LRT TELEVIZIJA šį sekmadienį 21 valandą pradeda rodyti serialą „Černobylis“. Prieš pusantrų metų pristatytas serialas, pasakojantis apie Černobylio atominės elektrinės katastrofą, sulaukė daug dėmesio visame pasaulyje.
Įtaigus, ypatinga atmosfera pasižymintis švedų režisieriaus Johano Rencko darbas atskleidžia realių Černobylio dramos dalyvių charakterius ir įvykius. Lietuvoje ir Ukrainoje filmuotas serialas pelnė ne vieną prestižinį „Emmy“ ir „Auksinio gaublio“ apdovanojimą.
Tačiau išskirtiniame interviu LRT.lt serialo scenarijaus autorius ir prodiuseris amerikietis Craigas Mazinas prisipažino, kad visiškai nesitikėjo tokios sėkmės.
Su pagyrimu universitetą baigęs, psichologo diplomą turintis C. Mazinas karjerą pramogų versle pradėjo kaip rinkodaros specialistas garsioje „Walt Disney“ studijoje.
Tačiau vėliau pasirinko scenaristo darbą ir dirbo su tokiais filmais kaip „Tapatybės vagilė“ ir „Pats baisiausias filmas 3“.
Tačiau iki šiol didžiausią sėkmę jam atnešė prieš kelerius metus toptelėjusi mintis sukurti serialą apie Černobylio atominės elektrinės sprogimą ir jį lydėjusius tragiškus įvykius.
49-erių amerikietis šiuo metu ruošiasi kitam projektui – TV serialui „The Last Of Us“, kuriamam pagal kompiuterinį žaidimą. Jį, kaip ir „Černobylį“, kuria televizija HBO.
Beje, jį režisuoti taip pat turėjo „Černobylio“ režisierius J. Renckas, tačiau tam sutrukdė koronaviruso pandemija ir pasikeitę planai.
Energingas, užsidegęs, kupinas minčių – toks C. Mazinas atrodė ne tik filmavimo aikštelėje, bet ir tada, kai per nuotolinių pokalbių programėlę LRT.lt pasakojo apie patirtis Lietuvoje, filmuojant „Černobylį“.
Beje, jis nuolat pabrėžia, kad Lietuvos indėlis į „Černobylio“ sėkmę – didžiulis. Tai C. Mazinas minėjo ir atsiimdamas prestižinį „Emmy“ apdovanojimą. Tad apie Lietuvą ir sukosi didžioji šio pokalbio dalis.
– Ką žinojote apie Lietuvą, prieš nusprendžiant čia filmuoti serialą?
– Žinojau, kad mano protėviai kadaise gyveno Lietuvos ir Lenkijos bendroje valstybėje. Bet niekada nebuvau lankęsis Rytų Europoje. Trys iš keturių mano senelių – imigrantai iš Rytų Europos. Iš Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos. Tad netoli Lietuvos.
Bet nežinojau daug apie šiuos kraštus. Kodėl akis užkliuvo už Lietuvos? Tyrinėjome galimybes, ieškojome, kur galime rasti filmavimui tinkamą branduolinį reaktorių, kuris būtų panašus į Černobylio. Ir jei jis neveikiantis, tai bent jau išlikęs. Tokį suradome Ignalinoje.
Tada pradėjome galvoti, ką dar galime nuveikti. Pagalvojome, Lietuva – Europos Sąjungoje, tai didelis pliusas. Atvykome į Lietuvą, apsidairėme ir supratome, kad tai puiki vieta filmuoti.
– Koks buvo pirmasis įspūdis? Ar buvo dalykų, kurie nustebino?
– Pirmą sykį atvykau žiemą, ji buvo labai šalta. Viena vertus, mane nustebino, kad Vilnius atrodo labai europietiškai. Gražūs senoviniai pastatai. Atrodė visiškai ne taip, kaip, galvotum, atrodytų posovietinės šalies miestas. Žinoma, po Sovietų Sąjungos griuvimo praėjo jau daug metų – trys dešimtmečiai. Buvo akivaizdu, kad miestas turėjo gilią istoriją iki Sovietų Sąjungos.
Kitas nustebinęs dalykas – kad gatvėse visiškai tuščia. Paskui supratau, kad taip šalta, jog visi sėdi namie.
Tad kai po kiek laiko atvykau dar sykį ir buvo šilčiau, staiga visur buvo pilna žmonių, ir taip prasidėjo mano meilės nuotykis su Vilniumi. Pasiilgstu Vilniaus, tai nuostabus miestas. Kaunas gražus, kaip ir Lietuvos gamta, kurią matėme užmiestyje.
