captcha

Jūsų klausimas priimtas

Režisierė apie darbo sąlygas LMTA: viena lempa, sugedusi garso kolonėlė ir šaltis auditorijose

Jokios srities specialistas neturi mokytis nehigieniškomis sąlygomis – taip, kaip yra LMTA, portalui LRT.lt sako režisierė Eglė Švedkauskaitė, apdovanota „Young European Theater“ (Jaunojo Europos teatro) konkurse Italijoje. Kaip teigia ji, akademijos rūmų istoriškumas nepateisina netinkamų sąlygų: ,,Studentai šąla, užsiima fizine veikla tam nepritaikytose auditorijose, dažnai dėl studentų kiekio apskritai neturi vietos repeticijai, dirba su viena lempa ir girgždančiomis garso kolonėlėmis.“
I. Ripinskytės nuotr.
I. Ripinskytės nuotr.

– Neseniai baigėte bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), prof. Jono Vaitkaus vadovaujamame režisūros kurse. Pastaraisiais metais tiek akademija, tiek kurso vadovas buvo po padidinamuoju stiklu dėl priekabiavimą patyrusių žmonių judėjimo #metoo. Kaip pastarieji įvykiai akademijoje paveikė jūsų diplominio darbo rengimą?

Labai sudėtingas klausimas, nes ši tema susideda iš  daugybės detalių. #metoo tema atvėrė didelę ir liūdną problemą apie tai, kaip mūsų bendruomenėse, iš kurių susideda visa visuomenė, veikia autoriteto mechanizmas. Sakau liūdną problemą, nes nesitikėjau, kad besąlygiškas tikėjimas autoritetu vis dar yra taip stipriai apakinęs žmones, ypač jaunus.

Tai, kas vyko pačiu #metoo piko metu, mane privertė daug galvoti apie tai, koks liūdnas yra autoritetų žlugimas. Stebi žmones, savo pareiškimuose ir darbuose deklaruojančius vertybes ir mintis, dėl kurių juos gerbia ir seka, o tada pasirodo, kad jų veiksmai su tuo, kas viešai deklaruojama, neturi nieko bendra. Aš turiu omenyje menininkus, kuriems buvo pareikšti kaltinimai seksualiniu priekabiavimu ir kurie pasirinko tik neigimą ir juodinimą moterų, prakalbusių apie joms skaudžius praeities įvykius. Jie net nebandė megzti dialogo.

Šia tema man sunku kalbėti, ypač kai prisimenu, kiek daug nenormalaus pykčio, paniekos, gėdinimo ir konspiracijos teorijų tai susilaukė žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose. Tuo pačiu gaila, kad viltingai prasidėjęs, šis judėjimas tapo eiliniu komentatorių kovos lauku ir toje kovoje susiniveliavo aukos ir smurtautojai, tiesa ir gandai, viskas pavirto tiesiog dar vienu white noise‘u. Turbūt tai rodo, kad dar nesame pakankamai subrendę nei išklausyti, nei blaiviai vertinti, nei atsiprašyti.

Kaip tai paveikė mano diplominių darbų kūrimo procesą? Tikriausiai paveikė, bet aš labiau koncentruočiausi į tai, kad šie įvykiai meno pasaulyje leido suprasti, jog po tuo slypi didelės galios, smurto, baimės, neapykantos, kompleksų temos ir problemos, kurias verta plėtoti savo kūryboje.

– Savo kursinį režisūros darbą pristatėte Rusų dramos teatre. Komisijai svarstyti pateikėte Dorotos Maslowskos „Mums viskas gerai“, prieš tai – Henriko Ibseno „Heda Gabler“. Kokių rezultatų tikėjotės ir kaip pavyko savo idėjas realizuoti? Kodėl būtent šie du kūriniai jums pasirodė aktualūs ir verti žiūrovų dėmesio?

Jau praėjo šiek tiek laiko nuo abiejų spektaklių premjerų, bet nežinau, ar galiu juos įvertinti. Dabar man atrodo, kad tai tarsi pirmieji kūdikio žingsniai. Tai mano pirmi dideli darbai, abu jie buvo sunkūs – „Heda Gabler“ yra bandymas suvokti pasaulinės dramaturgijos klasiką, o ruošdama „Mums viskas gerai“ pirmą kartą dirbau su tokia didele grupe aktorių. Abiejų spektaklių procesai ir buvo mano akademija – kaip surasti idėją, kaip ją plėtoti ir pan.

Aš esu labai savikritiška. Tuose darbuose daug klaidų ir man sunku jas sau atleisti, bet vėlgi – tai diplominiai darbai, tai amato mokymasis, nežinau, ar yra koks nors kitas kelias. Auditorijoje rodyti spektaklį yra gerai, bet teatras yra tikrasis teismas. Privalai nešti žiūrovams savo kūrinį, jei nori gauti tikrą atsakomąjį ryšį.

