„Barbora Radvilaitė skyrė daug dėmesio savo įvaizdžiui, tad Žygimantas Augustas be kaprizų ir ištisas valandas laukdavo, kol žmona pasigražins, pasipuoš ir galės prisistatyti valdovui“, – portalui LRT.lt sakė istorikė daktarė Nelija Kostinienė ir pasidalijo pasakojimu apie vieną ryškiausių Lietuvos istorijoje moterų. Beje, gruodžio 6-ąją minimos B. Radvilaitės gimimo metinės.
Šių metų rugpjūtį minėjome Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto 500-ąsias gimimo metines, o kai kurie šaltiniai teigia, kad jo žmona Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Barbora buvo jo vienmetė, tad gruodžio 6-ąją minimas ir jos gimimo metinių jubiliejus. Anot daktarės N. Kostinienės, pasakyti jos gimimo dieną yra lengviau nei gimimo metus.
„Labai moteriškas dalykas, kad moters amžių ne visada galime tiksliai nusakyti, kai kurios nori pasijauninti. Pavyzdžiui, Žygimanto Augusto motina Bona Sforza tekėjo būdama 24-erių, tačiau nurodoma, kad jai tuo metu buvo aštuoniolika.
Kelintais metais gimė Barbora, žinoma tik apytiksliai, istorikai jos gimimo metus nurodo skirtingai. Pavyzdžiui, 19 a. gyvenęs Radvilų giminės tyrinėtojas Edvardas Kotlubajus nurodė, kad Barbora gimė 1520-aisiais, ir manė, kad jie su Žygimantu Augustu buvo vienmečiai, o 17 a. gyvenęs rašytojas Salomonas Rasynskis buvo nurodęs, kad ji gimė apie 1522-uosius. Kai 1931-aisiais Vilnių užliejo didžiulis potvynis, Katedros požemiuose buvo rasti B. Radvilaitės palaikai. Remiantis tyrimais, ji galėjo būti gimusi ir 1523-iaisiais. Taigi bene daugiausia Barboros asmenybę tyrinėjusi istorikė Raimonda Ragauskienė dažniausiai nurodo, kad Barbora gimė 1520 (?) – 1523 metais“, – pasakojo N. Kostinienė.
Tiesa, pasak istorikės, 16 a. pradžioje gimtadieniai nei Lietuvoje, nei Lenkijoje ar apskritai Vidurio Europoje nebuvo sureikšminami ir švenčiami – gimtadienio minėjimai siejami su Renesanso pasaulėvaizdžiu.
„B. Sforza kaip tik augo aplinkoje, kur buvo gyva naujai atrasta romėnų tradicija, skirianti dėmesį žmogaus gimimo dienai, tad ši buvo minima. Senovės Romoje buvo įsivaizduojama, kad gimimo diena gali lemti žmogaus likimą. Netgi pasakojama, kad besilaukdama Žygimanto Augusto Bona visą mėnesį gulėjo lovoje norėdama, kad sūnus gimtų rugpjūčio mėnesį, kuris pagal antikinę tradiciją buvo laikomas Oktaviano Augusto, imperatoriškuoju mėnesiu. Sforzos svajonė išsipildė ir sūnus gimė rugpjūčio 1 dieną, tekant saulei“, – pasakojo istorikė.
Žygimanto Augusto gimtadienio proga Bona nutarė iškelti šventę. Kadangi reikėjo pasiruošti, šventė buvo surengta rugsėjo 1-ąją, o po to kasmet – rugpjūčio 1-ąją. Žygimantas Augustas buvo pirmasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) žmogus, kurio gimtadieniai buvo švenčiami. Taigi, galima sakyti, kad gimtadienio šventės tradiciją ir atvežė B. Sforza.
