„Mes nemokame valgyti medaus“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ tikina žinomas Lietuvos bitininkas Algirdas Amšiejus. Be to, anot biomedicinos mokslų daktaro, geriausias iš bičių produktų – visai ne medus, o bičių pienelis. Kaip susijusios bitės ir moterys, kodėl vyras savo vaikams už atliktus darbus mokėdavo algą, o dėstydamas studentams neskaito iš knygų?
Apie bites ir medų A. Amšiejus galėtų pasakoti valandų valandas. Dėl to tikriausiai daugelis mano, kad bitininkystė ir sodininkystė jo galvoje tūno nuo pat mažumės. Tačiau charizmatiškasis biomedicinos mokslų daktaras būdamas vaikas buvo ryžtingai nusiteikęs siekti savo svajonės – tapyti. Nors nuo tos akimirkos praėjo daugybė metų, mokslininkas pamena net spektaklio pavadinimą, kuris ir lėmė jo troškimą tapti dailininku.
„Labai daug žmogui reiškia autoritetas, ypač kaimo vaikui. Viena kultūros darbuotoja atvažiavo į kaimą statyti spektaklį, daryti savo baigiamąjį darbą. Dar ir dabar atsimenu – tai buvo spektaklis „Ką gali mergaitės“. Bet ne spektaklis man įaugo ir pats vaidinimas. Dekoracijoms pastatyti buvo pakviestas dailininkas, jam reikėjo talkos. Taip įsmeigė į širdį man durklą, kad aš po to niekuo nenorėjau būti – būsiu dailininkas. Ir nuo šeštos klasės piešiau“, – pamena pašnekovas.
A. Amšiejaus noras ir ryžtas buvo tokie stiprūs, kad baigęs aštuonias klases jis bandė įstoti į Kauno Stepo Žuko dailės technikumą. Tuomet konkursai stojant į šią meno mokslų kalvę būdavo dideli – iš septyniolikos stojančiųjų priimdavo tik du. Taip jau susiklostė, kad A. Amšiejus nepateko tarp tų dviejų laimingųjų. Jo keliai nuvingiavo tuomečio Ivano Mičiurino technikumo link, kur buvo ruošiami būsimi sodininkai, daržininkai bei bitininkai. O čia jau pravertė meilė gamtai bei kaimo vaiko kasdienybė.
„Įsivaizduokite, gulbės plaukioja ir ten dar tave moko specialybės. Gamta man buvo viskas. Ir įstojau į technikumą, tapau sodininku-daržininku. O antrame kurse, kadangi Lietuvoje labai trūko bitininkų, mūsų grupę specializavo į bitininkystę. Aš labai gerai mokiausi – penketukais. Jau antrame kurse mane paskyrė būti medelyno vadovu. Sirgau sodininkyste kaip nežinia kas“, – teigia biomedicinos mokslų daktaras.
Minėtame technikume A. Amšiejaus gyvenime atsirado ne tik bitininkystė – čia jis susipažino ir su būsima žmona Dalia, mat ir ji ten krimto mokslus. Žinomas bitininkas pripažįsta, kad yra seno sukirpimo žmogus – nuo pat mažens įsiklausydavo į vyresnių žmonių patarimus, o vienas iš jų buvo, jog reikia rinktis stiprią žmoną. Būtų sunku nepatikėti Dalios stiprybe, juk ji kadaise intensyviai užsiėmė bėgimu, jai netgi buvo pranašaujama sėkminga sportininkės karjera.
„Ji buvo labai greita. Mokiausi iš mamos senelių, iš suaugusių žmonių – ir šiandien neturiu vienmečio draugo, visi 10–15 metų vyresni. Visą laiką bendravau su vyresniais žmonėmis, nežinau, kodėl. Net pats save kartais kontroliuoju. O man kažkada buvo sakę tokį dalyką: žiūrėk, kad moteris būtų labai stipri – tada tavo gyvenime bus ramstis. Man labai patinka stiprūs žmonės. Taip ir išėjo“, – pasakoja vyras.
Aš turiu tokią patarlę: bičių ir moters iki pat mirties nepažinsi. Įdomu tyrinėti ir bites, ir moteris.
Nors jiedu su Dalia po kelerių metų švęs penkiasdešimties metų sukaktį nuo tada, kai jų gyvenimo keliai susikirto, A. Amšiejus iki šiol tiksliai pamena jų bendro gyvenimo istorijos pradžią su visomis datomis bei detalėmis, bet kartu prisipažįsta, kad iki šiol gerai nepažįsta savo antrosios pusės. Kita vertus, juokiasi, tai visiškai normalu, nes iki galo pažinti moters tiesiog neįmanoma.
