Kalbėti ir kalbėtis, atrodo, taip paprasta, ar ne? Vis dėlto, ne visiems. Tiksliau – retam iš mūsų. „WoW University“ pranešime žiniasklaidai cituojama psichologė Laura Rimkutė sako, kad klaidos, kurias darome bendraudami, kainuoja mums sėkmingas karjeras, darnias šeimas ir gerą santykį su pačiais savimi.
Su ne vienus metus mokymus verslo organizacijoms vedančia lektore, nuo rugsėjo prisijungsiančia ir prie nuotolinio moterų universiteto „WoW University“ Ateities įgūdžių kurso dėstytojų komandos, kalbame apie bendravimo įgūdžius: kodėl jie mums tokie svarbūs ir kaip jie nulemia mūsų gyvenimo kokybę.
– Laura, kokią klaidą bendraudami darome dažniausiai?
– Mūsų, žmonių, ego saugo gynybiniai mechanizmai. Negana to, save ir supančią aplinką dažnai matome kitaip nei esantys šalia. Mūsų nuomonė, įvykių, reiškinių suvokimas skiriasi. Iš čia ir anekdotai apie tai, kad vyrų akimis spalvų paletės gama yra vienokia, o moterų – kitokia (šypsosi).
Esminė problema ta, kad, suveikus gynybiniams mechanizmams, dažnai nematome, ką patys darome ne taip. Jausdamiesi teisūs, užimame kaltintojo poziciją, kuri trukdo susikalbėti, o mūsų pašnekovas atsiduria pozicijoje, kurioje jam reikia gintis. Ir vėlgi, suveikia tie patys gynybiniai mechanizmai. Atsiduriame tarsi užburtame rate.
Kitas svarbus niuansas – esame išmokę kratytis atsakomybės. Neva čia ne mano kaltė, ne nuo manęs priklauso, kaip susiklostė ar toliau klostysis situacija. Retas kuris nuolat galvojame, ką aš galiu padaryti, ir imamės iniciatyvos. Į gyvenime vykstančius dalykus ne tiesiog reaguojame, bet elgiamės proaktyviai, t. y. inicijuojame sprendimus, ieškome galimybių situaciją pakeisti. Proaktyvumo didžiajai daliai žmonių labai trūksta. Tiek darbe, tiek šeimose.
Labai dažnas pavyzdys iš realaus gyvenimo: į įmonę kreipiasi nelaimingas klientas. Kas tada vyksta? Ogi prasideda kaltinimai vieni kitiems. Lyg futbolo kamuolį spardome – kam atiteks kaltė.
Taip ir poros santykiuose. Vienas mato, koks kitas yra blogas, o pats jaučiasi tobulas. Nuolatos yra nepatenkintas, kaltina partnerį, bet į save neatsigręžia, elgesio nekeičia ir problemos nesprendžia. Sau atsakomybės neprisiima.
– Kaip tokiu atveju elgtis būtų teisinga?
– Išklausyti žmogų, stengtis sukurti tokias sąlygas, kad jis galėtų išsikalbėti. Pasakyti, kad supranti. Nebūti priešu – tuo, kuris kitoje barikadų pusėje, su kuriuo reikia kovoti. Tikslintis situaciją, klausti detalių. Tada šnekėtis apie tai, ką galima padaryti, kad šitą situaciją išspręstume. Bendrauti su žmogumi taip, kad jis pajustų, jog yra svarbus, kad jį girdi, supranti ir nori padaryti, kad jam būtų geriau.
Jeigu tai vyksta darbe, tolimesnis žingsnis yra pasidalijimas kliento grįžtamuoju ryšiu su komanda. Vėlgi, ne kaltinant, o norint problemą išspręsti kartu. Svarbiausia – sutelkti dėmesį į sprendimą, o ne kaltų ieškojimą. Tas pats pasakytina ir apie konfliktą šeimoje.
– Klausantis jūsų atrodo, jog reaguoti teisingai yra taip paprasta. Visgi, realiai atsidūrus tokiose situacijose, tie gynybiniai mechanizmai vis ima ir „pramuša“. Nuovargis, stresas, skubėjimas taip pat daro savo. Kaip tas reakcijas suvaldyti?
– Šita reakcija kyla iš instiktyvaus smegenų lygmens. Reikia mokytis nereaguoti automatiškai – lavinti sąmoningumą (angl. mindfulness). Kai pagauni save, kad imi reaguoti emocionaliai, padaryti pauzę. Trumpam nuo tos situacijos atsitraukti. Padaryti vieną kitą kvėpavimo pratimą ir pasakyti sau, kad reaguosiu ne iš savo instinktyviųjų smegenų, bet pabandysiu apie tai pagalvoti nepagautas stiprių emocijų.
Tai yra emocinis intelektas – nebūti reaktyviu ir pasiduoti instinktui, bet mokėti būseną pakeisti. Sąmoningai pasirinkti, kaip reaguosime.
Žinoma, nuvargusiam žmogui tvardytis yra sunkiau. Vis dėlto, kad priėjome prie nuovargio būsenos, esame atsakingi patys. Reikia rūpintis savimi, skirti laiką poilsiui, nes mūsų gera savijauta yra ne kažkieno kito atsakomybė. Tik mūsų pačių.
