„Dėl nesėkmių koronaviruso nekaltinu, galvoju, ką pats galėjau padaryti kitaip“, – portalui LRT.lt sako kulinaras Gianas Luca Demarco. Pandemija pakenkė ir jo verslui, bet slogias mintis italas veja į šoną ir džiaugiasi retais laisvadieniais, kai gali pabūti su šeima – žmona Egle ir trimis vaikais. „Jie visi gražūs kaip Eglė, tačiau charakteriukai visų karšti“, – juokiasi jis.
– Prasidėjus koronaviruso protrūkiui Šiaurės Italijoje, kur gyvena jūsų šeima, pasakojote apie apėmusį nerimą. Ar šiandien jo mažiau?
– Nepasakyčiau. Galbūt dėl šeimos Italijoje esu ramesnis, tačiau nerimauju, kad gali būti antroji banga. Išgyvenu dėl artimųjų, vaikų sveikatos – tikiuosi, kad jiems viskas bus gerai.
Daugiausia nerimo šiandien kelia verslas – kulinarijos studija, kurią karantinas labai paveikė. Tai mūsų šeimos pragyvenimo šaltinis. Žinoma, turiu būti dėkingas savo komandai, visiems kolegoms, kurie buvo vieningi, labai stengėsi ieškoti išeičių ir išlikti kiek įmanoma pozityvesni. Deja, negalėjome visų išlaikyti ir su kai kuriais žmonėmis, kurie jau buvo tapę savotiškais šeimos nariais, teko atsisveikinti. Paprasčiausiai negalėjome visų išlaikyti.
Po karantino pagalvoju – norėtųsi turėti daugiau kompetencijų, geriau viską suvaldyti, tvarkytis, greičiau priimti sprendimus. Esu sau reiklus ir priekabus.
Tačiau į depresiją nepuolu – esu tikintis ir stengiuosi susitaikyti su mintimi, kad jei bus lemta bankrutuoti, turėsime tai priimti. Stengiuosi padaryti viską, kas nuo manęs priklauso, bet yra dalykų, kurių negaliu kontroliuoti. Puoselėti verslą nėra taip paprasta, kaip atrodo iš šono, – įdėta daug laiko, pastangų, pinigų, kitų žmonių pagalbos.
Jei būčiau lietuvis, po kai kurių valdžios poelgių jau būčiau stovėjęs prie parlamento.
– Turbūt tai didžiausias išbandymas jums kaip verslininkui?
– Žinoma. Verslą kurti pradėjau per krizę, tačiau tada viską stačiau nuo nulio, nežinojau, ką reiškia tokie praradimai. Kaip verslininkas esu ganėtinai jaunas, dar tik augantis, ir labai daug patirties neturiu. Ir nors galėčiau pandemiją pavadinti skaudžiausiu smūgiu verslui, dėl visų nesėkmių jos nekaltinu.
Veikiausiai dariau kažką ne taip, tik jei ne koronavirusas, kažkokios mano klaidos būtų išlindusios po metų, kitos – po poros. Pandemija tuo ir žiauri, kad parodė jas visas vienu metu. Pamačiau, kad kažko nesugebėjau, kažkur galbūt klydau. Viską, kaip yra, prieš akis pastatė.
Taigi man dabar pats darbymetis, dirbu be laisvadienių, kad išsilaikytume ir nebūtume priversti užverti durų. Reikia atsigriebti. Juolab neaišku, kas bus paskui. Rugpjūčio pradžioje turėjau pirmą laisvadienį, kai galėjau tiesiog pabūti namuose su vaikais. Paprastai man reikia kokio mėnesio atostogų, kad grįžčiau šviežias ir pilnas jėgų, tačiau jau supratau, jog šiemet to nebus. Taigi pažadėjau sau, kad kai baigsis visa ši pandemija, atostogausiu du mėnesius.
Gyvenimo patirtį laikau Dievo dovana – nežinau, kaip be jos gyventume.
– Lietuvoje gyvenate apie dvylika metų. Jaučiatės čia savas, įleidęs šaknis?
