Profesionali psichoterapeutė Genovaitė Bončkutė-Petronienė, jau 25 metus konsultuojanti žmones, išleido naują romaną „Pakelk mane aukštai“. Psichoterapiniame romane autorė pasakoja apie moters, patyrusios skyrybas, transformaciją ir nagrinėja sudėtingiausias psichologines problemas – depresyvumą, vienatvę, didžiulę savikritiką.
G. Bončkutei-Petronienei pavyko užčiuopti šiandien daugeliui aktualias problemas, jas įvardyti ir – svarbiausia – pasiūlyti kelią iš pinklaus santykių ar jausenų kamuolio.
Knygos ištrauka:
Atvažiuoju į vaikystės patirčių perkeitimo seminarą. Jis truks kelias dienas, patalpa valdiškom sienom, dešimt žmonių, labai baltos lempos, dubuo saldainių, į kuriuos niekas nepretenduoja. Perkeisti vaikystės patirtis – banali tema, bet reikia kažkaip išgyti nuo nepraeinančio liūdesio ir bendravimo nesėkmių. Metalinės kėdžių kojos, mano vyšniniai batai, telefonas, kurį vis išsitraukiu ir pažiūrėjusi padedu.
Bandom surasti saugią vietą, į kurią eisim vaizduotėj. Dalyviai vienas po kito vardija:
– Man būdavo saugu močiutės namuose, kai ji kepdavo pyragą.
– O man šalia močiutės namų – ten buvo didelis šuo.
– Man – kai eidavau su tėčiu pasivaikščioti.
Blaškausi prisiminimų kaleidoskope. Mama? Ne! Tėvų miestas? Tikrai ne ten. Rugių laukas, upė... stingdantis grožis, bet ar saugu? O Dieve – vaikystėje tokios vietos nėra!
– Studentų bendrabuty, – sakau tyliai.
Niekas nekomentuoja.
– Ką baisaus jums yra sakę tėvai, kas jus tebeveikia iki šiandien? Parašykite popierėlyje perskaitykite ir priklijuokite prie pažeisto vaiko galvos! – ramiai pareiškia olandas, oriai pakabinęs didelį lapą su nupieštom rėkiančio monstro ir verkiančio vaiko galvom.
Kaip zombis einu prie lentos. Gūdžiu balsu sakau:
– Niekas tavęs nemylės! – bumpt.
– Tu nenormali! – bumpt.
– Tu nieko nereiški! – dar vienas priklijuotas lapelis.
Kai atsisėdau, kažkas pasakė, kad atrodžiau kaip žemę pardavusi, ir iš už nugaros apklojo pleduku, šiltai jautriai paglostė nugarą – staiga kad taps gaila! Ašaros kapt kapt, jaučiu, kažkas man į rankas kiša pilką žaislinę mešką, koalą, prapliumpu dar labiau.
– Na, ką gi, geras psichologas paguos, palaikys, o kas tada? – klausiu dėstytojo baigusi sriūbauti, vis tiek jau apsigėdinau. – Jis neateis į namus ir neapkabins guosdamas dėl to, kad visi jau turi poras, tik tu viena – ne!
– Mes nerasime vyro kiekvienai vienišai moteriai, nerasime darbo bedarbiams, bet galime sukurti būseną, kuri padės to ieškoti, – sako užtikrintai, išsitiesęs. – O kokia čia tavo vidinė dalis sako „visi jau kažką turi“? Ar tik ne vidinis kritikas? Pesimistinis, gąsdinantis, verčiantis tave atstumti žmones. Kaip būtų sveika elgtis? Ką patartum kitam taip kalbančiam žmogui? Pagalvok, – švelniai pataria jis.
„Tu tikras riteris, mergaičių gelbėtojas!“ – dėkoju jam mintyse.
Per pietų pertrauką nusiperku prie raktų prisegamą pūkuotą arkliuką – skubiam atvejui: kai kritikas mane vėl užpuls, glostysiu, kol išsigandęs vidinis vaikas nurims. Vakare po užsiėmimų vaikštinėdama gatvėmis, vitrinose vis matau nepatenkintą moterį suspaustom lūpom. Negi ta griežto veido moteris esu aš? Kai tokiu veidu ko nors paklausiu, jaučiu, kad net dėstytojas įsitempia, vieną kartą net pasakė: „Iš tavo veido matau, kad neatsakiau į klausimą.“ Mano viduje sėdintis kritikas lenda pro visus plyšius, bet kišenėje glostydama žvėrelį galiu šiek tiek atpalaiduoti veido ir kūno raumenis.
Pamažu aiškėja: ta būtybė užėmė viską! Man nereikia vyro, vietoj jo turiu vidinį kritiką, su kuriuo valgau, dirbu, turiningai leidžiu laisvalaikį. Aš atiduodu jam gyvenimo laiką, jėgas. Jis rašo straipsnius, deda į feisbuką postus, verčia keliauti, kad atrodytų, jog veikiu kažką prasmingo, bendrauti, kad būčiau laikoma sociali, sportuoti ir badauti, kad kiti nemanytų, jog apsileidau. Jei jis pradingtų, beveik nieko nebedaryčiau. Aš ir nedarau beveik nieko, daro jis: kas rytą užsėda ant sprando ir gena mojuodamas bizūnu, lenda į vidų – matyt, todėl viduje tokia įtampa. Jei ne jis, būtų galima beveik ir ramiai numirti arba išnuomoti butą ir išvažiuoti į Aziją. Gal tada galų gale pagyvenčiau – ne jis, o aš? Juokinga, kartais jis įsismagina iki bereikalingo tobulumo, o aš tuomet tiesiog mirštu. Dabar jis sukūrė naują giesmę: „Tu jau sena, o dar nieko nepadaryta – nei vyro, nei harmonijos, tai pulk, bėk, taisyk!“ Net čia, seminare, vis šaukia: „Visi supras, kokia tu nenormali, nenorės į tavo pusę net pažiūrėti!“
Vienas seminaro dalyvis suomis prasitaria:
– Kuo labiau sveikstu, tuo lėčiau viską darau.
Keistas apibendrinimas. Negi ką nors išspręsi tinginyste?
Pasisodinęs vaikystės kančiomis pasidalinusią seminaro dalyvę, dėstytojas kalba:
– Man gaila, kad tai patyrei. Mes kovosim su tuo kartu. Aš čia, su tavim. Tu gali nebūti stipri. Tau nereikia to įveikti vienai. Normalu jausti, ką jauti. Tavo jausmai svarbūs. Tu darai tai, ką gali geriausia. Aš džiaugiuosi, galėdamas būti kartu. Ačiū, kad leidi tave palaikyti. Mes galime nieko neveikti, tiesiog pabūti šalia.
Dėstytojo balso tembras sodrus, atrodo, šis žmogus sugalvos dar pagyrimų, dar padėkų, įtampa mažėja, atsipalaiduoju, man norisi glaustis prie jo kaip ištikimam kartkartėm paglostomam šuniui. Apsidairau – daugelis žmonių apkloti, laiko žaislus.
Grįžusi namo į lovą pasiimu baltą pliušinę mešką. Vartantis per miegus gera susivokti, kad ji šalia, tarsi būtų gyva, negaliu jos net stumtelėti.