Galbūt kaip tik žinodami apie tokią tradiciją ir didikai Jurgis Radvila bei Barbora Kolanka užfiksavo dukters Barboros gimimo dieną (gruodžio 6-ąją). „Įdomu tai, kad vyresnių Radvilų vaikų gimimo dienos taip ir liko neužfiksuotos, – pridūrė N. Kostinienė. – Vėliau apie Barboros gimimo dieną užsimenama 1549 metų karališkuosiuose dokumentuose. Beje, B. Radvilaitės gimimo diena labai artima vardo dienai (gruodžio 4-ąją minima Šventosios Barboros diena). Būtent 1550 metų gruodžio 7-ąją Barbora buvo vainikuota karaliene, tai buvo didžiausia vyro gimtadienio dovana jau sunkiai sergančiai žmonai.“
B. Radvilaitė augo vienoje turtingiausių Lietuvos didikų šeimų ir buvo auklėjama pagal tam laikotarpiui būdingą kilmingų mergaičių ugdymo modelį. „Kadangi Barboros motina B. Kolanka buvo lenkų kilmės, namuose buvo kalbama lenkiškai, mergaitė taip pat mokėjo senąją kanceliarinę rusėnų kalbą, manoma, kad mokėjo ir lietuviškai. Taip pat ji buvo mokoma skaičiuoti, nes tuo metu moterys vedė namų ūkio apskaitą, ir išmanyti teisės pagrindus. Tuo metu nemažas dėmesys buvo skiriamas fiziniam ugdymui, žinoma, kad Barbora buvo puiki šaulė ir gerai jodinėjo, mėgo medžioti“, – vardijo N. Kostinienė.
Ji pridūrė, kad Barbora ir Žygimantas Augustas, tikėtina, susitiko daug anksčiau, nei įsiplieskė jų meilė. Gali būti, kad juodu susipažino būdami vaikai, kai 1529-aisiais Žygimantas Augustas su tėvais ir vyresne seserimi Izabele atvyko į Vilnių.
„Jurgio Radvilos rūmai buvo netoli Valdovų rūmų, vietoje, kurioje dabar yra Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. Be to, Radvilos buvo kilminga šeima, dalyvavusi priėmimuose, tad natūralu, kad vaikai taip pat būdavo supažindinami ir drauge žaisdavo. Maža to, Barboros pusbrolis Mikalojus Radvila, vėliau pavadintas Juoduoju, buvo Žygimanto Augusto draugas, augęs su valdovo šeima“, – pridūrė istorikė.
Tiesa, prieš tai, kai patraukė valdovo dėmesį, būdama šešiolikos, Barbora buvo ištekėjusi už turtingiausios ir įtakingiausios LDK Goštautų (Goštautai savo kilme ir statusu hierarchine prasme buvo aukščiau nei Radvilos) giminės atstovo – turtingiausio LDK didiko Stanislovo Goštauto. Tačiau poros santuoka susiklostė nelaimingai – vyras anksti mirė ir Barbora liko našlė, turtingiausia LDK našlė.
„Barbora ir Žygimantas Augustas susipažino ne visai romantiškomis aplinkybėmis. Jei didikas mirdavo nepalikęs palikuonių, našlei likdavo tik ta turto dalis, kurią ji pati atsinešdavo, o visa kita pereidavo į valstybės iždą. Taigi po S. Goštauto mirties Žygimantas Augustas atvyko aptarti jo išmarų turto perėmimo. Taip ir prasidėjo legendinė meilės istorija“, – sakė N. Kostinienė.
Poros meilė įsiplieskė 1544-aisiais, o po trejų metų jie slapčia susituokė, dar po metų valdovas žmoną pristatė visuomenei. Toks jo vedybinis pasirinkimas šokiravo ne tik lenkų, bet ir lietuvių aukštuomenę.