Kartais net būdavo sunku, nes turėjome nematyti ir neparodyti tų gražių dalykų. Juk turėjome papasakoti istoriją, vykstančią tikrai ne pačioje gražiausioje aplinkoje.
– Tad tiesa, kad filmo režisierius išsigando, jog Fabijoniškių langai – per gražūs?
– Taip, jis labai nusiminė dėl langų. (Juokiasi.) Ir todėl mūsų partnerystė tokia gera – aš jį puikiai supratau, langai išties ne tokie, kokių reikia, ir kaip nors tai spręsime. Bet užtat visa kita – taip, kaip reikia.
Vaikščiodamas po Fabijoniškes, galvojau apie Pripetę (Ukrainos miestas greta Černobylio elektrinės – Red.), apie ten pastatytus daugiabučius, jų išdėstymą. Atrodė visiškai taip pat. Ir tai nestebina, nes sovietiniai statybininkai tikrai negarsėjo fantazija ir kūrybine įvairove. Viską statydavo vienodai, taip, kaip liepta.
Per Fabijoniškes eina gatvė, beveik identiškai tokia pati kaip Pripetės centre. Seriale į ją atvažiuoja autobusai evakuoti gyventojų. Langai jau buvo pakeisti, na, ir nieko, laikai pasikeitė, taip turi būti.
– Ar norėtumėte dar sugrįžti į Lietuvą?
– O, taip, labai norėčiau. Dabar, žinoma, negaliu keliauti niekur iš savo namų. Bet esame suplanavę, kad kai būsime paskiepyti ir vėl bus saugu keliauti, surengsime serialo šeimos susitikimą.
Pirmiausia – Londone – su komanda ir aktoriais. O tada sėsime į lėktuvą, pigių oro linijų, nuskrisime į Vilnių ir ten pasilinksminsime.
Norėčiau vėl pasivaikščioti Vilniaus gatvėmis, aplankyti pamėgtus restoranus. Labai pamėgau ne tik patį miestą, bet ir žmones, juk jie ir nulemia, kokia ta vieta yra. Vietinė komanda buvo fantastiška. Jie ne tik buvo labai svetingi, bet ir labai stipriai prisidėjo prie serialo kūrimo.
„Černobylio“ nebūtų buvę be šimtų, gal net tūkstančių Lietuvos piliečių indėlio ir sunkaus darbo. Jiems labai rūpėjo, kad viskas būtų tobula. Ir mes labai pasistengėme atlikti darbą puikiai. Tai buvo ir pagarbos ne tik Lietuvos, bet ir Rytų Europos kultūrai klausimas. Pagarbos žmonių, kurie išgyveno Černobylio tragediją ir kuriuos ji pasiglemžė, atminimui.
– Kas per jausmas žinoti, kad serialą pažiūrėję turistai keliavo į Lietuvą, kad pamatytų vietas, kur jis nufilmuotas?
– Manau, tai nuostabu. Pirmiausia – žmonės turi daugiau sužinoti apie Lietuvą, apie Baltijos šalis. Apie vaidmenį, kurį Lietuva turi kaip Europos Sąjungos narė. Tai svarbi šalis, turinti svarbią vietą žemėlapyje.
Ir jei nors kiek prisidėjome prie turizmo, prie to, kad daugiau žmonių atrado Lietuvą, labai didžiuojuosi ir džiaugiuosi. Tikiuosi, tai į vietinių žmonių kišenes įdėjo ir šiek tiek pinigų. Ir, žinoma, jei yra žmonių, kurie nori atvykti ir pasivaikščioti Vilniuje, nes jiems įdomu, kur nufilmuotas „Černobylis“, tai man labai malonu.
– Ar dar pamenate lietuviškų žodžių?
– „Ačiū“, žinoma, „ačiū“. Kartais sakau „ačiū“ žmonėms, kurie nesupranta lietuvių kalbos, jie mano, kad aš čiaudėju. „Ačiū“ – mėgstamiausias mano žodis, tikiu, kad dėkoti yra nuostabu.
Žinote, problema, kad lietuviai – labai išsilavinę. (Juokiasi.) Jie ne tik puikiai supranta angliškai, bet ir kalba su labai švelniu akcentu. Kai kuriose šalyse, kur anglų kalba nėra gimtoji, žmonės kalba su britišku akcentu, kitose – su amerikietišku. Lietuvių akcentas man pasirodė labai amerikietiškas. Jaučiausi kaip namie. Tad iš esmės buvau išlepintas. Žodis „ačiū“ buvo vienintelis, kurio man prireikė.