„Aš turiu tokią patarlę: bičių ir moters iki pat mirties nepažinsi. Įdomu tyrinėti ir bites, ir moteris. Taip, kad aš nesakau, jog ją labai gerai pažįstu. Mes draugavome 5 metus. Dalia pirmos stipendijos proga pasikvietė mane pietų. <...> Ji kartu su manimi baigė technikumą – sodininkė-daržininkė su bitininkystės specializacija. Ir kai pabaigė, išvažiavo į Kelmės rajoną dirbti bitininke. Mano visų atostogų arba laisvų dienų kryptis buvo Kelmė. Aš jai ten padėdavau bitininkauti. Kai susituokėme, parsivežiau ją į Kauną, ji metė bitininkystę, kadangi atsirado ir vaikučiai“, – kalba A. Amšiejus.
Už atliktus darbus vaikams mokėdavo algą
Sukūrę šeimą jiedu su žmona kartu užsiimdavo sodininkyste ir daržininkyste, o pats A. Amšiejus prigalvodavo įvairiausių verslų: ką auginti, ką parduoti, kad gausi šeima turėtų visko. O tam, kad Amšiejai gyventų erdviame name, plušėti teko ir vaikams. Nuo pat mažens mokslų daktaro atžalos buvo pratinamos prie darbo. Jeigu norėdavo įsigyti kokį geresnį daiktą, tekdavo kaip reikiant padirbėti tėvų ūkyje.
„Aš nesakau, kad neduodavau pinigų, kad aš skriaga. Pavyzdžiui, norėjo sūnus firminių kedų. Iš kur man paimti pinigų? Jūs galvojate, kad aš pats namą pastačiau? Jį šešiolika žmonių nupirko, sumokėjo kolchoziniais rubliais, o aš jiems atidaviau vienas su vienu. Tonom svogūnus auginau, vištas laikiau, kiaušinius pardavinėjau, kad surinkčiau pinigų. Sugalvodavau visokių nesąmoningų verslų, kad tiktai turėčiau. Ir mano vaikai dirbo. Sakau: jeigu nori tokių sportbačių, prisidėk.
Ne indus plovė, valė, ne – tai priklauso. Rožių akiavimas, skuduriuku nuvalydavo visus kaklelius, kad nebūtų žemių, ravėjimas, pikiavimas... Keliais eidavome, bet pasidarydavome. Kiekvieną penktadienį mokėdavau atlyginimą“, – pasakoja A. Amšiejus.
Aš esu praktikas, niekada neskaitau iš užrašų, knygų – aš rodau, bet labai retai naudojuosi multimedija. Šiandien kartais net piktumas ima. Koks tu dėstytojas, jeigu be elektros negali vesti paskaitos? Mano visos paskaitos galvoje.
Įgytos žinios darbuojantis su tėvais soduose ir daržuose nuo mažumės nepraėjo veltui – Amšiejų atžalos perėmė iš tėvų žinias ir apie ūkio reikalus išmano ne ką mažiau nei garsusis tėtis. O sūnus Rokas net perėmė medelyno reikalus, todėl charizmatiškasis bitininkas gali sau ramiai užsiimti mėgstamomis veiklomis. Tarp jų – dėstytojavimas Aleksandro Stulginskio universitete, kur jis studentus moko bitininkystės paslapčių. Kaip ir kitose gyvenimo srityse, taip ir dėstydamas A. Amšiejus turi savų įsitikinimų, kuriais ir vadovaujasi.
„Aš esu praktikas, niekada neskaitau iš užrašų, knygų – aš rodau, bet labai retai naudojuosi multimedija. Šiandien kartais net piktumas ima. Koks tu dėstytojas, jeigu be elektros negali vesti paskaitos? Mane tai pykdo, man taip netinka – mano visos paskaitos galvoje. Bet labai daug rašau ant lentos, kai kurie studentai juokiasi, nes būnu visas kreiduotas. Aš išmanau pedagogiką, žinau, ką studentas girdi, mato ir užsirašo.
Kiti dėstytojai kopijuoja knygas. Ką, tas studentas nemoka pats nusikopijuoti? Tu jam susakyk, kuriuos puslapius perskaityti, o pakalbėk apie kitką. Aš labai daug kalbu apie gamtą, apie bitę, ką bitė iš viso veikia, kam ji reikalinga. Studentams labiausiai patinka, kai sakau, kad bitės užsiiminėja seksu. Sako, kaip tai? Sakau, augalai mylėtis gali, nori – visi nori mylėtis, nėra sutvėrimo žemėje, kuris nenori mylėtis. Bet vieno šaknys čia, kito – čia. Kaip jiems apsikabinti? Tada jie pasamdo bitę“, – kalba bitininkas.
