su kuriais nors savo draugais. Be abejo, jis turi draugų, bet su jais, pavyzdžiui, groja. Vėlgi pokalbiai: ar būgnai gerai groja ir dar kažkas. Tai nėra pokalbiai apie tavo sielą, vidų, kaip tu jautiesi, kai metai bėga, kodėl ta depresija, iš kur tie nerimo priepuoliai, kodėl jie vis dažnėja... Tad šeimos nariai yra tas ramstis, į kuriuos vyras gali atsiremti ir nebijoti pasirodyti silpnas, kalbėti apie tai.
– Kada pastebėjai, kad kažką reikia daryti? Kaip Algis pasikeitė?
– Per Naujuosius metus. Žiūriu, kad Algis tą Naujųjų metų rytą net nenori keltis iš lovos. Tiesiog net neįdomu išlipti. Mes įvertinome, kad tai greičiausiai ir Naujųjų metų, ir vidurio amžiaus, galbūt ir darbinė, profesinė krizė. Daugybė dalykų susidėjo į viena. Pabandėme tai išskaidyti gabaliukais, kad situacija nėra bloga, bet blogos nuotaikos pateisinimas yra, kad žmogus nesijaustų kaltas, jog jis blogos nuotaikos.
– Kaip suprantu, pradėjote šią problemą preparuoti drauge.
– Pagrindinis receptas turbūt yra pokalbiai. Jeigu moteriai užtenka guodimo, mano patirtis rodo, kad vyrams, bent jau Algiui, reikia daugiau logikos ir veiksmo. Labai padėjo disciplina ir nauja veikla, kurią mes sugalvojome kartu. Sakiau: prasidėjo nauji metai, daryk kokį nors projektą ir tokį, kuris tęstųsi kasdien, ne kas savaitę padaryti tą ir tą, – tada tu nukeli tą veiksmą ir dar visą laiką graužiesi, kad nukeli, bet jei turi taisyklę, kad turi kažką padaryti kiekvieną dieną, ką tu laimi? Tavo smegenys apie tai galvoja ir tu nesigrauži, kad atidėjai.
<...> Dažniausiai tai pasireiškia nerimo priepuoliais arba panikos atakomis. Turbūt tai labiausiai gąsdina ir patį žmogų, nes tuo metu atrodo, kad ir širdis sustoja, ir kvėpavimas. Žmogus negali miegoti, tai dažnai nutinka vidury nakties, kelis kartus per naktį. Paskui – migrenos priepuoliai.
Žmogaus organizmas pradeda siųsti labai aiškius fizinius signalus. Tai nėra susiję vien su nuotaika, tai susiję ir su labai skausmingais fiziologiniais pojūčiais, kurie gąsdina ir greta esantį žmogų. Tu nesi tikras, kad tau panika, nė vienas gydytojas iš karto nediagnozuoja: čia tiesiog panikos priepuoliai.
– O kaip tada jausdavaisi tu?
– Visą laiką vienas būna stipresnis, net kai yra bendra problema ar nelaimė. Vis tiek vienas būna stipresnis ir jis tampa tuo, kuris padeda, paremia tuo metu silpnesnį poros žmogų.
– Tai tu tuo metu buvai stipresnės emocinės būsenos?
– Taip, tiesiog labai aiškiai supranti, kad tu esi tuo metu stipresnis. Aišku, gali sakyti: oi, ir man su darbais sunku, man irgi depresija... Bet širdis tikrai jaučia, kuri bėda yra didesnė, kuri emocija sunkesnė ir kad tu turi padėti.
Nuo panikos atakų labai padėdavo pokalbiai. Naktį Algis pažadina ir reikia kalbėtis. Kai kalbiesi, žmogus užsimiršta, matyt, smegenys pradeda galvoti ką nors kita, rimsta ir nurimsta. Tiesiog esi pasiruošęs naktį kalbėtis – apie bet ką ir nesudėtingomis temomis. Jeigu gilinsi krizę, analizuosi... Mano patirtis rodo, kad tuo momentu tai netinkamas laikas. Reikia kalbėtis apie ką nors paprasto – apie tapetus ar jų spalvą.
Jis kreipėsi į psichologus, vaikščiojo į konsultacijas, tam tikrą laiką gėrė ir tam tikrus vaistus, bet jam ta terapija netiko. Jis pasakė: ne, aš pabandysiu pats su tuo susitvarkyti. Turbūt ne visi žmonės tam pasiduoda.
– Svarbu netylėti ir atsitraukti nuo įtampos?
– Taip, [pasakyti], kad tai normalu, tuoj praeis, bet dabar pakalbėkime apie tą ir tą.
Beje, jis, be abejo, kreipėsi į psichologus, vaikščiojo į konsultacijas, tam tikrą laiką gėrė ir tam tikrus vaistus, bet jam ta terapija netiko. Jis nuėjo 5 kartus ir pasakė: ne, aš pabandysiu pats su tuo susitvarkyti. Štai tada mes pradėjome galvoti, kaip susitvarkyti pačiam. Aišku, jis atradinėjo būdus pats. Pamažu tie būdai, jo užsispyrimas ir parama tų, kurie buvome šalia, tikrai padėjo. Padėjo šiuo atveju galbūt geriau. Algis yra užsispyręs, jam patikėti gydytojo terapija yra sudėtinga. Turbūt ne visi žmonės tam pasiduoda.
– Tu tuo etapu buvai stipresnė, bet tavo resursai irgi nėra neišsemiami. Ar tau reikėjo kažkur atsigriebti? Turbūt žinojai, kad etapas nebus lengvas ir trumpas. Kažkaip reikėjo kompensuoti savo psichologines ir emocines jėgas – ką tu darydavai?
– Man labai padėjo sportas, nėriau į jį. Tada – pokalbiai su draugėmis ir galbūt namų tvarkymasis, ko niekada nemėgstu, bet „eidavo į trasą“. Kai susinervinu pati, juokingas dalykas, ką darau, tai verdu uogienes. Visi žino: jei ateina pas Jurgą į svečius, o ten kvepia vyšniomis arba braškėmis, jau žino, kad kažkas Jurgai nutiko. Ji įnirtingai verda, kunkuliuoja kokie trys dideli katilai.
Visas pokalbis – rugsėjo 3 d. laidos „Gyvenimo citrinos“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