– Atsiimdamas „Emmy“ apdovanojimą, pirmiausia padėkojote Lietuvai ir jos žmonėms. Lietuvoje ši žinia sulaukė daug dėmesio, daug žmonių širdžių tai sušildė. Ar eidamas į sceną būtent apie Lietuvą ir galvojote?
– Mėgstu viską daryti savaip. Niekada nepamiršau, kad pasakoju istoriją, kuri – ne tik apie Europą, bet ir apie buvusios Sovietų Sąjungos piliečius, taip pat jų vaikus. Daugeliui teko gyventi su Černobylio palikimu, o jei ne, tai tikrai su sovietmečio palikimu.
Man buvo svarbu kultūrine prasme būti kaip įmanoma pagarbesniam. Nepadėkoti Lietuvos valstybei ir Lietuvos tautai už didžiulę pagalbą kuriant šį serialą būtų buvę nuodėmė. Aš tuo naudojausi kiekvieną dieną.
Kasdien lietuviai man rodydavo vietas, kur galime filmuoti. Kasdien filmuojant lietuviai vairavo sunkvežimius, grimavo aktorius ir juos rengė, statė kameras.
Pavyzdžiui, visi nuostabūs kostiumai, visos detalės, visas rekvizitas – visu tuo rūpinosi lietuviai. Todėl esu labai dėkingas Lietuvos žmonėms, esu jiems skolingas. Ir kur kitur nei „Emmy“ scenoje galėjau tai pasakyti? Man pasisekė.
– Ar parsivežėte suvenyrų iš Lietuvos, kurie iki šiol būtų jūsų namuose?
– Turiu daiktą, kurį įsigijau dar pirmą filmavimo dieną. Ant galvos – nedaug plaukų. Filmavome lauke, buvo labai saulėta diena, o aš – be kepurės. Paprastai – kostiumų dailininkai turi kokių nors kepurių, bet tą dieną jų filmavimui nereikėjo. Buvo tik sovietinių kariškių kepuraičių, bet su tokia būčiau atrodęs labai kvailai.
Tad kažkas nuėjo į suvenyrų parduotuvę ir parnešė kepuraitę su užrašu „Lietuva“. Iki šiol ją dažnai nešioju, ji puiki. Mano mėgstamiausia, nes tai turbūt labiausiai tipinis suvenyras, kokį galima turėti. (Juokiasi.)
– „Černobylio“ režisierius J. Renckas neslepia manęs, kad šio serialo niekas nežiūrės.
– Aš jam pritariu. Maniau, mažai kas tai žiūrės. Tikėjausi, kad tiems, kas pažiūrės, patiks, bet neturėjau priežasčių manyti, kad tokių bus daug.
Pirmiausia – tai istorinis serialas. Ir istorija – ne Amerikos ar Didžiosios Britanijos. Be to, seriale – daug mokslo. Ir pagrindiniai herojai – Sovietų Sąjungos gyventojai. Kaip ir pagrindiniai serialo blogiukai.
Pamaniau, kad daug kam tai pasirodys kaip filmukas, kurį rodo per pamokas.
Buvau pritrenktas. Žinoma, ir labai dėkingas. Man ir dabar sunku suvokti, kokiu dideliu fenomenu virto šis serialas. Bet nemaniau, kad taip nutiks.
– Ar po premjeros dar žiūrėjote šį serialą?
– Ne, nes kai serialą parodo televizija, kūrėjai jau būna jį matę šimtą kartų. Mes jau buvome nuo jo pavargę. Manau, po kelerių metų vėl pažiūrėsiu. Bus įdomu, nes po kiek laiko savo paties darbą gali žiūrėti taip, tarsi jį būtų sukūręs kažkas kitas.
Tada pažiūrėsim, ar patiks. Tikiuosi, patiks.
– Ar šiame seriale turite mėgstamą sceną?
– Ne, jos visos – mano mėgstamiausios. Žinoma, buvo akimirkų, kai žiūrėdamas labai susijaudindavau. Bet stengiausi kreipti daug dėmesio į trumputes scenas, kurios filmuose kartais naudojamos tik laikui užimti ar informacijai perteikti. Stengiausi, kad kiekviena scena būtų svarbi. Visos jos – kaip mano kūdikiai.