– Dažniausiai jaučiuosi, bet būna situacijų, kai pasijuntu ir visiškai svetimas. Pavyzdžiui, matydamas tam tikrą valdžios neužtikrintumą priimant kai kuriuos sprendimus, klaidas, kurių valdžios žmonės nepripažįsta, kartais iniciatyvos trūkumą, prisimenu, kad esu užsienietis. Jei būčiau lietuvis, po kai kurių jų poelgių jau būčiau stovėjęs prie parlamento. Kartais atrodo, kad jie giriasi savo darbais, o iš tiesų neįdeda pakankamai pastangų, kad Lietuvai būtų geriau.
– Galbūt ne veltui sakoma, kad italai – temperamentingi, karšto būdo. Ar tikrai lengva sugyventi su santūriais, kartais bambekliais pavadinamais lietuviais?
– Čia gyvendamas kasdien mokausi bendrauti. Esu karšto būdo ir dėl menko nesusipratimo pradedu kalbėti pakeltu tonu. Mano kultūroje tai normalu, netgi nelaikoma, kad nemandagu. Čia žmonėms gali pasirodyti, kad juos užsipuoli. Taigi būna, kad prisidirbu, o būdamas tiesmukas neretai galiu įžeisti to visai nenorėdamas. Lietuviai ir jų santūrumas šiuo atveju man yra pavyzdys.
Tik manau, kad jiems kartais sunkiau. Jei turiu kokių nuogąstavimų ar problemų, iškart apie tai prabylu, o lietuviai viską tyliai kaupia savyje, kenčia, bet apie tai nekalba. Taip problemos tik kaupiasi ir auga. Jiems būtų daug lengviau, jei nebijotų pasipasakoti. Žinoma, ramiai, kaip jiems įprasta, o ne taip audringai, kaip tai darau aš. Taigi aš daugiau bambu. (Juokiasi.)
Italija yra nuostabi šalis atostogauti ar gyventi sulaukus pensijos, tačiau nenorėčiau ten dirbti nuolatinio darbo.
– Rodos, nuolat stengiatės suprasti, ką galbūt darote ne taip ir ką galėtumėte daryti kitaip, o už nesėkmes prisiimate atsakomybę. Gal kiek neįprastas mąstymas, juk dažnas vis dar nemoka prisiimti atsakomybės ir ieško kaltųjų aplink.
– Pažįstu save, žinau, kiek klaidų darau, kiek žmonių skaudinu. Dažniausiai netyčia, to nenorėdamas, neretai galbūt dėl minėto karšto būdo, kilstelto tono ar tiesmukumo. Taigi turiu išmokti atsiprašyti ir suprasti, kaip spręsti susidarančias problemas. Nemažai man duoda tikėjimas, Dievas. Gyvenimo patirtį taip pat laikau Dievo dovana – nežinau, kaip be to gyventume.
– Kad ir kiek prie savęs kibtumėte, jūs rodote gražų pavyzdį. Per praėjusias Kalėdas jau šeštą kartą drauge su broliais pranciškonais surengėte Kalėdų vakarienę stokojantiesiems. Broliai sako, kad tai jūsų idėja, kilusi dar tada, kai su saleziečių misija atvykote į Lietuvą pirmą kartą.
– Idėja ir kilo todėl, kad norėjosi surengti šventę tiems, kurie per šventes galbūt nė neturi ko valgyti. O po to viskas susidėliojo savaime. Kai galiu, noriu padėti kitiems, gyvenantiems sunkiau nei aš.
Svarbu nepamiršti, kad jei tau viskas gerai, dar nereiškia, kad ir kiti taip gyvena. Negalima apsimesti, kad viskas gerai. Apsidairykite aplinkui – yra žmonių, kurie alksta, neturi ko valgyti. Tik nepamanykite, kad esu kone šventas žmogus, – savanoriauju ne vienas ir toli gražu nesu pagrindinis. Aš – tik vienas iš daugelio. Tiesiog dauguma gerus darbus daro tyliai, apie tai nešaukdami, nerėkdami ir nesiekdami pasirodyti.
– Beje, būtent tada, kai į Lietuvą atvykote su seleziečių misija, dar galvojote apie vienuolio kelią, tiesa?
– Iš tiesų taip buvo...
