„Poroms atrodo, kad kažkaip išsispręs, – tai ir buvo mūsų klaida“, – apie iširusią santuoką su Giedriumi Masalskiu LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ mintimis dalijasi laidų vedėja Asta Stašaitytė. Šiandien ji – dėkingumo stadijoje: ji džiaugiasi pamilusi, džiaugiasi, kad meilė buvo tokia tyra, ir dėkoja buvusiam vyrui ne tik už vaikus, bet ir už padėtą atskleisti moteriškumą.
1971-aisiais Klaipėdoje vaikų darželyje dirbusios Zitos ir jūreivio Jono šeimoje gimė antroji mergaitė. Kvatoklė ir žvitri, svajojusi apie profesionalią aktorystę ir galų gale tapusi bene žymiausia Lietuvos Asta.
Dvi seserys, kad ir ne visada savo noru, dalijosi vienu kambariu. Kartais pešėsi ir pykosi, bet dėl vieno dalyko buvo vieningos.
„Labiausiai prisimenu knygas. Gaudavome su sese barti, nes po kaldra skaitydavome užsidegusios prožektorių, kai jau reikėdavo miegoti. Man knygos yra ryškiausias žaislas. Labiausiai jas prisimenu iš vaikystės. Daug laiko praleisdavome lauke su kiemo draugais“, – prisiminimais dalijasi ji.
Dažniausiai A. Stašaitytės prisiminimuose – moteriška kompanija: mama Zita ir jiedvi su sese. Tėtis Jonas namuose jas džiugindavo vos dažniau nei Kalėdų eglė. Jūreivių šeimos žino šį laukimą.
„Tėvelis plaukiojo žvejybiniais laivais. Pusę metų plaukioja po pasaulį, švartuojasi įvairiuose uostuose... Laivai keliaudavo iš šalies į šalį ir gaudydavo žuvį. Žinių iš tėvelio gaudavome per draugus. Jeigu parskrido komandos narys, dengdavome stalą ir jo laukdavome – grįžta kažkas, kas matė tėvelį. Tas svečias būdavo pats brangiausias.
Su sese vyrams, kurie atveždavo laiškų nuo tėčio, dainuodavome dainas, deklamuodavome eilėraščius. Darydavome visą koncertą, nes būdavo žinutė iš tėvelio. Telefonu jungtis tėvelis galėjo du tris kartus per metus. Mama dievina teatrą, bet neidavo į spektaklius, nes galbūt tą vakarą skambins tėvelis. Pusę metų – nuolatinis laukimas“, – pasakoja ji.
Kai tėtis pagaliau grįždavo, namuose prasidėdavo tikros dalybos. Kam atiteks daugiausia dėmesio – dukroms ar mamai?
„Jie vienas kito būdavo išsiilgę. Nori apsikabinti, išsibučiuoti, išsiglamonėti. O mes – viena ant vieno kelio, kita ant kito. Ir mamos neprileidžiame. Mums tekdavo po bloką kramtoškės, kad išeitume į kitus kambarius ir jie galėtų pabūti vieni. Prisimenu tą džiaugsmą. Lauktuvės būdavo – koks gražus rūbelis, daug kramtomosios gumos, ištraukdavo iš lagamino ananasą. Jis sugebėdavo nupirkti žalių bananų, juos susukti į drabužius. Kol parplaukia, jie prinoksta. Maži siurprizai. Dabar maži, tada atrodė dideli“, – šypsosi pašnekovė.
A. Stašaitytė dėl tėčio galėdavo viską – net pūdą druskos suvalgyti: „Prisikroviau į arbatą druskos manydama, kad tai cukrus. Tėvelis sakė: privalai išgerti, tiek norėjai cukraus. Jis nežinojo, kad ten druska. „Tiek norėjai cukraus, tai privalai išgerti.“ Žiaukčiojau, bet gėriau.“
Mokykla laidos herojei labiau asocijuojasi ne su mokslais. Nors buvo pirmūnė, buvo ir tikra aktyvistė, lankė visus įmanomus būrelius. „Buvau ir spaliukė, ir pionierė, pionierių tarybos pirmininkė. Ta veikla man asocijavosi ne su ideologija. Asocijavosi su įdomia veikla, teatru, šokiais, koncertais, montažais, kai eilėraščius sakydavome“, – pažymi ji.
Dar mokykla asocijuojasi su pirmąja meile – tyra kaip vaiko ašara. „Buvau pirmokė, pirmokus už rankos vesdavo vienuoliktokai. Taip įsimylėjau, kad iki šiol prisimenu. Nejuokauju – buvo tikra meilė. Išdrįsdavau eiti į tuos koridorius, kur pradinukams nevalia, kad tik pamatyčiau. Jis užkalbindavo, o man širdelė spurdėdavo. Buvau labai jį įsimylėjusi“, – juokiasi moteris.