Turint omenyje nuostabų darbą, kurį nuveikė aktoriai ir režisierius... Kai montuoji serialą ir randi sceną, kuri tau nelabai patinka, ją tiesiog iškart iškerpi.
– Ar todėl serialas sutrumpėjo nuo šešių iki penkių serijų ir tik tada suvokėte, kad gausite mažiau pinigų? Teko girdėti tokią linksmą istoriją.
– Taip, aš pats taip padariau. Nes rašiau antros serijos scenarijų ir pagalvojau, kad galiu į jį sudėti ir trečią seriją – nėra didelio reikalo kurti dvi. Tuo metu seriale rodomas sprogęs reaktorius, dūmai, radiacija ir tam reikia tam tikro tempo.
Televizija sakė: viskas gerai, trumpinkite. Aš tik paskui sužinojau, kad mokama už serijų skaičių. (Juokiasi.) Bet manau, kad sprendimas buvo teisingas, ir jo nekeisčiau.
Žinote, užsakovai labai lankstūs. Dabar kuriu serialą, kuriame gal prireiks poros papildomų serijų. Užsiminiau apie tai – sako, jei tik reikia, pirmyn. Manau, tai, kad sutrumpinau serialą, privertė manimi labiau pasitikėti.
– Kalbate apie naują serialą „The Last Of Us“? Buvo skelbiama, kad jį taip pat turėtų režisuoti „Černobylio“ režisierius J. Renckas.
– Taip, bet turėjo atsisakyti šio projekto. Jis kuria kitą filmą, kurį turėjo nufilmuoti dar pavasarį, bet tada prasidėjo pandemija. Tad teko viską atidėti, ir dabar jis neturi laiko.
Tokių dalykų nutinka, bet dėl COVID-19 tokios painiavos ir griūvančių planų – dar daugiau. Tokios situacijos – neišvengiamos.
Žinoma, buvo liūdna, kita vertus, tai suteikė galimybę paieškoti kitų nuostabių filmų kūrėjų, tarp jų – iš Rytų Europos, kuriuos galiu pakviesti prisidėti.
Tai nauja galimybė, bet būtų smagu vėl padirbėti su Johanu. Nors, žinoma, ateityje mes su Johanu dar kursime kartu. Aš tai žinau, jis tai žino. Dar nežinome, kas tai bus.
– Ar pamenate, kaip sužinojote apie Černobylio tragediją?
– Taip, tai Amerikoje buvo svarbi naujiena. Ir pasakysiu, kodėl. Įvykių sutapimas. 1986-ųjų sausį katastrofą patyrė kosminis laivas „Challenger“ – tai buvo didžiulis įvykis.
Vyresnės kartos žmonės JAV iki šiol kalba: „Ar pameni, kur buvai, kai išgirdai, kad nušovė prezidentą Kennedy?“
Mano kartos žmonės sako: „Ar pameni, kur buvai, kai sprogo „Challenger“? Pamenu – geometrijos pamokoje devintoje ar dešimtoje klasėje.
Po maždaug trijų mėnesių įvyko Černobylio katastrofa. Jei nebūtų nutikusi „Challenger“ katastrofa, turbūt amerikiečiai būtų sakę – ech, tie nedorėliai iš Sovietų Sąjungos, žiūrėkit, ko pridirbo. Ech, tie melagiai. Kad melagiai, žinoma, tiesa.
Bet mes ką tik buvome patyrę tą nelaimę ir pažeminimą. Štai mes, supervalstybė, ką tik sprogo mūsų žinių ir galių simbolis.
Kodėl taip įvyko? Kaip vėliau paaiškėjo, dėl panašių priežasčių kaip ir Černobylio tragedija. Melo, neigimo, tiesos slėpimo. Buvo ir mokslininkas, kuris įspėjo, bet jo niekas nesiklausė. Neišvengiamai jautėme bendrumą su Sovietų Sąjungos žmonėmis, nes jie patyrė tą patį, ką ir mes.
Tai buvo baisu. Tai uždegė vaizduotę. Ir dar čia buvo radiacija – Šaltojo karo metu, kai buvo baiminamasi branduolinio karo. Dėl to pavojus atrodė dar didesnis.
Ir manau, kad tada pirmą sykį apie Sovietų Sąjungos piliečius susimąsčiau kaip apie žmones. Nes iki tol mums sakė, kad jie – automatai, robotai, stovintys eilėje prie tualetinio popieriaus.
