„Anksčiau maniau, kad esu kerštinga ir noriu atsikeršyti visiems įskaudinusiems, pasirodo, ne. Keršyti nenoriu, bet viską atsimenu“, – portalui LRT.lt sako žurnalistė, televizijos laidų vedėja Nemira Pumprickaitė, pasidalijusi mintimis apie gyvenimą, didelius ir mažus jo džiaugsmus bei tai, kas varo ją į pasivaikščiojimus miesto gatvėmis ar sporto klubus.
– Turbūt ir tie, kurie nesidomi aktualijomis ar politika, nežiūri laidų „Savaitė“ ar „LRT forumas“, vis tiek žino, kas yra Nemira Pumprickaitė. Jus galima drąsiai vadinti žurnalistikos žvaigžde. Ką jums reiškia toks žinomumas, tai – darbo įvertinimas, tam tikras pripažinimas, kad karjera susiklostė sėkmingai, savotiškas jūsų savimeilės paglostymas?
– Nemanau, kad tie, kurie nežiūri „Savaitės“ ar „LRT forumo“, žino, kas aš tokia. Galėčiau papasakoti ne vieną neseniai nutikusią istoriją apie tai, kaip žmonės laužo galvas, bandydami prisiminti, kur mane matė. Kuo tik aš nebuvau palaikyta – ir privataus darželio savininke, ir kažkokios mergaitės mama, ir netgi nuolatine odontologijos klinikos, kurioje niekad nesilankiau, kliente. Tai, kad žmonės mane yra matę, dar nereiškia, kad tikrai atpažįsta. Per tiek darbo televizijoje metų žmonės tiesiog įsidėmėjo mano veidą. Laikas padarė savo, o ne mano dideli nuopelnai žurnalistikai. Ir žvaigžde tikrai nesijaučiu.
O ar man malonu, kai mane atpažįsta? Visaip būna. Dauguma atvejų man smagu, tačiau nėra smagu, kai man nepažįstamas pilietis, susigalvojęs leidžia sau man parašyti užgaulius tekstus ar reikalauja pasiaiškinti. Familiarumo, chamizmo, kaip ir agresyvumo, negaliu pakęsti.
Anksčiau maniau, kad esu kerštinga ir noriu atsikeršyti visiems įskaudinusiems, pasirodo, ne. Keršyti nenoriu, bet viską atsimenu.
– Paskaičius ankstesnius jūsų interviu, susidaro įspūdis, kad ir pati esate piktoka savo atžvilgiu. Ne kartą savo charakterį pavadinote bjauriu, ne visada esate patenkinta savo darbu, net ir savo išvaizdą esate sukritikavusi. Kas tai – saviironija, humoras ar beprotiškas savikritiškumas?
– Humoro ir saviironijos tikrai neatmetu – labai mėgstu ir vertinu žmones, sugebančius iš savęs pasišaipyti. Mano manymu, su žmogumi, neturinčiu humoro jausmo ir nemokančiu pasijuokti iš savęs, labai sunku bendrauti. Galiu pasakyti ir dar griežčiau – toks žmogus ganėtinai ribotas. Vis tik esu ir labai savikritiška. Tik galbūt dėl to rečiau pykstu, dažniau jaučiuosi nusivylusi, kad ne viskas pavyko taip, kaip norėjau.
– O kaipgi šių dienų lozungas – „Pamilk save“?
– Viena pažįstama bandė mane paauklėti, sakė, kad reikia atsistoti priešais veidrodį ir pasakyti sau, kokia esi nuostabi, graži, protinga, kaip viskas su manim gerai, ir taip nuvyti blogas mintis. Nesuprantu tokių dalykų!
Nejaugi žiūrėdama į savo atvaizdą nesuvoki, kokia esi? Jei nieko nesugebi, kokio velnio žiūrėti į tą veidrodį ir įtikinėti save, kad viskas yra gerai? Ne veidrodis parodys, kokia esi, ne įtikinėjimai – reikia su savimi dirbti: šviestis, mokytis, skaityti... Daryti konkrečius dalykus, o ne pumpuoti sau į galvą visokius niekus apie tai, kokia nuostabi ir graži esi. Tai tik apgaulė.
