Motinystės atostogose esanti žurnalistė, LRT laidų vedėja Eglė Daugėlaitė portalui LRT.lt pasakoja, kad šie metai buvo įdomūs ne pačia geriausia prasme – COVID-19 neaplenkė ir jos šeimos, tačiau savo burbule ji mato ir šviesių spalvų – kitąmet ją vėl aplankys gandrai, laukia ir dar vienas iššūkis – naujų šeimos namų kūrimas.
– Pasitinkame šventes, tiesa, šiemet kiek kitaip nei įprasta. Esi iš tų, kurie su nekantrumu laukia gruodžio, likus kelioms savaitėms iki švenčių skuba puošti namus ir eglutę, klausosi šventinės muzikos?
– Neskubu puošti namų vos tik prasidėjus gruodžiui, tačiau man patinka šventinis dekoras. Galbūt tai mamos įtaka – ji visuomet puošia namus, o tėvų kvartalas pastaraisiais metais tampa nedideliu Kalėdų miesteliu. Visuomet smagu pasižiūrėti, kaip gyventojai puošia kiemus, balkonus, pastoges...
Man apskritai labai jauku, kai už lango – niūru, o namuose visi pradeda degti žiburėlius ant langų, balkonuose, namuose įžiebia eglutes. Ir Vilniuje vis daugiau švieselių – matyt, visi pasiilgę šviesos ir nori laukimą pripildyti viltimi.
Taip pat Kalėdų visuomet laukiu dėl kalėdinių mugių, kurios šiemet kėlėsi į internetą ir kalėdinių koncertų. Viena mėgstamiausių mano tradicijų – šventiniai filmai ir filmukai. Labai šviesus šiemet atrastas „Klausas“. Naujųjų rytą labai laukiu koncerto iš Vienos filharmonijos – Štrauso muzika, kurią komentuoja kolega Jonas Vilimas – mano tradicija.
Suprantu, kad šiemet viskas apie mažesnio šeimos rato tradicijos kūrimą. Neišvengiamai prie stalo bus ekranai, telefonai. Savotiškos kibernetinės Kalėdos, bus ir kibernetiniai Naujieji. Tačiau visa tai praeis. Iš tiesų, per daug nesureikšminu datų ar progų – šventes ir jų nuotaiką kuriame mes patys. Net ir Naujamečius pažadus sau dalydavau nebent mokyklos laikais, vėliau supratau, kad tai neveikia.
Šiandien turime saugoti ne tik save, savo mylimąjį ar artimuosius bei kaimynus, bet ir nepažįstamuosius.
– Kokios tavo šventės buvo ankstesniais metais, kai artimųjų šypsenų neslėpė kaukės, kai buvo galima susiburti prie kalėdinio stalo?
– Nors anksčiau per šventes važiuodavome pas mano tėvus į Klaipėdą, praėjusiais metais sūnui tebuvo pusmetis, taigi, kad būtų paprasčiau, per Kalėdas į svečius atvažiavo mano tėvai, o Kūčias sutikome su Vilniuje gyvenančiais artimaisiais. Panašiai tikėjomės švęsti ir šiemet, tačiau dėl karantino ribojimų, šventes pasitinkame trise, su vyru ir sūnumi. Kai karantinas baigsis, galbūt sausį ar vasarį, susitikę su artimaisiais turėsime paminėti bent keturias progas iškart.
Beje, anksčiau šventės būdavo suneštinės – pastaraisiais metais tradiciniais patiekalais pasirūpindavo mano ar vyro mama, o atkartoti šviesios atminties močiutės kisieliaus nė nebandžiau, tad šiemet nusprendėme, kad patys su vyru silkės negaminsime – verčiau paremti mylimus maisto tiekėjus, kurie pasirūpintų ir silkėmis, ir kisieliumi. Taigi juokauju, kad į metų švenčių stalo kulinarijos žvaigždę nepretenduoju.
Visi metai buvo tokie – kupini nežinomybės, nerimo ir jaudulio dėl savęs bei artimųjų.
– Jūsų sūneliui – pusantrų metukų. Galbūt į namus po truputį sugrįžta tikėjimas Kalėdų Seneliu?
– Labai įdomu kiekvieną dieną matyti, kaip greitai sūnus keičiasi, tobulėja, kaip keičiasi jo suvokimas, supratimas, ryškėja charakteris. Tikiu, kad su kiekvienais metais per šventes namuose džiugesio bus tik daugiau, tačiau kol kas jis dar nelabai supranta, kokia tai šventė. Juolab, kad šiemet šventės bus kitokios. Kaip pastebėjo mano anyta, galbūt gerai, kad sūnus dar mažas ir šių švenčių neprisimins pilkomis spalvomis.
