„Kaip man patinka kamerinė muzika, taip man patinka ir kameriniai gimtadieniai“, – portalui LRT.lt sakė šiuo metu motinystės atostogose esanti žurnalistė Eglė Daugėlaitė, sausio 4-ąją mininti 33-ąjį gimtadienį. Nors šią dieną ji negalėjo susitikti su artimiausiais bičiuliais, staigmenos ir linkėjimai ją pasiekė per kurjerius.
Gimtadienio dieną nuo pat ryto Eglei skriejo bičiulių ir artimųjų sveikinimai, linkėjimai, per kurjerius ir maisto išvežiotojus pasiekė įvairios staigmenos.
„Žinoma, trūko apsikabinimų, pasibuvimo kartu, tačiau, puikiai suprantu, kad ne man vienai pastaraisiais mėnesiais gimtadienį minėti teko būtent taip. Karantininis gimtadienis“, – šyptelėjo E. Daugėlaitė, pridūrusi, kad jai trankių vakarėlių ir nereikia, svarbiausia brangūs žmonės ir parodytas dėmesys. „Kaip man patinka kamerinė muzika, taip man patinka ir kameriniai gimtadieniai“, – patikino ji.
Moteris prisiminė, kad kai buvo moksleivė, per jos gimtadienius visuomet būdavo žiemos atostogos, o universitete – pirmieji sesijos egzaminai, tad itin trankių gimtadienių niekada ir nebūdavo. „Tiesiog pakviesdavau artimiausius draugus suvalgyti torto“, – pasakoja ji.
Tiesa, apvalius gimtadienius, jubiliejus, žurnalistė minėjo kiek trankiau. „Mano trisdešimtmetis nepraslydo šiaip sau – buvo galimybė surengti didesnę šventę, taip ir padariau. Buvo labai smagu sukviesti brangiausius žmones ir šią progą paminėti drauge. Didesnė šventė buvo ir 25-asis gimtadienis, tad gal ir 35-ojo proga galėsiu ką nors sugalvoti“, – svarstė ji.
Staigmenų kitiems nevengianti daryti Eglė, neretai jų sulaukia ir pati. „Mano aplinka labai dosni man meilės ir netikėtumų. Yra buvę, kad iš anksto neįspėjusi su gėlėmis prie durų pasirodė kitame mieste gyvenanti sesuo, ką nors smagaus sugalvodavo draugai. Sykį mano gimtadienis sutapo su magistrantūros studijų pabaiga universitete.
Mano šeima tada negalėjo atvykti manęs pasveikinti, taigi buvo slapčia man buvo surengtas susitikimas Druskininkuose su artimaisiais. Kadangi visi buvo susimokę, aš nė nenutuokiau, kas manęs laukia. Tėvai ir sesė patikino, kad tądien bus užsiėmę, o kai nuvykau į vietą, pamačiau sugužėjusią visą šeimą“, – prisimena Eglė, atskleidžianti, kad tąkart nesulaikė ašarų.
„Apskritai esu jautri. Kaip sakau, jei reikia, kad kas nors paašarotų per tostą ar kokią nors jautrią kalbą, esu pirmoji eilėje. Dažnai ir pati sunkiai galiu pasakyti kalbą – visuomet susigraudinu“, – šypsojosi ji.
Metų pradžioje esantis gimtadienis Eglei visuomet tampa proga apgalvoti praėjusius metus, peržiūrėti senas nuotraukas, prisiminti buvusius gimtadienius, ryškiausias akimirkas. „Manau, kad nė vienas nelaikome savęs tobulu ir nesame savimi visiškai patenkinti, tad tam tikrų tikslų kiekvienas sau turime ir sugalvojame, ką galėtume patobulinti.
Nors naujametinių pažadų sau nekeliu, susimąstau, kad pavyzdžiui, norėčiau daugiau laiko savo dienotvarkėje surasti knygoms. Ir taip stengiuosi, paskaityti dažniau, tačiau neretai kuris nors ekranas nugali. Be to, ir laiko turi ribotai, juolab, kad nuo pavasario laisvo laiko bus dar mažiau, o ir naktys bus sunkesnės“, – sako šiuo metu motinystės atostogose esanti E. Daugėlaitė, kurios šeimą pavasarį antrąsyk aplankys gandrai.
Nors gerbėjai tikėjosi, kad jau netrukus mylimą laidų vedėją vėl išvys eteryje, rudenį ji pasidalijo džiugia žinia, kad 2019-ųjų balandį prasidėjusios motinystės atostogos dar kiek prasitęs. „Mūsų šeimą gandrai apdovanoja ilgai nesukdami ratų aplink.
Esam laimingi, žinoma, yra jaudulio kaip seksis vyresnėliu tapsiančiam mažajam, bet labai tikiuosi, kad viskas bus gerai. Labiausiai norisi manyti, kad visai greitai vaikai žais kartu, o namie tai tikrai liūdna nebus, – rudenį kalbėjo E. Daugėlaitė. – Labai viliuosi, kad žiūrovai kantriai luktels, o aš išsiilgusi visų grįšiu su nauja jėga.“
Pasitikdama ką tik praėjusias šventes E. Daugėlaitė sakė, kad praėję metai buvo įdomūs ne pačia geriausia prasme, o bendra metų psichologinė spalva nebuvo šviesi.
„Vis tiek jaučiamas bendras pulsas, bendros nuotaikos. Rudenį COVID-19 neaplenkė ir mano šeimos – mano sesers, tėčio. Nors jie stengėsi, saugojosi ir tikėjosi, kad virusas praeis pro šalį, teko susitikti su juo akis į akį. Ačiū Dievui, viskas praėjo ganėtinai lengvai, nors nežinomybės netrūko – nesupranti, ar viskas taip ir praeis, ar bus pablogėjimas. Panašu, kad visi metai buvo tokie – kupini nežinomybės, nerimo ir jaudulio dėl savęs bei artimųjų.
Vis tik savo burbule matai ir šviesių spalvų – metai man buvo ir patys šeimyniškiausi. Juos leidau ne darbuose, nors per karantiną ir vasarą vesdama renginius spėjau pajausti, kas ten vyksta už namų sienų, kaip dirba kolegos. Vėliau sekė ramybė ir reti išėjimai iš namų. Šie metai buvo greitai lekiantys, kintantys. Turbūt tie, kurie augina mažus vaikus, žino, kaip greitai jie keičiasi, tobulėja“, – sakė E. Daugėlaitė.