Tada pamanėme – ne, ne, jie – kaip mes, tai ne jų kaltė. Ir tai tiesa. Kai gilinatės į Černobylio tragediją, suprantate, kad tai galėjo nutikti ne tik toje pasaulio dalyje.
Jungtinėse Valstijose aš matau sovietinio mąstymo. Pavyzdžiui, Donaldas Trumpas ir jo gerbėjai yra tokie. Ir nuo to reikia gintis.
Tad, kad ir kaip keista, po Černobylio tragedijos pradėjau permąstyti, ką reiškia būti Sovietų Sąjungos gyventoju.
– Jei jau paminėjote Donaldą Trumpą – studijų metais gyvenote viename kambaryje su dabartiniu aršiu jo šalininku senatoriumi Tedu Cruzu. Kokie jūsų santykiai dabar?
– Na, mes nesikalbame. (Juokiasi.) Akis į akį su juo nesikalbėjau nuo 1989 metų. Jis siaubingas.
– Kaip, jūsų nuomone, serialas pakeitė žiūrovų mąstymą?
– Tikiuosi, kad pamatę serialą, o tada supratę, kas nutiko vėliau, matome, kad negalime remtis išgalvota tiesa. Tai svarbiausia šio serialo pamoka.
COVID-19 ligai nusispjaut, kad meluosime. Branduoliniam reaktoriui – nusispjaut. Koronavirusui nerūpi politika. Jis nežino, ko mes norime ar nenorime. Jam nerūpi, tikime mes, kad kaukės veikia, ar netikime. Jam nerūpi, jei kas mano, kad jį kažkur laboratorijoje išrado kinai. Visa tai nesvarbu.
Svarbu tik tai, ar mes taisome situaciją, ar mes sprendžiame problemą. Žmonės dažnai pasiklysta manydami, kad gali ignoruoti ir neigti tiesą. Bet negali. Tiesa visada laimi. Visada. Kiekvieną sykį.
Nesuprantu, kodėl žmonėms taip sunku tai suprasti, – negali nusisukti nuo blogų naujienų. Turi atsisukti ir jas priimti. Ir tada spręsti, ką daryti.
– Galima įžvelgti paralelių tarp Černobylio katastrofos ir koronaviruso pandemijos, ar ne? Nematomas priešas, pervargę gydytojai.
– Taip. Neigimas, slepiama informacija. Visada taip pat. Taip pat ir su klimato kaita. Mokslininkai sako – štai taip yra. O politikai sako – ne, ne, taip nėra, nes tai man nenaudinga, tai nepadės man išlikti valdžioje.
Kad ir kur tai būtų – kad ir naftos industrijoje. Bet juk klimatui nerūpi mūsų ginčai.
– Kokia jūsų prognozė – kai po pandemijos vėl bus kuriami serialai, dauguma jų bus tamsūs ar linksmi?
– Bus visokių. Mes, žmonės, puikiai sugebame meno kūriniais patenkinti visus savo poreikius. Mums reikia būti ir pakylėtiems, ir galvoti apie tamsius dalykus ar jausti empatiją. Kartais tai net priklauso nuo savaitės dienos.
Mes mokame kurti visokius dalykus – ir toliau mokėsime. Aš pats šiais laikais mėgstu rašyti liūdnus dalykus, bet žiūrėti juokingus. Tačiau pažįstu žmonių, kurie rašo juokingus dalykus, o žiūri liūdnus.
– Kokią žinutę norėtumete perduoti visiems, kurie pirmą sykį žiūrės „Černobylį“ per LRT TELEVIZIJĄ?
– Pirmiausia noriu padėkoti visiems, kurie prisidėjo prie serialo, už sunkų darbą ir atsidavimą. Šis serialas priklauso Lietuvos žmonėms. Lygiai tiek pat, kiek man ar jį sukūrusiai televizijai HBO.
Tikiuosi, kad tie, kurie gyveno sovietmečiu, pritars mūsų parodytam dėmesiui detalėms. Atsiprašau, jei kas kur išėjo neteisingai, bet patikinu jus, kad mes stengėmės.
Jei šis serialas sukels sudėtingų jausmų ir prisiminimų apie tuos laikus, tikiuosi, kad serialą pažiūrėję iki pabaigos pajusite, kad mūsų tikslai buvo geri. Nenorėjome liūdinti, tikėjomės, kad iš dalies šis serialas padės galutinai išnarplioti jausmus ir prisiminimus apie tą laikmetį.