Kaltiems jaustis nereikia. Tai netgi žalinga. Tačiau turėtume suprasti, kad esame atsakingi už tai, kad situacijos nesikartotų. Atsiprašymas yra geras ritualas, nuo kurio prasideda atleidimas. Atsprašę turime gebėti praeitį paleisti – juk pakeisti nieko nebegalime. Didelis menas yra palikti tai, kas jau praėjo, ir sutelkti dėmesį į tai, kaip klaidų nekartoti.
– Dažnai nesusipratimų kyla vien todėl, kad iki galo neišsiaiškiname, ką kitas žmogus turėjo omenyje. Kaip sakėte anksčiau, mūsų supratimas apie save ir pasaulį gali labai skirtis...
– Tikra tiesa. Dar viena didelė klaida, kurią darome bendraudami, neatskiriame faktų nuo istorijų, kurias susikuriame savo galvose. Mes interpretuojame kitų pasakytus žodžius ir tuo vadovaujamės labiau negu faktais, kurių dažniausiai mums trūksta.
Užuot kito žmogaus paklausę, kokia situacija iš tiesų, ką jis turėjo omenyje, pasidarome savo išvadas ir bendraujame taip, lyg šimtu procentų žinotume, kaip iš tikrųjų yra. Tai veda prie daugybės nesusipratimų.
– Apie svarbiausius efektyvaus bendravimo principus kalbėsite savo paskaitoje „WoW University“ Ateities įgūdžių kurse. Kaip suprantu, yra tam tikros taisyklės, kaip užduoti tinkamą klausimą, išsakyti savo nuomonę?
– Taip. Mokėti tinkamai pasakyti, kaip jaučiuosi, ko prisigalvojau ir tiesiai šviesiai paklausti, kaip situaciją mato kitas žmogus, yra be gali svarbu. Bendravimo pamatus pasiklojame vaikystėje, bet tai nereiškia, kad negalime išmokti vėliau. Mokomės visą gyvenimą. Žmonės išsikelia tikslą stiprinti vienokius ar kitokius įgūdžius, dalyvauja seminaruose, skaito knygas, užsiima saviugda ir pasiekia nuostabių rezultatų.
Tiesa, yra žmonių, kurie atvirų atsakymų gauti nenori ir sąmoningai renkasi neklausti. Jiems geriau gyventi savo susikurtoje realybėje nei priimti ją tokią, kokia yra iš tikrųjų. Tik drąsūs žmonės geba atsiverti, pasidalyti tuo, kaip jaučiasi, pasirodyti pažeidžiamais.
– Laura, būna ir taip, kad kalbi su žmogumi ir atrodo, jog jis tavęs negirdi. Kodėl taip jaučiamės?
– Atrodo, visi žino, jog reikia būti aktyviu klausytoju, bet tai yra ne taip paprasta. Kad girdėtume kitą žmogų, turime būti susikaupę, negalvoti apie kažką kitą, pavyzdžiui, ką jam aš pasakysiu, ką papasakosiu.
Vėlgi, jeigu mūsų gynybos mechanizmai itin stiprūs, kito žmogaus negirdėti galime todėl, kad mums nepatinka, nemalonu, nepatogu tai, ką jis sako. Jei save taip nuo visko saugosime, gyvensime iškreiptoje realybėje. Nemaža dalis žmonių taip ir gyvena. Juk lengviau pasakyti, kad kažkas kitas neva nusišneka, negu kad pats esu neteisus. Čia padėti gali darbas su savimi arba psichoterapija.
Reikia suvokti, kad vienintelis dalykas, ką galime padaryti, norėdami pagerinti santykius, – keistis patiems. Neturime įrankių, kurie padėtų pakeisti kitą žmogų. O kai kitas žmogus pajunta, kad tu pradėjai kažką daryti kitaip, pats pradeda keistis. Pats to nesuprasdamas arba negebėdamas įvardyti, kodėl. Žmogus yra kopijuojanti būtybė, nuolatos vieni iš kitų mokomės.
– Skundžiamės, kad nesulaukiame grįžtamojo ryšio. Ypač darbe. Visgi, sulaukę ne pagyrimų, o pastabų, pasijuntame nemaloniai. Būna, susierziname ir pasipiktinę artimiesiems pasakojame, kad neva tas ar anas „nesąmones šneka“. O kokia mūsų reakcija turėtų būti?
– Mūsų reakcijos yra instinktyvios. Išgirdę kažką nemalonaus arba ginamės, arba traukiamės: atrodo, kad mus paralyžiavo – nė žodžio negalime ištarti. Svarbu ne pulti teisintis, o išklausyti. Padėkoti už išsakytą nuomonę, tada leisti žodžiams susigulėti, juos permąstyti. Pagalvoti, ko galėčiau iš situacijos pasimokyti, įvertinti kaip naudingą įžvalgą, kuri sustiprins mane kaip asmenybę. Žinoma, taip reaguoti yra brandaus žmogaus pasirinkimas.
Teksto autorė Lina Širvinskienė.