Iš gyvenimo su seserimi Rasa A. Stašaitytei likę ir gerų, ir ne tokių šviesių prisiminimų.
„Ji 5 metais už mane vyresnė. Aš jai trukdžiau gyventi. Norėjau jos drabužių, kišausi į jos kavalierių gyvenimą. Rūpėjo, kur ji eina. Paskųsdavau, kai išeidavo su Igoriu pasivaikščioti. Vienas skaudžiausių prisiminimų, kai sesuo sėdėjo su vyresnėmis draugėmis svetainėje ir iš manęs labai pasijuokė. Įėjau, ji mane išvarė, liepė netrukdyti bendrauti su draugėmis. Pradėjau verkti, o ji sakė: nekreipkite dėmesio, jai smegenų sutrenkimas. Tikrai esu kritusi ir susitrenkusi galvą, man skaudėdavo, o sesuo pasakė: nekreipkite dėmesio, jai smegenų sutrenkimas. Prisiminus man skauda iki šiol.
<...> Buvo juokingas atsitikimas. Kaime ji norėjo eiti į šokius, o vienai eiti ne lygis. Turi eiti su drauge. Kaip eisi kaime viena į šokius? Ji man į savo liemenėlę prikišo vatos, padarė iš manęs paauglę, nors buvau 12 metų. Pridažė ir sakė: vaidinsi mano draugę. Ėjome kartu į šokius“, – atmena laidų vedėja.
Nėštumas ir motinystė padovanojo moterystę. Jauna kompleksavau. Buvau negraži, per stora, žandai per dideli. Žinojau, kad mane mėgsta dėl charakterio, bet išvaizda tragiška.
A. Stašaitytei paauglystėje rūpėjo viskas: fotografija, šokiai, dailė ir visi kiti įmanomi būreliai. Kad mergina galėtų siekti svajonių, padėjo ir mokytojai. „Vedžiau, organizavau renginius. Mokytojai įsivaizdavo, kad viską gebu. Iš tikrųjų man mokytojai padėdavo. Pusę pamokų būdavau iškviesta į repeticijas. Valio, praslydau, nėra kontrolinio – įrašo pažymį. Vedi renginį ir įkrenta penketukas. Man reikėjo ruoštis renginiui. Visą laiką buvo veikla, bet ne mokslai“, – sako ji.
Tiesa, A. Stašaitytė neslepia dėl to jaučianti žinių spragas. Tačiau svajonės buvo didelės. Viena pirmųjų – būti televizijos diktore. Ji pamena: atsisėsdavo prieš sekciją, pasiimdavo sesers plaukų lako buteliuką, laikraštį ir įsivaizduodavo, kad skaito žinias į kamerą. Netrukus į jos gyvenimą atėjo mokytoja, pastūmėjusi svajonių link.
„Nuo dešimtos klasės pradėjau domėtis pantomimos teatru. Turėjau nuostabią lietuvių kalbos mokytoją, kuri mane atvedė į daugybę dalykų. 14 metų dirbau Snieguole su Kalėdų Seniu. Galėjo išsikviesti Kalėdų Senį į namus. Nuo 14 metų įgijau aktorinio meistriškumo pagrindus. Ji mane mokė kalbėti, repetavome dainas. Ji man parodė pantomimos teatrą, vėliau – „Pilies teatrą“... Mokytojas žmogaus gyvenime gali labai daug. Mokytoja tyliai: mažink su tais pionieriais, eik kitur. Nukreipė į tas veiklas – esu jai labai dėkinga“, – atvirauja laidos herojė.
Su G. Masalskiu kitiems atrodė nesuderinama pora
A. Stašaitytė visada atrodė ta, kurios lengvai nepastumsi. Tačiau išvaizda būna apgaulinga. Būna, kad kai kurie dalykai slepiasi kur kas giliau.
„Visi galvojo, kad esu kieta, pasitikinti, stipri, o buvau jautri. Mane domino ir poezija, ir jautrios istorijos. Išgyvenimus laikydavau savyje. Slėpdavau, jeigu man negerai. Medikai sakė, kad būtent todėl du kartus plyšo žarnynas, nukraujavau. Regėjau tą visų išpasakotą koridorių, šviesą, kuri mane kvietė. Norėjau, veržiausi, nes man trūko kraujo. Donorai važiavo iš namų, nes mano kraujas retos grupės. Medikai grąžino į šį pasaulį.
