LRT laidų vedėjas Andrius Rožickas nesistebi, kodėl buvo pasirinktas seriale vaidinti Hitlerį. „Aš mėgstantis dėmesį, ypač atsidūręs tam tikrose situacijose pavirstu tokiu diktatorėliu“, – LRT RADIJO laidoje „10–12“ kalba jis. Labiausiai, pasak pašnekovo, įsijausti į vaidmenį padėjo aplinkiniai – A. Rožickas teigia kitų aktorių akyse matęs ir baimę, ir pagarbą vizualiai tokiam panašiam personažui.
2019 m. BBC sukurtas atkuriamosios dokumentikos televizijos serialas „Nacių iškilimas“, kuriame pasakojama, kaip naciai įsitvirtino Vokietijos valdžioje, buvo filmuojamas ir Vilniuje, o pagrindinį Adolfo Hitlerio vaidmenį atliko A. Rožickas. Trijų dalių serialas „Nacių iškilimas“ rodytas per LRT PLIUS, jo serijas dvi savaites po transliacijos galima rasti ir LRT mediatekoje. A. Rožicką kalbina LRT RADIJO laidos „10–12“ vedėja Agnė Skamarakaitė.
– Ar jums pačiam buvo intriga, kaip gi jūs atrodote tame seriale?
– Man buvo smalsu, ar aš ten ne per daug aš. Aš ne aktorius, bet spėju, kad jis visą laiką kovoja su savimi, jog neišlįstų aukščiau nei personažas. „Žiūrėkite, čia vaidinu aš!“ Manau, toks ir yra uždavinys, kad žiūrovas negalvotų, jog ten buvo A. Rožickas – matytų Hitlerį ir viskas.
Man atrodo, šio filmo uždavinys – žiūrovų galvose pažadinti užmigusią arba nebuvusią kritišką mintį, kad reikia balsuoti už tuos, už kuriuos galvoji, kad reikia balsuoti – ne už tuos, kurie tau sujaukia protą ar taip sustumdė figūras ar situacijas, įvykius, kad tapo panašūs į gelbėtojus.
– <...> Ar po filmavimo nesapnavote Hitlerio [klausytojos klausimas – LRT.lt]?
– Ne, bet buvo labai keistų momentų, kai įsijautęs filmavimo metu labai aprėkiau vairuotoją. „Kodėl langelis atidarytas?!“ Taip aprėkiau įtūžęs... Paskui pagalvojau: o Dieve, ką aš darau, kodėl aš taip elgiuosi? Elgsenos fizika įkerta: pradedi judėti, mosikuoti...
O labiausiai į tokį vaidmenį įkelia aplinkinių požiūris. Kai apsirengiau uniformą, užsiklijavau ūsus ir pasirodžiau filmavimo aikštelėje, visų mane mačiusių akyse mačiau baimę, pasididžiavimą, gerbimą – garbinimo sumaištį. Įvairių gatvės personažų veiduose mačiau, kad jie pamatė Hitlerį. Pasidarė šiek tiek baisu, nes pagalvojau: tokiam personažui ateiti nėra sunku.
Kiekvienas toks filmas – pamokymas ateinantiems rinkėjams. Juk visą laiką renkame vis geresnę valdžią, galvojame, istorija tikrai nepasikartos, o ji vis kartojasi ir kartojasi.
– Filmas filmuotas BBC. Tai tarsi turėtų užkelti kartelę gana aukštai. Bet pasižiūrėjęs turite kritiškų pastabų – įsivaizdavimas ir lūkestis buvo kitokie, norėjosi daugiau konteksto, paaiškinimų?
– Šiaip filmas techniškai padarytas labai gerai. Montažas dinamiškas, nėra jokių ištęsimų, nors tai atkuriamoji dokumentika, kalba ekspertai, kas galėtų atrodyti nuobodoka, istorija, daug pavardžių, faktų, bet susižiūri labai neblogai. Man pritrūko, kad būtų panagrinėtos šaknys, vis tik kodėl naciai iškilo, kad nepasikartotų istorija. Kiekvienas toks filmas – pamokymas ateinantiems rinkėjams. Juk visą laiką renkame vis geresnę valdžią, galvojame, istorija tikrai nepasikartos, o ji vis kartojasi ir kartojasi.
– Kai imiesi tokio vaidmens, įdomūs vidiniai vaidmens ėmimosi pasvarstymai. Kaip galvoje kūrėte personažą, kad jis nebūtų štampas? Kaip procesas koregavosi su režisieriumi?
– Mes su režisieriumi šnekėjome gana nemažai, nes aš baiminausi, kad nepasidaryčiau karikatūra. Nesinorėjo pervaidinti jau daugybę kartų vaidinto personažo. Jis mane nuramino, parodė visokių dokumentinių retų kadrų, kurių nebuvau matęs, kur Hitleris ne scenoje, ne prieš auditoriją, kurioje mes jį matome gestikuliuojantį, šauniai atrodantį, energingą, ekscentrišką, charizmatišką veikėją, o tokių, kur jis geria arbatą, glosto šuniuką. Buitiniuose kadruose pamačiau, kad jis kompleksuotas žmogeliukas, kuriam nejauku. Tada tapo lengviau, nes jis tapo visoks.
Anokia čia paslaptis – aš mėgstantis dėmesį, ypač atsidūręs tam tikrose situacijose pavirstu tokiu diktatorėliu. Nenustebino, netgi galėčiau įsivaizduoti, kokios savybės pastūmėjo priimti šitokį sprendimą.
– Kaip jūs ten papuolėte [klausytojo klausimas – LRT.lt]?
– Man paskambino iš aktorių atrankos agentūros žmonės, su kuriais aš dirbęs muzikiniuose projektuose. Jie mane matę scenoje, kaip aš straksiu, spirgu. Į ką aš panašus, susidarė įspūdį savo galvose.
– O koks buvo jausmas, kad iš jūsų straksėjimo jūs buvote panašus į Hitlerį?
– Anokia čia paslaptis – aš mėgstantis dėmesį, ypač atsidūręs tam tikrose situacijose pavirstu tokiu diktatorėliu. Nenustebino, netgi galėčiau įsivaizduoti, kokios savybės pastūmėjo priimti šitokį sprendimą.
– O išvaizda jautėtės panašus?
– Taip. Kai grimerinėje užklijuodavo ūsus, sušukuodavo ir pamatydavau snukelį, pagalvodavau: oho, koks aš šlykštus.
Visas pokalbis – rugsėjo 23 d. laidos „10–12“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