„Galbūt lietuviai ne taip akivaizdžiai reiškė savo pasipiktinimą kaip lenkai, tačiau buvo visko – ir apkalbų, ir net pašaipių piešinių ant miesto vartų. Buvo atvirai kalbama, kad Barbora miškuose rinko žoles įvairioms arbatoms, naudojo apžavams, apkerėjo. Ši santuoka nekaip atrodė ir tarptautiniame kontekste – B. Sforza vedė rimtas diplomatines derybas su Prancūzijos karališkuoju sostu ir ieškojo savo valdovui sūnui žmonos, o šis vedė savo pavaldinę. Natūralu, kad tokia sąjunga niekas nesidžiaugė.
Akivaizdu, kad valstybinė politika ir meilė ne visada dera. Galiausiai ši santuoka turėjo įtakos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos unijos sudarymui – Žygimantas Augustas tapo pažeidžiamas: siekdamas Barboros vainikavimo jau 1550-aisiais darė nuolaidų lenkų senatoriams ir žadėjo sutvirtinti dviejų valstybių ryšius“, – pasakojo daktarė N. Kostinienė.
Pasak jos, kalbos netilo ir po Barboros mirties – vyravo įsitikinimas, kad ji mirė nuo sifilio, kuriuo užkrėtė ir valdovą, palikuonio ji nepaliko, tad tai lėmė Jogailaičių dinastijos pabaigą, o po B. Radvilaitės mirties Žygimantas Augustas išgyveno depresiją, mažai kuo domėjosi ir tapo uždaras – iki gyvenimo galo gyveno Barbora, pridūrė istorikė.
Požiūris į Barborą keitėsi keičiantis laikams: nuo 18 a. lenkų istoriografija švelnėjo, 19 a. atsirado romantizuota meilės istorija, bene labiausiai Barboros įvaizdis romantizuojamas 20 a. Juozo Grušo dramoje „Barbora Radvilaitė“, kur ji vaizduojama kaip valstybės gelbėtoja, atnešusi Lietuvai karūną.
Legendinėje meilės istorijoje buvo ne tik legendomis apipintų, bet ir istoriniais įrodymais pagrįstų labai romantiškų dalykų. „Turbūt romantiškiausia tai, kad Barbora vyrą mylėjo ne kaip valdovą, ne iš materialinių paskatų, o nuoširdžia laukiančios ir išsiilgusios moters meile. Tai rodo ir kitų didikų laiškai.
Pavyzdžiui, anuomet buvo normalu, kad valdovo favoritės pasirūpindavo savo giminės gerove, prašydavo giminaičiams skirti žemių ar postų, bet ne Barbora. Mikalojus Radvila Juodasis viename laiške piktinasi, kad Barbora tik ir kalba apie savo vyrą, bet jokių gėrybių iš jo giminei neprašo. Iš įvairių susirašinėjimų matyti, kad ji nuoširdžiai jį mylėjo ir tikėjosi padovanoti palikuonių“, – pasakojo N. Kostinienė.
Pasak jos, prabangą ir gražius daiktus mėgęs Žygimantas Augustas taip pat stengėsi pamaloninti žmoną: „Kai pas Žygimantą Augustą atvyko popiežiaus pasiuntiniai, jie liko nustebinti, kad brangenybių jis turi daugiau nei popiežiaus iždas. Kadangi pats mėgo ir deimantus, ir perlus, vėrinius ir įvairius juvelyrinius dirbinius dovanojo ir savo moteriai. Tuo metu ganėtinai naujas dalykas buvo laikrodis, taigi Žygimantas Augustas žmonai padovanojo auksinį laikrodėlį. Pasakojama, kad jis padovanojo ir gulbių, taip pat statė laivą, kuriuo kartu su ja planavo plaukioti.