– Kai tarėmės dėl interviu, užsiminėte, kad prieš pokalbį dar norėtumėte pasportuoti, o laidai „Beatos virtuvė“ prisipažinote, kad ir pyragaičių ar tortų vengiate. Kodėl tai darote – dėl geresnės savijautos ar vis tik norisi, kad atvaizdas veidrodyje ir televizijos ekrane negadintų nuotaikos?
– Pirmiausia dėl sveikatos – amžius daro savo, tad nieko gero tas gulinėjimas ant kanapos neduoda. Žinoma, karantinas pusmečiui užvėrė sporto klubų duris, tad bent 4–5 kartus per savaitę eidavau pasivaikščioti. Ir numindavau visai nemažai – gal geras ėjikas ir nepasakytų, kad tai labai daug, tačiau per pusmetį nužingsniavau 800 kilometrų.
Kaip ir minėjau, pirmiausia tai darau dėl geros savijautos, tačiau nenoriu atrodyti kaip beformis maišas, kuris sukrenta eteryje ir dar bando kažką pasakyti. Esu tikra, kad žiūrovui neturi skaudėti akių dėl to, ką mato ekrane. Suprantu, kad visiems gražus nebūsi, bet pasistengus tikrai galima atrodyti bent jau pusėtinai. Tai mane ir varo į gatves ar sporto klubus.
Tikrai nesu ta, apie kurią gali kalbėti ką nori, o aš nereaguoju, man nesvarbu ir pan.
– Kaip užprogramuoti kartojame, kad reikia džiaugtis mažais dalykais. Net ir minėtasis torčiukas gali praskaidrinti nuotaiką. Ar dėl noro atrodyti ar jaustis geriau netenka atsisakyti daugybės kasdienių džiaugsmų?
– Sutinku, kad reikia gyventi šia diena, nelabai daug planuojant į priekį ar bent jau nekuriant grandiozinių ateities planų dešimtmečiui. Gyvenimas yra nelabai ilgas ir kupinas netikėtumų. Vieną dieną atsisveikinęs, kitą dieną gali jau ir nebesusitikti. Todėl reikia džiaugtis mažais dalykais, smulkmenomis, nes būtent iš jų susideda gyvenimas. Tačiau tos smulkmenos nebūtinai yra torčiukai. Bent jau man didžiausia laimė – tikrai ne maistas. Yra daugybė kitų dalykų.
Pavyzdžiui, ne paslaptis, kad esu neabejinga šunims, o išėjus pasivaikščioti tikrai gali sutikti ne vieną. Man smagu, fotografuoju juos, dedu į socialinius tinklus, pasikalbu su jų šeimininkais. Smulkmena, tačiau teikianti džiaugsmo. Taigi tikrai nebūtina šniaukšti torčiukų, kad surastum smulkių džiaugsmų. Tiesa, jei labai įsigeidžiu pyragaičio, tikrai sau leidžiu.
– Prakalbote apie šunis. Yra tekę matyti, kaip pasikeičia jūsų veidas ir balsas, kai LRT koridoriuose sutinkate kolegės Ritos Miliūtės augintinę Mešką. Galbūt ir „LRT forume“ puikiai atrodytų koks nors keturkojis, pavyzdžiui, vokiečių aviganis...
– Tai jau nebūtų taip įdomu – tokie kraštutinumai suveikia tik kartą. Nustebinčiau nebent beždžionę ar koalą atsivedusi. Bet šunims tikrai negaliu atsispirti. Tai yra pats geriausias padaras, gyvenantis su žmogumi. Laimingi tie, kurie turi namuose tokį džiaugsmą. Pati šiuo metu šuns neturiu, nors esu auginusi ne vieną.
Veikiausiai ateityje tikrai dar vieną įsigysiu. Kol kas mane sulaiko tik tai, kad kelionės dar kelia mano sparnus, o savo augintinį palikti kad ir draugui ar nugabenti į viešbutį – labai sunku. Pamenu, kaip suskausdavo širdį, kai matydavau žvilgsniu nulydintį savo šunį. Nesvarbu, kad jau netrukus jis džiaugdavosi nauju prižiūrėtoju.
