„Išoriniam spindesiui visuomet buvau abejinga“, – portalui LRT.lt sako kino kritikė ir žurnalistė Izolda Keidošiūtė, aplankiusi ne vieną prestižinį kino festivalį ir iš arti mačiusi ryškiausias kino žvaigždes. Didžioji jos aistra visada buvo kinas, tad ji sako iki šiol su malonumu dirbanti savo darbą ir dėkoja mamai, padėjusiai išauginti dukrą.
– Vasaros pradžia jums – gražių sukakčių metas, birželio 3-iąją šventėte savo gimtadienį, o jo išvakarėse sukako 45 m., kaip dirbate LRT.
– Taip jau nutiko, kad dirbti LRT pradėjau dieną prieš savo gimtadienį. Kaip tik studijavau paskutiniame žurnalistikos kurse, baigiamąjį darbą gyniausi jau dirbdama. Tiesa, atėjusi į LRT nemaniau, kad televizijoje dirbsiu taip ilgai – būdama moksleivė ar studentė televizoriaus beveik nežiūrėjau, be to, visada nemėgau savo balso ir tarties, tad didelių perspektyvų televizijoje nemačiau, savo ateitį įsivaizdavau kultūrinėje spaudoje. Juolab kad jau tada domėjausi kinu, o televizijoje tuo metu buvo tvirta nuostata, kad kiną reikia žiūrėti, o ne apie jį kalbėti. Su tokiu požiūriu kinematografininkai ilgai kovojo.
Tik po to, kai 1981-aisiais Vilniuje įvyko pirmasis Sovietų Sąjungos kino festivalis, o jo dienoraščius rengėme su Nijole Baužyte ir netgi gavome apdovanojimus už geriausią jo pateikimą žiniasklaidoje, pradėta svarstyti, kad reikėtų laidos apie kiną. Taip dar po poros metų eteryje pradėta rodyti „Kino pasaulyje“.
– Minėjote, kad kinu domitės nuo paauglystės. Iš kur tas susidomėjimas?
– Mokyklos laikais rinkau aktorių nuotraukas. Jų būdavo galima nusipirkti kioskuose. Tiesa, kai kurių aktorių atvaizdai buvo tikrų tikriausias deficitas. Taip pat dar mokyklos laikais pradėjau skaityti spaudą apie kiną. Kadangi tuo metu gauti leidinių anglų kalba būdavo beveik neįmanoma, besidomintiems kinu savotišku langu į pasaulį tapo lenkiška spauda. Todėl visi mano kartos kino kritikai skaito lenkiškai.
Vėliau kas porą metų lankydavausi pas gerus draugus ar tolimus giminaičius, gyvenančius Lenkijoje. Ten cenzūra buvo daug silpnesnė, o filmų repertuaras platesnis – bent jau svarbiausius to meto užsienio filmus buvo galima pasižiūrėti. Kadangi tuo metu vizos buvo išduodamos porai savaičių, tiek trukdavo ir mano kelionė. Savarankiškai eidavau į įvairius kino teatrus ir per dieną pažiūrėdavau po 2–3 filmus.
Anksčiau kino kritika turėjo didesnę įtaką nei dabar, dabar didesnę įtaką daro socialiniai tinklai.
– Atgavus nepriklausomybę, buvo galima išvykti ir į prestižinius festivalius minėtuose Kanuose ar Berlyne. Turbūt parsivežėte neišdildomų įspūdžių, juk iki šiol daugelis susidomėję stebi raudonojo kilimo ceremonijas, kuriose dalyvauja ištaigingai pasipuošusios žvaigždės, pozuojančios fotografams.
– Pirmą kartą, atgavus nepriklausomybę, į tarptautinį Berlyno festivalį išvykau 1994-aisiais. Ten pirmą kartą, ko gero, ir supratau, kas yra tikri sinefilai – žmonės, išties įsimylėję kiną, ten susipažinau ir su Jonu Meku bei parsivežiau pirmąjį jo interviu.