Po Barboros mirties likusiuose aprašuose matyti, kad brangenybių ji turėjo nemažai. Šios taip pat turi po pasaulį pasklidusių legendų. Nežinia, ar tikrai, tačiau manoma, kad vieną mėgstamiausių Žygimanto Augusto vėrinių įsigijo karalienė Elžbieta I ir labai juo didžiavosi.“
Iki šiol sklando legendos ir apie B. Radvilaitės grožį. Anot daktarės N. Kostinienės, Barbora skyrė daug dėmesio savo įvaizdžiui, tad Žygimantas Augustas be jokių kaprizų kartais ir ištisas valandas laukdavo, kol žmona pasigražins, pasipuoš ir galės prisistatyti valdovui. Įdomu, kaip galėjo atrodyti moteris, pavergusi valdovo širdį?
Iš tiesų Barborai esant gyvai portreto žanras dar nebuvo stipriai įsitvirtinęs, o rūmuose nebuvo aukšto lygio portretininko, kokių būdavo kai kuriose kitose Europos pilyse. B. Radvilaitės portretus yra piešęs Lukas Kranachas Jaunesnysis, tačiau vienas iš aiškiausių išlikusių jos atvaizdų, anot pašnekovės, buvo išgraviruotas Žygimanto Augusto kamėjoje. Manoma, kad kamėja buvo užsakyta Barborai jau sergant ir tą kamėją valdovas nešiojo iki savo gyvenimo galo.
„Paprastai moters vaizdavimas keičiasi priklausomai nuo epochos poreikių – 18 a. ji buvo vaizduojama grubesnių bruožų, nuo 19 a. B. Radvilaitė vaizduota kaip didžiaakė nedidele nosimi. Vis dėlto daugiausia apie jos išvaizdą pasako 1931-aisiais rastų palaikų tyrimai. Radvilaitės palaikus konservavo ir tyrė Stepono Batoro universiteto Anatomijos instituto specialistai Michałas Reicheris ir Witoldas Sylwanowiczius.
Jie trumpai charakterizavo, kaip B. Radvilaitė galėjo atrodyti: apvali kaukolė, plokštokas veidas, siaura nosis, platūs pečiai, siauri klubai ir išraiškingas liemuo, lieknas kūno sudėjimas ir tiems laikams ganėtinai nemažas ūgis – 1,60–1,62 metro. Manoma, kad ji galėjo būti šviesiaplaukė ar rusvų plaukų“, – vardijo istorikė.
Ji prisiminė ir Onos Radvilaitės-Kiškienės laišką, kuriame ši rašė nesanti apdovanota tokiu grožiu kaip Barboros. „Moters grožis – subjektyvus dalykas, tačiau galbūt ji buvo išskirtinės išvaizdos, jei žavėjo aplinkines moteris ir sužavėjo patį valdovą. Vis dėlto svarbiausia, kad Žygimantui Augustui ji buvo pati gražiausia“, – šyptelėjo N. Kostinienė.
Ne mažiau legendų ir apkalbų lydėjo ir paskutinius B. Radvilaitės gyvenimo metus. Tarp dažniausiai nurodomų jos mirties priežasčių – Bonos panaudoti nuodai arba „gėdos liga“ (sifilis). „Iki 1931-ųjų, kai buvo rasti jos palaikai, labiausiai paplitusi, ypač lenkų istoriografijoje, versija – venerinės ligos. Pirmasis hipotezę, esą ji mirė nuo gimdos kaklelio vėžio, iškėlė lenkų istorikas Zbigniewas Kuchowiczius 20 a. aštuntajame dešimtmetyje. Šią hipotezę patvirtino ir 2001-aisiais lietuvių antropologų atliktos karalienės palaikų apžiūros išvados.
Iš tiesų paskutinieji B. Radvilaitės metai buvo be galo sunkūs. Remiantis aprašymais, dėl ligos jos kūnas buvo pradėjęs skleisti troškų kvapą, sunkiai pakeliamą jos patarnautojams. Tik Žygimantas Augustas, nepaisydamas nieko, nesitraukė nuo savo merdinčios žmonos“, – pasakojo daktarė N. Kostinienė. B. Radvilaitė užgeso 1551-ųjų gegužės 8-ąją.