– Jūsų širdį pavergė lietuvaitė Eglė, kuri, iš šono žvelgiant, yra visiška jūsų priešingybė. Nepaisant visų kultūrinių skirtumų, atrodo, kad jūs – virtuvės menininkas, o ji – tiksli, racionali, preciziška odontologė.
– Ji labai tiksli ir kruopšti, tačiau taip pat yra meniškos prigimties, nuolat besišypsanti. Nors sako, kad italai labai pozityvūs, Eglė daug pozityvesnė už mane. Taigi aš iš jos to mokausi. Galbūt kartais ir susipykstame, tačiau aš iš jos tikrai turiu ko pasimokyti.
– Italams šeima – labai svarbi. Kokias vertybes norite įskiepyti savo vaikams?
– Mums su Egle šeima tikrai svarbi, tad dėl jos labai stengiamės. Ir savo vaikams siekiame parodyti, kad be pastangų nieko nepasieksi. Daugeliu požiūrių mūsų su Egle vertybės sutampa, tiesa, man kaip italui labai svarbi itališka stalo kultūra, taigi labai nemėgstu, kai vaikai pradeda atsikalbinėti, atsisako valgyti. Turime griežtas taisykles.
Lietuviai ir jų santūrumas man yra pavyzdys.
– Ar apskritai esate griežtas?
– Sakyčiau, taip. Bet mano vaikai sako, kad esu geras, o griežtas būnu tik todėl, kad noriu juos išauklėti. (Juokiasi.)
– Sakote, kad jūsų namuose – itališka stalo kultūra, tačiau su jūsų šalies kultūra vaikai turbūt susipažįsta ne tik per maistą?
– Per kasdienybę. Mūsų vaikai kalba ir lietuviškai, ir itališkai. Jie žiūri itališkus filmukus, bendrauja su mano mama, sese. Stebi mane, Eglę, taigi iš abiejų ką nors perima. Galiu patikinti – jie tikrai italai. Nežinau, kur to išmoko, tačiau visi karšto būdo, kalbėdami rankomis mosikuoja, mergaitės truputį pamaivos. Nors jie visi gražūs kaip Eglė, charakteriukai visų karšti. (Juokiasi.)
– Kai gimė vyriausia dukra, su žmona susikrovėte lagaminus ir išvykote į Italiją – įstojote į Turino kulinarijos akademiją pagilinti žinių. Kodėl baigęs studijas grįžote į Lietuvą?
– Nes tikiu, kad Lietuvoje galima suderinti ir savo verslą, ir laiką su šeima, turėti laiko asmeniniam gyvenimui. Italija yra nuostabi šalis atostogauti ar gyventi sulaukus pensijos, tačiau nenorėčiau ten dirbti nuolatinio darbo ir nesimatyti su šeima. Čia geriau.
Be to, čia turiu verslą, darbą televizijoje – nežinia, ar Italijoje tiek visko galėjau nuveikti. Galbūt galėjau, tik visa tai būtų buvę daug sudėtingiau. Galimybės viliojo.
Nors galėčiau pandemiją pavadinti skaudžiausiu smūgiu verslui, dėl visų nesėkmių jos nekaltinu.
– Ar čia dažnai apsilanko jūsų šeima – mama, sesuo?
– Kol dėl pandemijos nebuvo užsivėrusios sienos, viešėdavo kartą ar porą per metus. Visi mano pažįstami atvažiuoja kaip turistai – nori viską pamatyti, paragauti, apžiūrėti ir tiesiog mėgaujasi būdami čia.
Aišku, mano šeimai jau nereikia aiškinti, kas yra cepelinai, puikiai žino, koks tai patiekalas, ir, jei tik užsimano, visada patys paprašo. Dažniausiai vakarienes ruošiame namuose. O ir nėra prasmės eiti į miestą – Eglės šaltibarščiai daug skanesni nei restoranuose.
– Ar pasvajojate apie namuką Italijoje, kur galbūt galėtumėte leisti atostogas?
– Turbūt būtų smagu vasaras leisti Lietuvoje, o žiemas – Italijoje. Iš tiesų pagalvoju, kad būtų smagu turėti namuką kur nors labai gražioje vietoje, galbūt kalnuose.
