„Net tada, kai ant scenos lipame repetuoti, stengiamės pasirodyti taip, tarsi tai būtų vienintelis mūsų pasirodymas“, – portalui LRT.lt sako grupės „The Roop“ šokėja, choreografė Miglė Praniauskaitė, pasidalijusi įspūdžiais iš generalinės pirmojo „Eurovizijos“ pusfinalio repeticijos ir pravėrusi savo šokiais nuspalvinto pasaulio užkulisius.
– Pirmojo „Eurovizijos“ pusfinalio išvakarėse surengta generalinė repeticija. Ją stebėjo ir tarptautinė komisija, kurios vertinimai turės įtakos pusfinalio baigčiai. Įdomu ir tai, kad pirmą kartą arenoje jūsų pasirodymą stebėjo gyva publika.
– Užlipus ant scenos buvo taip gera šokti! Arenoje buvusių žiūrovų palaikymas, šūksniai, energija ir mane pripildė energijos, atrodė, kad galėčiau valandą šokti nesustodama. Labai gera vėl pajausti publiką.
– Ne sykį lipai ant eurovizinės „Ahoy“ arenos scenos, kurią dėl karantino ribojimų gali pamatyti ne visi delegacijų nariai...
– Dažniausiai matau vaizdus nuo jos. Žinoma, čia būti labai smagu – gali būti, jog tokia galimybė pasitaiko tik kartą gyvenime. Įdomu pamatyti konkurso virtuvę ne per televizoriaus ekraną, o iš vidaus, nors šiemet ji truputį kitokia. Ne kiekvienam tai pavyksta, tad man didelė laimė ir garbė būti čia, dalyvauti tokiame renginyje, būti ant scenos su grupe „The Roop“ ir atstovauti savo šaliai.
Siekiame viską atlikti geriausiai, kaip galime, ir atiduoti visas jėgas.
– Užkulisiuose tavo akys vis užkliūdavo už ekrano, kuriame rodomi vaizdai iš repeticijų. Vienu metu, rodos, net ir šokio žingsnių mokeisi.
– Reikia kaip nors pasikelti sau nuotaiką ir susikurti šventę. Kadangi arenoje po repeticijos paprastai lūkuriuoju, kol grupės nariai dalija interviu, sugalvojau sau pramogą – išmokti kitų šalių choreografijas. Juokauju, kad jei kas nors nutiktų kitų šalių šokėjams, galėčiau juos pavaduoti. (Juokiasi.)
@theroopband Lithuania x Croatia @eurovision @albina.music62 ##ticktock ##dancecover ##theroopchallenge ##eurovision2021 ##croatia ##theroop ##discoteque ##eurovision
♬ Tick-Tock - Local Version - Albina
– Kokį įspūdį palieka kitų šalių choreografija? Panašu, kad nėra kito tokio šokio, kaip jūsiškis, kurį šoktų visa Europa.
– Kiek pastebėjau, šokis kitų šalių pasirodymuose yra antrame plane, kaip tam tikras priedas, suteikiantis pasirodymui energijos ir užpildantis sceną. Mūsų šalies pasirodyme šokis yra viena iš sudedamųjų dalių.
Vaikai yra patys nuostabiausi teisėjai ir vertintojai – jie nuoširdūs, nemeluojantys.
– Jei jau prakalbome apie užkulisius, tu nenustygsti vietoje, šoki ir autobuse, repetuoji viešbučio koridoriuje, mankštiniesi...
– Atsivežiau įvairių sporto reikmenų, pripučiamą kamuolį, kad palaikyčiau formą ir neužsisėdėčiau. Dėl karantino iš viešbučio išeiti galime tik vykdami į repeticijas, organizatorių suplanuotas išvykas ar renginius. Net į parduotuvę eiti neleidžiama, galime nebent išeiti pasportuoti į lauką ar trumpai pasivaikščioti.
Taigi, tiek laiko praleidžiant savo viešbučio kambaryje, galima ir užsisėdėti, o šokėjams būtina rutina, nuolatinė kūno priežiūra, stiprinimas, lankstumo lavinimas. Stengiuosi kasdien pajudėti.
Tiesa, mano organizmas pratęs, kad įprastai visos repeticijos, pamokos ir spektakliai vyksta vakarais, tad energijos pliūpsnį dažniausiai pajaučiu antroje dienos pusėje. Atrodo, kad organizmas pats persijungia į kitą režimą ir yra pasiruošęs be sustojimo dirbti ilgas valandas.
Atvykus į Roterdamą teko taikytis prie kitokio ritmo – abi repeticijos eurovizinėje scenoje vyko ganėtinai anksti ryte. Šioks toks iššūkis buvo iš pačio ryto iš visų jėgų šokti repeticijose. Ir dar ne vieną kartą, o tris, nors jau po pirmojo jautiesi atidavęs kone visas jėgas. Todėl labai džiaugiuosi, kad konkurso savaitę repeticijos bei pusfinalis vyksta antroje dienos pusėje.
– Kiek jau metų gyveni su šokiu? Matyt, tas gražus kūrybinis procesas išugdė labai tvirtą charakterį.
