Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus ir pirmosios ponios Almos Adamkienės meilės istorija – viena gražiausių savitarpio supratimo ir abipusės meilės pavyzdžių. Koja kojon per gyvenimą jiedu žengė daugiau nei septynis dešimtmečius, vienas kitam būdami tvirčiausia atrama.
Sekmadienį mirus poniai Almai Adamkienei, kviečiame prisiminti V. Adamkaus ir A. Adamkienės gyvenimo ir meilės istoriją.
Poros meilės istorijos gijos driekiasi į 1944-uosius, kai tarybinei kariuomenei veržiantis į Lietuvą, Adamkavičių ir Nutautų šeimos pasitraukė į Vokietiją, kur savo atžalas Valdą ir Almą išleido į lietuvių gimnaziją. „Ten pirmą kartą ir pamačiau Almą. Meilė iš pirmo žvilgsnio. Vieno žvilgsnio pakako 70 metų“, – portalui LRT.lt anksčiau yra pasakojęs V. Adamkus.
Panašiai tą susitikimą žurnalistei Daliai Kutraitei duotame interviu prisiminė ir A. Adamkienė. Laiką, kai pasitraukė iš Lietuvos, ji vadino vienu sunkiausių gyvenime, persmelktą nežinios. Vis tik ji džiaugėsi, kad šeima nebuvo išdraskyta, o negandų nepagailėjęs likimas pateikė ir dovaną – sudėtingu metu ją aplankiusią meilę.
„Ir dabar labai aiškiai prisimenu tą akimirką, kai pirmąkart ją pamačiau, – portalui LRT.lt sakė V. Adamkus. – Sužinoję, kad netoli Miuncheno yra lietuviška mokykla, atvykome ten. Buvome apgyvendinti buvusioje vokiečių mergaičių gimnazijoje. Kai atvykome, kaip tik vyko pasiruošimas mokslo metams.
Su keliais draugais kažkur ėjome, buvome beišeiną iš pastato, kai pamačiau laiptais besileidžiančią mergaitę. Jai priėjus arčiau, pažvelgiau į ją ir man kažkas širdy sutvinksėjo. Pagalvojau, kad jei kada nors vesiu, tai tik tokią mergaitę kaip ši, sutikta ant mokyklos laiptų.“
Tiesa, tik po kelių metų jaunuolis užkariavo žavios šviesiaplaukės širdį. „Buvau tikras, kad Alma – mano gyvenimo laimė, tad paprašiau jos rankos“, – minėdamas 70-ąsias vestuvių metines portalui LRT.lt pasakojo V. Adamkus.
O senuose interviu išlikęs ir ponios Almos džiaugsmas, kad išrinktasis patiko ir jos šeimai, itin gerai sutarė su mylimosios seserimi Danute: „Valdas su mano tėveliais kažkaip iškart susigyveno, o mano sesuo, turbūt visą gyvenimą buvo geriausia draugė – ji jį pabardavo, jei manė, kad jis ką nors ne taip daro. Todėl sesers mirtis mums abiem buvo labai skaudi.“
Po gimnazijos jaunuoliai pasirinko studijas universitete – tuo metu dar A. Nutautaitė pradėjo studijuoti filologiją Erlangeno universitete, V. Adamkus studijavo Miuncheno universitete, Gamtos fakultete.
1949-aisiais pora persikėlė į JAV, kur 1951-ųjų rugsėjo 1 d. susituokė. „Atsimenu kiekvieną šventės minutę. Ji vyko viename klube Rokforde, 160 kilometrų nutolusiame nuo Čikagos. Šventėje dalyvavo 40 svečių, visos pamergės buvo iš Rokfordo, visi pabroliai – iš Čikagos.
Beje, visi svečiai buvo lietuvaičiai, taigi, galima sakyti, tuokėmės labai lietuviškoje aplinkoje. Ir pati vestuvių ceremonija vyko lietuvių bažnyčioje, o patiekalus šventei paruošė nuotakos mama ir draugės“, – apie daugiau nei prieš septynis dešimtmečius vykusias savo vestuves LRT.lt yra pasakojęs V. Adamkus, patikinęs, jog ne tik šventė buvusi graži ir įsimintina, bet ir visas gyvenimas su išrinktąja.