Tiesa, lemputės, žiburėliai, žvakės sūnelį tikrai džiugina ir domina. Stengiuosi jam daugiau papasakoti apie šventes, kažką parodyti, sudominti, tačiau kol kas jo susidomėjimas labai trumpalaikis. Gaila, šiemet neturime ir gyvos eglutės.
Turbūt tiek daug būnant namuose, norisi žalumos, gyvasties, tad kai visi dar gruodžio pradžioje namuose puošė gyvas eglutes, ir aš apie tai pasvajodavau. Tačiau po to pagalvojau, jog per didelė rizika eglutei būti nuverstai ir iš dėžės ištraukiau senąją, dirbtinę.
– Socialiniame tinkle rašėte: „Su šypsena paleidžiu ilgai iš širdies kurtus namus.“ Galbūt šventinio stalo sėdate naujuose namuose?
– Savo namus paleidome, o į naujuosius kraustysimės kiek vėliau. Kol kas esame apsistoję, kaip sakau, tarpinėje stotelėje, kurioje stengiausi sukurti jaukumą, kad per šventes būtų gera. Kaip juokauju, kad nebūtų nuobodu – reikia susigalvoti iššūkių. Vienas tokių ir buvo perleisti kitiems su meile puoselėtus namus. Kai manęs klausia, ar negaila, atsakau, kad ne – kartais išaugame savo namus ir ploto, ir jausmų prasme. Tikiu, kad pavyks susikurti dar vieną jaukų šeimos lizdelį.
Neišvengiamai prie stalo – ir ekranai, telefonai.
– Panašu, kad nors daugeliui šie metai buvo sudėtingi, persmelkti nežinomybės, jūsų šeimai jie buvo ir kupini malonių rūpesčių, gerų žinių – kelsitės į naujus namus, laukiatės naujojo šeimos nario.
– Metai buvo įdomūs ne pačia geriausia prasme. Bendra metų psichologinė spalva nebuvo šviesi, vis tiek jaučiamas bendras pulsas, bendros nuotaikos.
Rudenį COVID-19 neaplenkė ir mano šeimos – mano sesers, tėčio. Nors jie stengėsi, saugojosi ir tikėjosi, kad virusas praeis pro šalį, teko susitikti su juo akis į akį. Ačiū Dievui, viskas praėjo ganėtinai lengvai, nors nežinomybės netrūko – nesupranti, ar viskas taip ir praeis, ar bus pablogėjimas. Panašu, kad visi metai buvo tokie – kupini nežinomybės, nerimo ir jaudulio dėl savęs bei artimųjų.
Vis tik savo burbule matai ir šviesių spalvų – šie metai man buvo ir patys šeimyniškiausi. Juos leidau ne darbuose, nors per karantiną ir vasarą vesdama renginius spėjau pajausti, kas ten vyksta už namų sienų, kaip dirba kolegos. Vėliau sekė ramybė ir reti išėjimai iš namų. Šie metai buvo greitai lekiantys, kintantys.
Turbūt tie, kurie augina mažus vaikus, žino, kaip greitai jie keičiasi, tobulėja. Žinoma, sugriežtinus karantino ribojimus, matau, kaip sūnus ilgisi kitų vaikų, kaip jam pabosta namų sienos, tie patys žaislai, kurių vis negana, nors atrodo, kad anksčiau netrūko. Karantinas – iššūkis visiems tėvams, ypač didelę pagarbą jaučiu tiems, kurie turėdami ne vieną ir ne du vaikus, dar sugeba dirbti iš namų.
Labai jauku, kai už lango – niūru, o namuose visi pradeda degti žiburėlius ant langų, balkonuose, namuose įžiebia eglutes.
– Ko švenčių proga palinkėtum visiems LRT TELEVIZIJOS žiūrovams, LRT RADIJO klausytojams ir portalo LRT.lt skaitytojams?
– Palinkėčiau, kad ir kitais metais pagrindiniu naujienų šaltiniu jiems būtų LRT. Pati išsiugdžiau įprotį pasitikti dieną skaitydamanaujienas portale, sekdama naujienas televizijos eteryje.
Tačiau kad ir kokios naujienos bombarduoja aplink, kiekvienam palinkėčiau kasdien gyventi su džiugesiu, įvertinti tai, ką turi, suprasti, kad šiandien turime saugoti ne tik save, savo mylimąjį ar artimuosius, kaimynus, bet ir nepažįstamuosius, galbūt net sudrausminti, jei matome, kad nesilaikoma saugumo reikalavimų.
Šie metai buvo pilietiškumo ir socialinės atsakomybės metai. Džiaugiuosi tais, kurie neignoravo ir neneigė šių metų iššūkių. Gaila, kad po ilgesnio draudimų laikotarpio nebelieka susitelkimo, žmonės numoja ranka į saugumo taisykles, bet svarbu nenuleisti rankų – geriau pakentėti ir pabūti namuose nei atsidurti uragano akyje. Tad jaukių ir saugių visiems Kalėdų!