Gyvenimas yra nelabai ilgas ir kupinas netikėtumų. Vieną dieną atsisveikinęs, kitą dieną gali jau ir nebesusitikti.
– Mėgstate šunis, sportuojate, bet ar tikrai mokate atitrūkti nuo darbų, padėti į šalį kompiuterį, telefoną? Dažnas jūsų kolega pasako, jog net ir laisvalaikiu negali atitrūkti nuo naujienų srauto.
– Galiu tik patvirtinti jų žodžius. Mano rytas prasideda nuo to, kad dar įsisukusi į chalatą skubu prie kompiuterio peržvelgti naujienų. Ir telefonas visada su manimi, tad nuolat patikrinu, ar nenutiko kas nors Lietuvoje ir pasaulyje. Kartais net piktinuosi, kad net pusdienį negaliu be telefono ir portalų, bet negaliu...
– Sekate žinias, skaitote knygas, klausotės klasikinės muzikos. Nejaugi nepasižiūrite gyvenimo būdo laidų, bulvarinės žiniasklaidos žurnalų ar nepasiklausote vadinamojo popso?
– Nesu sausuolė, kuri skaito tik portalus ir teisingas knygas ar klauso tik operos. Minėtų žurnalų neskaitau ne todėl, kad jie blogi ar jų neturėtų būti, tiesiog man neįdomu, kas rašoma apie žmones, kuriuos ir taip ne sykį mačiau aprašytus. Kulinarijos žurnalų neskaitau, nes maisto ruošimas nėra mano mėgstama veikla.
Romanus skaitau labai retai, nes tai man atrodo savotiškas laiko gaišimas – yra puikių dokumentinių ar istorinių knygų apie užsienio valstybes, žinomas asmenybes, memuarų. Pavyzdžiui, man labai patiko keturi Winstono Churchillio atsiminimų tomai. Tai man daug vertingiau už bet kokį romaną.
Man labiau patinka opera ar simfoninė muzika, tačiau tikrai paklausau ir kitokios, pavyzdžiui, labai žavi Vlado Bagdono ar Kosto Smorigino dainos. Juk populiariosios muzikos yra skirtingos ir sakyti, kad visiškai jos nepasiklausau, būtų neteisinga.
– Netrukus prasidės „Eurovizija“, įsijungiate bent jau konkurso finalą?
– Visada! Ir ne tik finalą, bet ir pusfinalius. Man tikrai įdomu, kaip pasirodys mūsų atstovai, kaip atrodys varžovai. Labai tikiuosi, kad „The Roop“ pateks į finalą, žiemą išvydusi jų pasirodymą neabejojau, kad jie verti atstovauti Lietuvai. Tiesa, turiu prisipažinti, kad nacionalinių „Eurovizijos“ atrankų nežiūriu, tačiau apie dalyvius paskaitau portale.
– Apie asmeninį gyvenimą kalbėti vengiate, nors veikiausiai esate dažnai kviečiama į įvairias gyvenimo būdo laidas, jūsų interviu prašo portalai ir žurnalai. Neatviraujate tik žiniasklaidai ar apskritai esate uždaresnio būdo?
– Mano supratimu, asmeninis gyvenimas ir buitis nėra visuomeninio vartojimo produktas. Nors niekada nebuvau atlapaširdė, su metais dar mažiau norisi, kad visi žinotų, kas tavo draugai, kas dedasi tavo namuose...
Be to, dažniausiai apie save norisi pasakoti tik gerus dalykus, tačiau negali būti taip, kad kas gera – tas visų, kas bloga – tik mano. Jei jau pradedi atvirauti, suprask, kad žmonėms bus įdomu ir tada, kai tave ištiks nemalonūs dalykai. Kad taip nenutiktų, geriau per daug neatsiverti. Galiausiai nereikia savęs visur kišti – atsibosta žmonėms tie patys veidai. Galbūt verta pagalvoti ir apie tai, kad ne visi nori tave matyti visuose portaluose ar laidose. (Juokiasi.)
Stebiuosi, kad, būdami tokie skirtingi, žmonės apskritai susišneka.