Tačiau festivaliuose man labiausiai patinka žiūrėti filmus, raudonasis kilimas man neįdomus, tai visada buvo tik darbo dalis. Visam tam išoriniam blizgesiui ir spindesiui visada buvau abejinga. Įvairių apdovanojimų taip pat nesureikšminu – kam jie atitenka, dažnai priklauso nuo žiuri, tuo metu industrijoje vyraujančių madų, aktualijų ir panašių aplinkybių. Nesureikšminu ir „Oskarų“ – daugelis apdovanotų filmų jau seniai primiršti, o didieji pralaimėtojai tapo kino klasika.
– Pristatydami jus žiniasklaidoje žurnalistai neretai rašo, kad ir jūsų gyvenimas primena kino filmą, sutinkate?
– Žiūrint, apie kokį kiną kalbama – trilerį, komediją, tragikomediją, dramą... Manau, kiekvieno gyvenimas yra įvairių žanrų mišinys, tačiau nepasakyčiau, kad mano gyvenimas primena filmą. Galbūt gyvenau kiek kitaip nei visi, atmesdama kai kuriuos standartus ir jais nesekdama.
Viena didžiausių gyvenimo dovanų laikau savo darbą, kurį visada labai mėgau ir su malonumu dirbu iki šiol. Kalbu ir apie darbą televizijoje, ir rašomus straipsnius, ir dėstymą. Viskas, kas susiję su kinu, man labai prie širdies. Darbas man atnešė daug įdomių susitikimų, gražių pažinčių ir tvirtų draugysčių. Meno pasaulis – labai įdomus, bet ir sudėtingas, jame daug povandeninių srovių, tad neretai tekdavo laviruoti. Televizija mane išmokė laviruoti, čia išmokau būti diplomatiškesnė. Stengiuosi toleruoti viską, net ir tai, ko nesuprantu. O su amžiumi tų dalykų, kurių nesuprantu, tik daugėja. (Šypsosi.)
Talentingi žmonės turi eiti prieš srovę, o menas neturi būti visiškai teisingas ar patogus.
– Ne iš vieno sėkminga karjera besidžiaugiančio žmogaus teko išgirsti, kad derindamasis prie darbo gyveno asmeninį gyvenimą, augino vaikus. Sunku buvo suderinti darbą ir motinystę?
– Nebuvo, man labai daug padėjo mama. Mano dukra Elena – istorijos mokslų daktarė, antrai kadencijai patvirtinta Lietuvos Respublikos kultūros atašė Izraelyje. Viskas, ko mano dukra pasiekė, didele dalimi – mamos nuopelnas. Taigi negaliu skųstis, galiu tik lenktis ir dėkoti mamai, kuri visada buvo gan valdingo būdo. Dabar ji eina 90-uosius, kartu su ja praleidome karantiną. Su ja ir su mūsų šunimi. Kinas ir kinologija – mano didžiausios aistros. Visada mano namuose yra keturkojis.
Taigi, kaip sakiau, mano mama visada buvo tvirtas ramstis. Ji man padėjo išauginti Eleną ir visuomet pakentė tėvo (žurnalisto ir poeto Petro Keidošiaus – LRT.lt) ir mano triukšmingas kompanijas, mūsų namus pavertė labai svetingais, visada puikiai gamindavo. Ji labai išsilavinusi, todėl yra įdomi pašnekovė.
Išoriniams blizgesiui ir spindesiui visada buvau abejinga.
– Dukrai taip pat įdiegėte meilę kinui?
– Manau, kad ir kinui, ir knygoms meilę įdiegiau. Anksčiau vesdavausi ją į premjeras, kartu žiūrėdavome filmus ir pastebiu, kad ji tuo domisi ir dabar. Kartais pasikalbame, aptariame, yra filmų, kurie mums abiem patinka, būna, ir išsiskiria mūsų nuomonės. Jai ir serialai patinka.
– O jūs ar žiūrite serialus? Ar bent iš profesinio smalsumo žiūrėjote „Sostų karus“ ar „Keistesnius dalykus“, kurie pastaraisiais metais itin populiarūs?
– Bandau pasižiūrėti, tačiau dažniausiai serialai manęs neįtraukia. Nesakau, kad jie blogi, tiesiog jie – ne man. Man visai patiko Davido Lyncho „Tvin Pykso“ pirmoji dalis (bet ne tęsinys), tačiau vis tiek su didesniu malonumu žiūriu to paties režisieriaus filmą „Malholando kelias“.
Stengiuosi toleruoti viską, net ir tai, ko nesuprantu.