– Šokis lydi visą gyvenimą. Jau nuo mokyklos laikų pradėjau lankyti įvairius būrelius, vėliau pasirinkau šokio studijas, pradėjau kurti šokio spektaklius, vedu pamokas.
Džiaugiuosi, kad atidariau savo šokio namus „Fond of Sounds“ ir turiu erdvę, kurioje galiu nevaržoma dirbti, atrasti gražių dalykų. Su patirtimi atsiranda ir tam tikras požiūris į darbą. Visada reikalauju kokybės ir profesionalumo, ne greito produkto. O visada siekdamas kokybės tiesiog turi būti atsakingas, kruopštus. Kai tau rūpi rezultatas, neskaičiuoji nei darbo valandų, nei sudėtų jėgų – esi susitelkęs į tikslą.
– Lietuvą užliejo geltonoji banga, tave taip pat pasiekė geltona bangelė – palaikymą į Roterdamą siuntė mokinukai iš Nacionalinės M. K. Čiurlionio mokyklos, kur dirbi šiuolaikinio šokio mokytoja, taip pat sukūrėte vaizdo įrašą su savo studijos auklėtiniais.
– Labai malonu, kad mano darbovietė mane taip palaiko. Pamačiusi čiurlioniukų vaizdo įrašą negalėjau nustoti šypsotis.
Džiaugiuosi ir kad prieš išvykdama į Roterdamą su savo šiuolaikinio šokio namų „Fond of Sounds“ mokiniais spėjau nufilmuoti palaikymo klipą grupei „The Roop“.
Geltonosios bangos iniciatyva vaikams labai patiko – jie puošėsi geltonai, o per pamokas visada prašydavo pašokti „Discoteque“ šokį. Taigi Roterdamui ruošiausi labai ilgai ir nuosekliai. (Juokiasi.)
– Sakoma, kad vaikų neapgausi – jie visada parodo, kas jiems patinka, o kas – ne. Tikriausiai geras ženklas, kad jie su tokiu entuziazmu šoka eurovizinį šokį, niūniuoja dainą...
– Manau, vaikai yra patys nuostabiausi teisėjai ir vertintojai – jie nuoširdūs, nemeluojantys. Mes, suaugusieji, stengiamės išlikti mandagūs, o jie parodo, ką iš tiesų galvoja, jei vaikas nenorės šokti ar niūniuoti, jo ir nepriversi.
Kai tau rūpi rezultatas, neskaičiuoji nei darbo valandų, nei sudėtų jėgų – esi susitelkęs į tikslą.
– Tu su grupe „The Roop“ euroviziniu keliu žengi jau antrus metus. Tiesa, kad ši kelionė prasidėjo nuo lengvo juokelio?
– Pirmą kartą pasiūlymą išgirdau netikėtai, todėl rimtai į jį nežiūrėjau. Pamenu, su kolege po darbų užėjome į vieną kavinę, čia sutikau dainos „On Fire“ šokio choreografą Marijaną Staniulėną su grupės vokalistu Vaidotu. Marijanas mane pasikvietė, liepė atsistoti šalia Vaidoto. Pasižiūrėjo ir sako: „Puiku, tinki.“ Paklausė, ar norėčiau ir galėčiau šokti nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje.
Paklausiau, ar gera daina ir ar laimėsim. (Juokiasi.) Juokaudama paklausiau, ar pasirodymas laimės nacionalinę „Eurovizijos“ atranką. Jie atsakė, kad taip. Tada ir sutikau. Tiesa, vėliau sužinojau, kad Marijanas jau anksčiau buvo numatęs mane pasikviesti.
Įdomu, kad paskui kurį laiką iš jų nieko negirdėjau, net buvau pamiršusi apie žodinį susitarimą su „The Roop“. Taigi, sulaukusi pasiūlymo iš Rūtos Loop sutikau šokti jos pasirodyme, kuris taip pat dalyvavo nacionalinėje atrankoje. Taip nutiko, kad praėjusiais metais ant nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos scenos lipau dukart.
– Vis tik sugrįžkime į Roterdamą. Jau daugiau nei savaitę „Eurovizija“ alsuojantis miestas yra laikini mūsų šalies atstovų konkurse namai. Koks tavo akimis šis miestas?
– Labai gražus, žavintis architektūra, įvairiais pastatais. Tik nepatinka orai. (Juokiasi.) Jie čia labai permainingi, dažnai lyja, norėtųsi daugiau saulės, šilumos.
– Ar prasidėjus oficialiai eurovizinei savaitei nejauti nuovargio, jaudulio?
– Nuovargio nejaučiu, o ir jaudulys paprastai nekankina, žinoma, jis pasibeldžia prieš pat lipant ant scenos. Tačiau jaučiuosi ganėtinai ramiai – choreografiją moku, žinau, ką turiu daryti ant scenos, ką turiu atiduoti žiūrovui. Visi puikiai išmanome savo darbą ir esame užtikrinti.
Siekiame viską atlikti geriausiai, kaip galime, ir atiduoti visas jėgas. Net tada, kai ant scenos lipame repetuoti, stengiamės pasirodyti taip, tarsi tai būtų vienintelis mūsų pasirodymas.