– Vis tik pastebėjau, kad beveik visuose interviu jūsų klausia apie sprendimą neturėti vaikų. Ar tie klausimai nežeidžia? Juk kai kurios formuluotės sudaro įspūdį, jog moteris, nusprendusi neturėti vaikų, tarsi yra neišsipildžiusi ir negali atrasti gyvenimo pilnatvės.
– Klausimai manęs nežeidžia. Galiu susimąstyti, kad paklausta buvo keistokai ar kvailokai, tačiau pati esu žurnalistė, tad žinau, kad klausti galima visko, o kartais ir reikia. Svarbu neįžeisti ir neįskaudinti. Mane labiau žeidžia, kai koks nors pilietis piktinasi, jog aš išdrįsau užduoti kokį nors klausimą. Argi mano darbas nėra klausti? Nepamenu, kad taip būčiau ką nors įžeidusi, nors šaukiantiems iš šalies ir atrodo kitaip.
Manau, kiekvienas turi teisę savo gyvenimą nugyventi taip, kaip nori, ir elgtis taip, kaip nusprendžia. Esame labai įvairūs, kartais net stebiuosi, kad, būdami tokie skirtingi, žmonės apskritai susišneka. Todėl derybininkai ir diplomatai, mano manymu, yra aukščiausios prabos žmonės, labai vertinu jų darbą ir jis man atrodo velniškai sudėtingas.
Tačiau mes ir turime būti skirtingi. Negalima nurašyti žmonių dėl kitokios odos spalvos, orientacijos ar įsitikinimų. Gyventi galime kaip tik norime, svarbiausia nekenkti aplinkiniams, neįžeidinėti ir neužgaulioti. Visi apibrėžimai, apsisprendimai neturėti vaikų, pasirinkti tam tikrą karjeros kelią ar pan. – ne kitų žmonių reikalas.
Tikiu, kad visi paklydimai ir klaidos yra būtini – jaunystė tam ir duota, kad darytum klaidų.
– Ar, pavyzdžiui, politikai tokie patys supratingi kaip ir jūs ir suvokia, kad jūsų darbas klausti?
– Visaip būna. Visi drąsesni šaukti iš krūmų, taigi už akių kaip tik nėra manęs išvadinę... Kartais netgi žmonės, kurių niekada nebuvau sutikusi ar kalbinusi, socialiniame tinkle papasakoja, ką apie mane galvoja. Yra ir tokių, kurie atsisako eiti pas mane į laidą, nors, pasibaigus karjerai valdančiųjų pusėje ir perėjus į opoziciją, pasimiršta, kad bloga buvau, kad su manimi kalbėtis nenorėjo. Yra buvę, kad už akių mane visaip išvadina, o sutikus gyvai puola į glėbį ir žarsto komplimentus. Galiu tai iškęsti, bet mano nuomonės apie žmogų tai nebepakeičia. Anksčiau maniau, kad esu kerštinga ir noriu atsikeršyti visiems įskaudinusiems, pasirodo, ne. Keršyti nenoriu, bet viską atsimenu.
– Vadinasi, jautriai reaguojate į piktus žodžius, komentarus?
– Tikrai nesu ta, apie kurią gali kalbėti ką nori, o aš nereaguoju, man nesvarbu ir pan. Žinoma, man tikrai būna nemalonu, kartais, perskaičiusi kokį nors pasisakymą, net iškaistu, o kartais pasvarstau, kodėl reikėjo taip piktai. Rodos, nei susitikę nebuvome, nei bendravome, nei įžeidi esu... Kaip ir sakiau, žmonės elgiasi taip, kaip nori, tačiau mano teisės neturėtų būti mindomos. Vis dėlto suprantu, kad nuo to, jog piktinsiuosi ar liūdėsiu, niekas nepasikeis, belieka susitaikyti.
Jei yra dalykų, kurių negalime pakeisti, galbūt ir neturėtume jų keisti.
– Neretai galbūt kiek stereotipiškai manoma, kad televizijoje žmonės dažniausiai būna dėl dviejų priežasčių – pinigų ir žinomumo. Manote, kad yra daug žurnalistų, kurie dirba visai ne dėl minėtų priežasčių, o dėl visuomenės intereso?