Dėl sveikatos buvo nuspręsta, kad lieku Klaipėdoje. Bet viskas pasisuko įdomiai: įstojau į Klaipėdos konservatoriją, į artimiausią specialybę – režisūrą, ir atsirado televizija. Pasakykite, kad tai ne Dievo pirštas? Svajojau į Vilnių, į aktorinį, likau Klaipėdoje lyg iš bėdos, o būtent Klaipėdoje atsirado televizija. Atsirado džiaugsmas, pradėjome žaisti televiziją. Tinka žodis „žaisti“, nes viskas kūrėsi. Visko reikėjo mokytis patiems. Pati pasidažydavau blakstienas ir taip tapau televizijos laidų vedėja“, – pasakoja žinoma moteris.
Tačiau galiausiai pajūrio vaikas nusprendė išplaukti į platesnius vandenis ir patraukė tolyn nuo jūros. Išvažiavimas iš Klaipėdos jai pačiai mįslė.
„Iš kur turėdavau tiek drąsos, nesuprantu. Neturėjau kvietimo į konkretų darbą, bet supratau, kad man Klaipėdoje ankšta. Kai atvažiavau į Vilnių, žinia pasklido, iš karto šviesaus atminimo Hubertas Grušnys man paskambino ir pasakė: ar tiesa, kad apsigyvenai Vilniuje? Sakau: taip, tiesa. „Ką veiki?“ – „Nieko kol kas, tik uliavoju.“ Sako: ateik dirbti. Mane pasikvietė „Muzikinė bomba“ „Baltijos televizijoje“, įsisukau į darbus. Viskas buvo Spaudos rūmuose, buvo patogu: iš ryto dirbau „M-1“ radijuje, bufete per 5 min. papietauju, 13 val. esu „Baltijos televizijoje“. Iš darbo į darbą važinėdavau liftu, sugebėjau dirbti per dvi darbovietes dideliu tempu“, – kalba pašnekovė.
Ryški moteris pakviesta ir į to meto kultinę muzikinę laidą „Tangomanija“. Tada gimė ir dar labiau ją išgarsinusi radijo laida su Livija Gradauskiene – „Tarp mūsų, mergaičių“.
„Tangomanijoje“ draugavau su Martynu Starkumi, jis dirbo „M-1“. Atvažiuodavau į „M-1“ paplepėti su Marčiumi ir susipažinau su Livija. Man trūko moteriškų draugysčių, aplink muzikantai vyrai. Su Livija tiek įsičiauškėjome, kad Starkus sako: ką čia kalbate tarpduryje? Atsisėdome ant kilimo ir plepėjome. Sako: jūs laidoje plepėkite. Taip gimė laida. Sakome: tiksliai, darome laidą. Nuėjome pas Hubertą Grušnį, sakome: darome laidą. Viskas taip natūraliai“, – pamena laidų vedėja.
Viskas jos gyvenime plaukė natūraliai – lygiai taip pat natūraliai ji sutiko atkakliai jos siekusį žmogų.
„Į muzikantus nesižvalgiau. Turėjau simpatijų, bet gyvenimui rinktis muzikantą – tikrai ne. Visada sakiau, kad turi būti ne gražuoliukas ir ne iš šou pasaulio. Ir toks Giedrius Masalskis, gražus ir iš šou pasaulio, atsirado. Niekada nesakyk niekada. Susipažinome „M-1“.
Pajautimas, kad mano žmogus, atsirado kiek vėliau, kai jį pažinau: kad jis gyvena pas tėvus, kad turi rimtų ketinimų, kad svajoja apie gražią šeimą. Pradžia buvo Giedriaus iniciatyva. Skorpioniškas, su strategija. Sugebėjome ilgai nuo visų slapstytis, niekas nesuuodė. Atrodėme nesuderinama pora. Mes labai skirtingi – žmonėms neateidavo į galvą, kad galėtume būti pora. Niekas nesuprato, kad draugaujame, po 3 metų draugystės paskelbėme apie vestuves. Galėjome toliau draugauti, bet abu nusprendėme, kad viskas: norime vaikų, reikia tuoktis. Viskas darniai, sąmoningai“, – pasakoja A. Stašaitytė.
Ir netrukus juodu buvo apdovanoti – praėjus mėnesiui ar dviem nuo santuokos sudarymo moteris ėmė lauktis. Tuo periodu, sako A. Stašaitytė, ji, kaip moteris, jautėsi pati gražiausia, geidžiamiausia ir seksualiausia.
„Nėštumas ir motinystė padovanojo moterystę. Jauna kompleksavau. Buvau negraži, per stora, žandai per dideli – visada kompleksavau. Žinojau, kad mane mėgsta dėl charakterio, bet išvaizda tragiška. Nėštumas ir moterystė mane visiškai pakeitė. Esu dėkinga ir Giedriui – jis visada sakydavo, kad viskas gerai su ta išvaizda, nebuvo jokių ženklų, kad norėtų, jog būčiau lieknesnė... Priežasčių pavydėti neturėjau. Jaučiausi ypatinga ir tas periodas mane, kaip moterį, ne tik subrandino – pagimdė mane, kaip moterį“, – tikina ji.