Jaunos šeimos gyvenimas prasidėjo kaip ir daugelio – siekiant įsitvirtinti ir susikurti jaukius namus. Kad užsidirbtų pragyvenimui, V. Adamkus dirbo automobilių dalių gamykloje Čikagoje, vėliau – braižytoju vienoje inžinerijos firmoje. Atvykusi į Jungtines Amerikos Valstijas, A. Adamkienė įsidarbino plieno gamyklos laboratorijoje laborante, vėliau draudimo kompanijoje. Vyrui nusprendus studijuoti, šeimą išlaikė A. Adamkienė, tad porai teko gyventi susiveržus diržus.
1960-aisiais V. Adamkus baigė Ilinojaus Technologijos institutą, įgijo statybų inžinieriaus specialybę. Tais pačiais metais Mičigano valstijoje A. ir V. Adamkai įsigijo vasarvietę, kurioje buvo golfo laukas, teniso aikštynas, baseinas, o vienu metu ilsėtis galėjo pustrečio šimto žmonių. V. Adamkui pradėjus darbuotis federalinėje tarnyboje, viską į savo rankas perėmė V. Adamkienė, 25-erius vadovavusi 70 darbuotojų komandai. Vasarvietė tapo svarbiu lietuvybės centru. Čia daug metų vykdavo liberaliosios pakraipos lietuvių išeivių organizacijos „Santara-Šviesa“ suvažiavimai.
Poros gyvenimas pasikeitė 1998-aisiais, kai V. Adamkus buvo išrinktas Lietuvos respublikos prezidentu. „Nors mano kojos trumpai buvo įaugusios į Lietuvos žemę, visada jaučiausi jos dalimi, esu lietuvė. <...> Amerika – svetingas kraštas, kuris priima visus ir gerbia jų papročius, leidžia juos puoselėti ir nereikalauja atsižadėti to, kas atsivežta ar įgimta. Gali puoselėti savo papročius ir taip pat būti geras pilietis krašto, kuriame gyveni“, – 1998-aisiais kalbėjo A. Adamkienė.
Ji sakė, kad rinkiminė kampanija jai leido geriau pažinti ir pamilti tėvynę, kurią savotiškai idealizavo visus tuos metus, kai gyveno toli nuo jos. „Pamačiau mažesnius Lietuvos miestelius, kaimus. Tai padeda pamilti Lietuvą, nes tai labai gražus kraštas, o ir žmonės labai malonūs“, – vardijo ji.
1998 m. Lietuvos prezidentu tapęs V. Adamkus 2004 m. buvo išrinktas antrajai kadencijai. „Būčiau kitoks ir mano gyvenimas būtų kitoks, jei ne žmogus, kuris manimi tikėjo ir tiki visose gyvenimo situacijose, kuris, esant reikalui, pirmasis man išsako kritikos žodžius, bet jau daug metų yra mano atrama, mano stiprybė ir mano meilė. Alma, ačiū Tau“, – taip apie žmoną ir viso gyvenimo moterį prezidentas V. Adamkus kalbėjo per savo 90-mečio jubiliejinį vakarą Vytauto Didžiojo universiteto salėje Kaune.
Po šių jo žodžių ne vieno iškilmių dalyvio akyse pasirodė ašaros, o ponia Alma išliko santūri ir ori, kukliai dėkodama jos pagerbti atsistojusiai visai salei.