– Manau, kad dauguma studijavusių žurnalistiką ir pasirinkusių žurnalisto kelią tikrai nori dirbti šį darbą. Į televiziją ateinantys tik dėl pinigų ar žinomumo dažniausiai būna ne žurnalistai, o pašaliniai žmonės, kurie, prodiuserių manymu, galėtų būti geri vedėjai. Neretai nutinka ir taip, kad jie neparodo esantys to verti ir greitai su karjera televizijoje turi atsisveikinti. Be to, pasijaučia nuskriausti – nei žinomumo pelnę, nei pinigų uždirbę.
Tikrieji žurnalistai ateina vesti laidų ir dirbti savo darbo. Tikiu, kad jie dirba nuoširdžiai ir negalvodami apie uždarbį ar žinomumą. Normalu, kad visa tai ateina su laiku. Kita vertus, kas čia bloga, jei nori gerai uždirbti ir tapti garsenybe?
– Žurnalistika buvo jūsų svajonė? O gal gyvenimas taip susidėliojo...
– Nei tai buvo didelė svajonė, nei gyvenimas taip susidėliojo. Tiesiog pasėdėjau, pagalvojau, kad daugiau nieko nesugebėsiu daryti – buvau humanitarė iki kaulų smegenų. Tikslių mokslų nei mėgau, nei gerai supratau. Taigi anksti suvokiau, kad nei matematika, nei medicina, nei teisė ar ekonomika ir kokie nors inžineriniai mokslai man tikriausiai nesiseks. Teko rinktis iš to, kas liko. O žurnalistika tais laikais atrodė lengviausias dalykas.
Tiesa, manau, kad žurnalistikos išmokti neįmanoma – viskas ateina su patirtimi ir įdirbiu. Juolab kad universitete mus mokė realybėje nepritaikomų dalykų, kuriuos dabar vadintume nesąmone, pavyzdžiui, partinės žurnalistikos istorijos principų.
Esu tikra, kad žiūrovui neturi skaudėti akių dėl to, ką mato ekrane.
– Sakoma, kad geriausias universitetas – gyvenimas, ko jis išmokė?
– Labai daug ko. Dabar pagalvoju, kad vaikai ir paaugliai turi labai daug galimybių, gaila, aš vaikystėje tiek neturėjau ir negalėjau per gyvenimą vystyti ir tobulinti. Gyvenimas yra nuostabus, labai gražus ir spalvingas dalykas, reikia mokėti jį nugyventi. Tikiu, kad visi paklydimai ir klaidos yra būtini – jaunystė tam ir duota, kad darytum klaidų, reikia leisti ir kitiems jų daryti. Svarbiausia jose neužstrigti, pasidaryti išvadas ir judėti toliau.
Taip pat manau, kad su amžiumi viskas tik gerėja ir tobulėja. Jei manęs paklaustų, ar noriu sugrįžti į jaunystę, atsakyčiau „tikrai ne“, nors numesti 20 metų neatsisakyčiau. Žvelgdama į pačią jaunystę, sau atrodau primityvoka ar net kvailoka. Man labiau patinka, kaip pradėjau gyventi būdama vyresnė. Bet, kaip ir sakiau, reikia mokėti laiku daryti klaidas, laiku jas baigti, eiti į priekį, gražiai senti ir tada gyvenimas bus ne skausmingas, o prasmingas.
– Sakote, reikia mokėti gražiai senti. Sudėtinga užduotis.
– Tačiau tai neišvengiama. Yra žmonių, kurie sensta gražiai, o yra tokių, kurie taip nemoka – darosi pikti ir tai atsispindi jų išorėje, jiems sunku. Kiti sustabdyti jaunystę stengiasi operacijomis ar laikydamiesi drastiškų dietų. Nesmerkiu tokio noro, bet visada turi būti saikas. Esame sutverti pasenti, tad turime su tuo susitaikyti ir senti kiek įmanoma natūraliau. Juk šešiasdešimtmetis niekada neatrodys kaip trisdešimtmetis, o jei yra dalykų, kurių negalime pakeisti, tai, man regis, ir neturėtume jų keisti.