– Ar, būdama kino kritikė, mokate žiūrėti filmus kaip paprasta žiūrovė, pamiršdama kai kuriuos profesinius įpročius?
– Galbūt savaime pastebiu tam tikrus dalykus, tačiau manau, kad moku. Ir visai nesvarbu, esi kritikas ar ne, kiekvienas turime savitą skonį, mėgstamus filmus ar režisierius. Net ir mes, kritikai, mėgstame labai skirtingą kiną. Tarkime, Larsas von Trieras yra labai gerbiamas režisierius, bet aš jo kūrybos nemėgstu, švedų režisieriaus Ingmaro Bergmano kūryba mane sužavėjo ne iš karto. Sykį per televiziją buvo rodoma jo filmų retrospektyva, tada ją peržiūrėjusi supratau, kad jis man labai artimas.
Galbūt tik tai, ką pamėgstame jaunystėje, išlieka visam gyvenimui. Kaip bitlai visada bus mūsų kartos muzika, kurios klausėmės jaunystėje, taip ir A. Tarkovskis ar F. Fellini liks režisieriai, kurių kūryba mūsų kartą formavo, su kuriais sieja tam tikri sentimentai ir asociacijos. Tačiau niekada nesakiau, kad mano skonis yra vienintelis teisingas ar kad tai, kas man nepatinka, yra blogas kinas. Net ir nesimpatizuodama režisieriui galiu pripažinti, kad filmas puikiai pastatytas. Tik pastebiu, kad anksčiau kritikai daug daugiau abejodavo, dabar, kartu su internetu ir socialiniais tinklais, nuomonė reiškiama labai kategoriškai ir neabejojant savo teisumu.
Nesureikšminu ir „Oskarų“ – daugelis apdovanotų filmų jau seniai primiršti, o didieji pralaimėtojai tapo kino klasika.
– Šiandien madinga pasigirti, kad lankėmės kino festivalyje ir žiūrėjome rimtą kiną, nors lengvo turinio amerikietiškos komedijos į kino sales privilioja daugiau lankytojų.
– Jaunystėje nesuprasdavau tų, kurie nežiūri rimto kino. Tačiau jaunystėje visi turi būti radikalesni. Su amžiumi požiūris keičiasi. Ne visi skaito M. Proustą ar F. Kafką, mieliau į rankas ima lengvesnio turinio knygas. Dailės kūriniai taip pat sukelia labai skirtingas reakcijas. Taip yra visose meno srityse. Pastebiu tendenciją, kad žmonės mėgsta pasisakyti, jog buvo kino festivalyje, atsiranda tam tikras snobizmas. Bet galbūt tai į gera, žmonės išmoks žiūrėti gerą kiną. Reikia suprasti, kad ir laikai keičiasi, kinas keičiasi.
Šiandien filmus jau žiūrime telefono ekrane, o kai kurie telefonu netgi filmuoja. Atrodo, kad ir rizikuojančių menininkų, drąsiai paliekančių savo komforto zoną ir nebijančių, kad „Eurimages“ nesuteiks paramos, yra daug mažiau. Man tai truputį nepatinka, talentingi žmonės turi eiti prieš srovę, o menas neturi būti visiškai teisingas ar patogus. Juk ir gyvenimas ne visada teisingas.
– Sakote, kad laikai keičiasi. Anksčiau kinas buvo pramoga, o dabar ir jį susikaupę žiūrėti gali ne visi – nors ir prašoma išjungti telefonų garsą, dažnas nesibodi išsitraukti išmaniojo ir peržvelgti socialinius tinklus.
– Aš ir prie spragėsių kine niekada nepriprasiu. Dar galima suprasti, kad juos valgo žiūrėdami pramoginį kiną, pavyzdžiui, filmus apie Džeimsą Bondą, tačiau premjerose ar kino festivaliuose jų neturėtų būti.
Man tai primena senesnius laikus, kai kine būdavo valgomos saulėgrąžos ir dažniausiai tai darydavo tam tikro sluoksnio atstovai. Tačiau, kaip ir sakiau, laikai keičiasi, auga naujos kartos. Anksčiau kino kritika turėjo didesnę įtaką nei dabar, dabar didesnę įtaką daro socialiniai tinklai. Ir tai pasaulinė problema, ne tik Lietuvos.