Prisimindamas bendro gyvenimo metus su ponia Alma Amerikoje ir Lietuvoje ir kalbėdamas apie pavydėtinai darnios, tvirtos santuokos receptą, prezidentas LRT.lt buvo sakęs, kad ši sąjunga – geriausia likimo dovana: „Nors buvo visko – ir sunkumų, ir šviesesnių dienų, jos visos man buvo įsimintinos. <...> Meilė yra meilė. Niekas jos nepakeis. Tačiau labai svarbu vienam kitą palaikyti, gerbti vienam kitą ir vienam kito nuomonę. Tai įtvirtina tarpusavio pasitikėjimą ir užtikrina gražų bei laimingą gyvenimą.“
V. Adamkus ankstesniuose interviu buvo prasitaręs, kad 1997 m., kai jis, žinomų to metų Lietuvos politikų prašomas ir raginamas, apsisprendė dalyvauti šalies prezidento rinkimuose, ponia Alma iš pradžių nebuvo tokio sprendimo šalininkė.
Iki šiol daug kas prisimena, kaip rinkimų naktį – 1998 m. sausio 4 d. viename Vilniaus restoranų A. Adamkienė sėdėjo sutrikusi, nors atrodė, kad aplinkinių džiaugsmas ir euforija pakels to restorano pastato stogą. Matyt, jau tada būsimoji Lietuvos pirmoji ponia suprato, kokios pareigos ir kokia atsakomybė užgulė ne tik vyro, bet ir jos pečius. Tačiau netrukus ji ir vėl stojo vyro pusėn.
„Ji ne tik atsakingai, nuoširdžiai prisiėmė pirmosios šalies ponios pareigas, bet ir buvo tvirčiausias ramstis bei patarėja. Būdama pirmoji ponia ji tinkamai atstovavo savo kraštui, pelnė aplinkinių pagarbą mūsų šaliai, užmezgė daug gražių draugysčių. Ji visada mokėjo rasti bendrą kalbą ir su paprastu žmogumi, ir su karaliumi ar imperatoriumi. Man belieka tik pasidžiaugti, kad Alma – asmenybė, kurios buvimas, draugija džiugina ne tik šeimos narius bei artimuosius, bet ir aplinkinius.
Man prezidentavimo metais ji buvo ir viena svarbiausių patarėjų. Visada domėjosi mano veikla, išsakydavo savo nuomonę, kritiką ar pritarimą. O aš visada atsižvelgdavau į jos pastabas bei patarimus“, – 95-ojo žmonos gimtadienio proga V. Adamkus negailėjo gražių žodžių savo gyvenimo meilei.
Jau daugelį metų A. Adamkienė – ne tik išpuoselėtos diplomatijos, bet ir gerų manierų, elegancijos pavyzdys. Jos charizma ir elegancija, rodos, yra prigimtinės. „Iš tiesų manau, kad tokių dalykų iš knygų neišmoksi. Tai Dievo dovana, kurią ji atsinešė į gyvenimą ir kuria moka pasinaudoti“, – teigė V. Adamkus.
A. Adamkienė penkiolika metų vadovavo labdaringam fondui, kuris rėmė kaimo mokyklas, bibliotekas, vaikų ligonines. Ji su savo fondo komanda Lietuvą yra apsukusi ne vieną kartą, ir po susitikimo su ja visiems pirmiausia atmintin įsirėždavo jos gebėjimas išklausyti kiekvieną žmogų ir išgirsti kiekvieno skundus ar džiaugsmus.
Savo ruožtu A. Adamkienė bendrą gyvenimą su V. Adamkumi yra sakiusi: „Man atrodo, jei myli žmogų, pirmiausia galvoji ne apie save, o apie jį. Vyras tampa geriausiu tavo draugu. Santaika, pagarba vienas kitam – tai meilės dalis. Neįsivaizduoju, kaip tai gali išblėsti ir kodėl tai nutinka <...> Žmonės susitinka būdami skirtingų charakterių, bet, laikui bėgant, priartėja vienas prie kito, supanašėja.
Prisitaikyti – nereiškia atsisakyti savo nuomonės, savo poreikių, daryti tik tai, ko kitas nori. Kartu reikia mokėti išklausyti antrąją pusę, ieškoti kompromiso be piktumo, pakelto balso, ir tada viskas bus gerai <...> Man šeima visada atrodė beveik šventas dalykas. Šeima yra visa ko pagrindas.“
