Leidus atverti ekspozicijų sales Vinco Kudirkos muziejus pakvietė į parodą, kurioje atskleidžiama, kaip keitėsi Kudirkos Naumiesčio gyventojų vestuvių tradicijos, kokios aprangos mados vyravo tarpukariu ir vėlyvuoju sovietmečiu.
Tradicija pasitikti jaunuosius su duona ir druska gyvavo nuo seniausių laikų. Duoną ir druską dėdavo ant baltos drobės, dažniausiai austos namuose. Pasak muziejininkų, ši tradicija išlikusi iki dabar, o per šimtmetį labiausiai keitėsi vestuvių apeigos ir apranga.
Nuotraukose užfiksuota, kad naumiestietės nuotakos tarpukariu galvas puošė nėriniuotais nuometais, rūtų vainiku, bet nebūtinai vilkėjo baltas sukneles. Miestelį nuo Vokietijos Širvintos miesto skyrė tik upė, todėl daug prekių atkeliaudavo iš kaimynų ir tai veikė vestuvių madas, tą galima matyti fotografijose.
„Šydai visuomet buvo ilgi, lyginant vėlesnius laikotarpius – beveik iki žemės. Tokia stilistika buvo įvairi – buvo kaspinai didžiuliai, tam tikros kepuraitės, pasitaikė šydų, kurie buvo trikampio formos, rūtų pridėta“, – pasakoja V. Kudirkos muziejaus edukatorė Vaida Janulevičienė.
Tarpukariu daug dėmesio tekdavo nuotakos kraičiui. Į skrynią dėdavo buičiai reikalingus daiktus – audeklus, rankšluosčius su monogramomis, austas lovatieses. Manoma, kad kraičio tradicija vestuvinėse apeigose nunyko 20 amžiaus antrojoje pusėje.
„Kraičio skrynioje buvo iš Vokietijos atsivežtų, ten fabrikuose austų dalykų, aišku, pačių jaunamarčių nėriniais, siuvinėjimais dekoruotų dalykų į skrynias įdėdavo. Ir pati apranga, ir nuotakos rūbas iš atvežtinės medžiagos – tai jau toks turtingumo simbolis“, – teigia Kudirkos Naumiesčio gyventoja, kraštotyrininkė Gražina Žemaitienė.
Vestuvių apranga ir atributika stipriai pasikeitė pokario metais, esant sunkiai ekonominei padėčiai. Fotografijose užfiksuota, kad naumiestietės dažnai tuokėsi be nuometo, vilkėdamos paprastas sukneles, tautinį kostiumą.
„Pastebime tautinius kostiumus, kurie atsirado dar 20 amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje su Antano Smetonos propaguota tautiškumo politika. Tautinį kostiumą buvo lengviau įsigyti, pasiskolinti, nusiausti“, – LRT TELEVIZIJAI sako edukatorė.
Muziejininkai pusę metų iš vietinių gyventojų rinko senas fotografijas ir vestuvių atributiką – šios parodoje daugiausia. Parodoje eksponuojami vėlyvojo sovietmečio vestuves menantys daiktai – juostos, medaliai, papuošalai, netgi vestuvių laikraščiai.
„Atsimenu tuos piršlio korimus, sutiktuves, stalo užsėdimą, kurį reikėjo išsipirkti. Ir dar esu ne vienas vestuves prie šeimininkutės atlaikius. Tie valgiai visokie, jaunosios suslėgti sūriai, buvo tų laikų paprotys“, – prisimena Kudirkos Naumiesčio bibliotekos bibliotekininkė Marytė Rastuplevičiūtė.
Su vestuvių papročiais Vinco Kudirkos muziejuje susipažinti galima iki metų pabaigos.