Poroms atrodo, kad kažkaip išsispręs, – tai ir buvo mūsų klaida. Atrodau ryžtinga, ugninga, bet kai kalba eina apie jautrius, subtilius, skaudžius dalykus, imu ir subyru.
A. Stašaitytė su G. Masalskiu susilaukė dviejų sūnų. 2003 m. Emilio, dar po poros metų – Danieliaus. Bet motinystė nepristabdė ugningo temperamento moters. Po abiejų vaikų gimimo jau dešimtą dieną ji sukosi darbe, bet sako – dabar darytų kitaip.
„Nesmerkiu savęs, kad taip pasielgiau, kitaip negalėjau: abu gimė rugpjūtį, rugsėjį yra televizijos sezono pradžia. Jeigu neišeisiu rugsėjį, prarasiu visus metus. Rinkdavausi eiti. Nuo pat jų gimimo filmavausi, bet nė vienas nėra ragavęs žinduko, abu žindžiau. Dirbdama televizijoje dar juos žindžiau, auginau, kiek galėjau, pati gaminau...“ – teigia pašnekovė.
Deja, galiausiai laidų vedėjai A. Stašaitytei teko įžengti į tamsiąją savo gyvenimo juostą. Įsigalėjo liūdesys, būta depresijos užuomazgų ir nuolat kirbėjęs klausimas: ką darome su šeima?
„Nebebuvo įmanoma koncentruotis į tokį darbo krūvį, kai reikėjo spręsti, ką daryti su gyvenimu. Buvau pasirinkusi visišką tylą, kad nurimčiau, suprasčiau, ką darome su gyvenimu. Kažką pražiopsojome. Praėjo daug laiko, kai išsiskyrėme, – jau buvo tik parašiukai, tikrosios skyrybos įvyko prieš daugiau metų.
Kadangi praėjo tiek laiko, daug apie tai kalbėti nenoriu. Atsakymų iki šiol nerandu. Abu kažką pražiopsojome, antra priežastis – per vėlai susizgribome. Poroms atrodo, kad kažkaip išsispręs, – tai ir buvo mūsų klaida. Noras, kad savaime išsispręstų. Įvyks stebuklas ir tuštumėlė dings. Stebuklas neįvyks – reikėjo anksčiau spręsti. Atrodau ryžtinga, ugninga, bet kai kalba eina apie jautrius, subtilius, skaudžius dalykus, imu ir subyru“, – neslepia ji.
Tačiau šiandien A. Stašaitytė – dėkingumo stadijoje. Ji džiaugiasi pamilusi, džiaugiasi, kad meilė buvo tokia tyra. „Džiaugiuosi ir dėkoju už nuostabius vaikus, džiaugiuosi, kad dabar normaliai bendraujame. Gyvenimas tęsiasi – tas projektas subyrėjo. Viena gimiau, viena mirsiu. Turiu išmokti būti su savimi, kurti save ir aplinką. Linkiu to ir savo buvusiai antrajai pusei“, – pažymi laidos herojė.
Po visų negandų A. Stašaitytė su savimi susitaikė – pradėjo ne tik savęs klausyti, bet ir išgirsti. Neseniai 50-metį atšventusi moteris tiki, kad prasideda kažkas naujo, ir kviečia visus patikėti kasdienybės stebuklu.
„Noriu mėginti viską iš naujo: lankau šokių pamokas, vėl išdrįsau rašyti poeziją, ko nedariau kelerius metus, pardaviau automobilį ir nusipirkau daug kedų. Atidariau naują atvirumo lapą, griežtą kontrolę melui – jokių paslapčių, su vaikais kalbėti atvirai. Nežinau, kaip tą etapą įvardyti, bet jis kažką žada. Jaučiu – taip turi būti.
Visiems linkiu džiaugsmo. Džiaugtis kviečia paprastas pasaulietis, džiaugtis kviečia Viešpats. Nebus džiaugsmo, meilės, dėkingumo, nebus gyvenimo. Moterims visada sakau – vietoje SPA procedūrų geriau nueitų į bažnyčią. Čia ne pamokslavimas, o žaismingas linkėjimas neprarasti tikėjimo, vilties, žinojimo, kad mūsų likimus dėlioja Aukščiausiasis. Reikia jam už tai dėkoti. Linkiu kiekvieną dieną išgyventi kaip atskirą gyvenimą – tai mano pačios taisyklė. Ši diena – mažas gyvenimas: iš ryto gimiau, vakare užsnūsiu. Viskas, kas joje yra, yra šios dienos stebuklas“, – mintimis dalijasi A. Stašaitytė.
Plačiau – gegužės 12 d. laidos „Gimę tą pačią dieną“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