Medaus žmonės vartoti nemoka
Kaip ir apie bičių gyvenimą, taip ir apie jų nešamas gėrybes A. Amšiejus gali papasakoti begales įdomių dalykų. Juk ne veltui aplinkiniai jį dažnai vadina vaikščiojančia sodininkystės bei bitininkystės enciklopedija. O apie bene kiekvieno iš mūsų namuose vertinamą medų mokslų daktaras turi gana griežtą nuomonę. Be to, jo nuomone, dažnas iš mūsų medų vartojame neteisingai.
„Mes nemokame valgyti medaus. Jį reikia ne nuryti ar nugerti – tada bus kaip angliavandenis, suteiks energijos. Medus, visų pirma, yra mineralų nešėjas. Jis kraujyje turi padaryti mikromasažą. Ir medų reikia čiulpti, kuo ilgiau jį išlaikyti burnos ertmėje. Vaistus reikia užsigerti meduotu vandeniu. Ne vandeniu su medumi, o truputį vandens įpilti į medų ir burnoje tą meduotą vandenį palaikyti. Tada jis vaistus nuneš ten, kur reikia.
Skauda galvą, sako, suvalgiau šaukščiuką medaus – nepadėjo. Kaip suvalgei? Suvalgiau, užgėriau vandeniu ir nepadėjo. Sakau, paimk ir sučiulpk iš lėto. Sulaižė, dar penkios minutės ir nustojo galva skaudėti. Užtai, kad jis pravalė kraujagysles, išjudino kraują. Dėl ko nuo trijų šaukštukų medaus šlapia bamba? Užtai, kad priverčia prakaituoti. Bet nuo medaus gali numirti – tai saldžiausia mirtis. Gali širdis sustoti – plyšta iš karto. O jeigu medaus per daug, niekados negerk šalto vandens. Arba suvalgyk vaisių, arba gerk šiltą vandenį“, – medaus vartojimo taisykles vardija mokslininkas.
Maistas turėtų būti šventas dalykas: valgai – televizorius išjungtas; pavalgei, padėkojai Dievui, tada junkis televizorių. Dabar viena ranka valgai, kita – žinutes rašai. Kaip organizmas gali pasidžiaugti maistu, kurį tu valgai?
A. Amšiejus atkreipia dėmesį ir į kitus bičių produktus: žiedadulkes, bičių duonelę bei pienelį, kuris, deja, kol kas mūsų šalyje nėra itin vertinamas, nors ypač šiuo metu, siaučiant virusui, šis stebuklingas produktas kaip reikiant galėtų pagerinti imunitetą. Mokslų daktaras, kalbėdamas apie šį sveikatos eliksyrą, cituoja terapeutą iš Vokietijos, tikinantį, kad bičių pienelis organizme gali sudėlioti visus stalčiukus taip, kaip reikia, o nuo to imunitetas tik stiprės.
„Toks vokiečių terapeutas labai gražiai pasakė: žmogaus organizmas – tai spinta su daug daug stalčiukų. Dešra, žvejybos reikmenys, maudomukas, duona, įrankiai – kai toje spintoje viskas sudėta netvarkingai, ir drebi. O vartojant bičių pienelį ar bičių produktus, jie sudėlioja stalčiukus taip, kaip reikia: čia žvejyba, čia įrankiai, čia maistas, čia drabužiai. Atėjai, išsitraukei, žinai, kur yra. Stalčiukų sudėliojimui bičių produktai – velniškai gerai. Imuninė sistema susidėlioja taip, kaip tau reikia, o bičių pienelis yra viršūnė“, – tvirtina laidos herojus.
Nerastume nė vieno, kuris nenorėtų gyventi sveikiau ir ilgiau, tad dar vienas svarbus mokslų daktaro patarimas – kasdien vartoti kuo natūralesnius produktus ir mokėti džiaugtis maistu.
„Aš mėgstu, kai mėsa kvepia mėsa, nes kai ją verdi ir nejauti kambaryje mėsos kvapo – tai ne mėsa. Rinktis kuo natūralesnius produktus – tai vienas iš pagrindinių dalykų. Žmogus vartodamas sintetinį, perdirbtą maistą negali sukurti geros imuninės sistemos, kad būtų stiprus. O kai kurių dalykų net nežinome, kaip valgyti, nes visai neturime valgymo kultūros.
Maistas turėtų būti šventas dalykas: valgai – televizorius išjungtas; pavalgei, padėkojai Dievui, kad ant stalo yra maisto, tada junkis televizorių. Dabar viena ranka valgai, kita – žinutes rašai. Kaip organizmas gali pasidžiaugti maistu, kurį tu valgai? Džiaukis maistu, kurį tu valgai. Džiaukis, kad turi jo ant stalo ir viskuo, kas natūralu – patikėkite manimi“, – sako A. Amšiejus.
Plačiau – rugsėjo 19 d. laidos „Stilius“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