Iš žiūrovų girdėjau gerų atsiliepimų ir tai mane džiugina. „Heda Gabler“ daugumą žavi savo estetika ir personažais. Šis spektaklis man labai svarbus. Į Hedos baimes, frustracijas ir negalėjimą peržengti savo principų įdėjau daug savęs. Daug supratau apie save ir žmones, esančius aplink mane. Nepamiršiu to, ką sužinojau ir išmokau iš savo aktorių. Esu jiems dėkinga ir  tikiuosi, kad ateityje turėsiu galimybę dar kartą dirbti su šia pjese. Jau dabar pradedu kai ką matyti kitaip.

Spektaklis „Mums viskas gerai“ kalba apie daugeliui pažįstamas kasdienes temas. Tai gera ir teisinga visuomenės kritika, kuri tuo pačiu neleidžia savęs iškelti aukščiau, nes supranti, kad visi mes turime tas pačias šaknis, tą pačią šalį ir jos istoriją. Šiame darbe nebijojome ironizuoti, pasišaipyti ir žaisti. Nuostabu, kai būdama tarp žiūrovų jaučiu, kad jie panirę į tą žaidybiškumą, girdžiu, kaip jie kvatoja iš genialių Dorotos Maslowskos frazių. Vadinasi, kad ir su trukūmais, abu spektakliai randa savo žiūrovus. Tai yra nuostabu. Tai man teikia vilties ir motyvacijos nesustoti.

–  Tikėdamasis drąsos iš jūsų, noriu paklausti apie darbo sąlygas akademijoje. Ar galėtumėte pasidalinti, kokios sąlygos yra suteikiamos jauniems akademijos režisieriams, koks yra santykis su akademijos ir teatro administracija, kokia atmosfera kuriama šioje institucijoje?

–  Iš tikrųjų, aš labai laukiu pokyčių šioje sistemoje. Akademija man padėjo suprasti, kad noriu eiti teatro keliu, įgijau čia išsilavinimą, sutikau nuostabius dėstytojus, kuriuos gerbiu ir myliu, atsidavusius darbuotojus. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje yra daug gražių dalykų. Bet aš nenoriu gyventi su nuostata „po manęs nors ir tvanas“. Todėl tenka kalbėti apie trūkumus.

Ar kurios nors srities specialistas turėtų mokytis nehigieniškomis sąlygomis? Manau, kad ne. Mane erzina, kad kalbant šia tema nuolat iškyla pa(si)teisinimas, esą tokia aplinka kaip Sluškų rūmai skatina studentų kūrybiškumą, nevaržo jų meninės išraiškos, joje galima laisviau elgtis, kurti, nes ten nėra atliktas kapitalinis „euroremontas“. Galbūt.

Žinoma, mano etiudams studijų metu darė įtaką vieta, kurioje jie kuriami. Galbūt spektaklyje „Nešk savo bulvę ir tikėk“ nebūtume panaudoję atviros ugnies, jei spektaklį būtume kūrę švarioje baltoje auditorijoje su minkšta, scenos judesio paskaitoms pritaikyta grindų danga. Tačiau rodėme šį spektaklį Lietuvos kultūros ministerijos Baltojoje salėje ir ugnis ten lygiai taip pat degė. Vadinasi, ne apie „euroremontą“ reikia kalbėti, o apie elementariai tvarkingas patalpas.

Akademijos rūmų istoriškumas gali suteikti įkvėpimo, laisvės, padėti rasti nestandartinius sprendimus, tačiau šio įkvėpimo sąskaita nurašoma tai, kad studentai šąla, užsiima fizine veikla tam nepritaikytose auditorijose, dažnai dėl studentų kiekio apskritai neturi vietos repeticijai, dirba su viena lempa ir girgždančiomis garso kolonėlėmis.

Nenoriu į viską žiūrėti pesimistiškai. Lietuvos valstybė yra jauna ir tai matoma visose srityse. Negali kaltinti ministerijos, kad, pradėjus varvėti stogui, mūsų iš karto neperkelia į naujas, teatro studijoms pritaikytas patalpas. Aš suprantu, kiek daug laiko užtrunka pertvarkos ir kad reikia laukti, kol bus pastatytas naujas akademijos kompleksas. Reikia džiaugtis dėl ateinančių menininkų kartų, kurios ten mokysis.

Be to, ir Sluškuose nuolat atliekamas smulkus remontas, centriniuose LMTA rūmuose atsirado „Balkono teatras“ – tvarkinga erdvė kūrybai. Tačiau man nesuprantamas dažnai negatyvus atsakas į studentų poreikius ir skundus. Vadovybė ir studentai tokioje situacijoje galėtų būti tarsi vienas kumštis. Deja, dažniau atsiranda nesusikalbėjimas arba nenoras girdėti.

I. Ripinskytės nuotr.

– Liepos pradžioje Italijoje, Spoleto mieste vykusiame konkurse „Young European Theater“ (Jaunasis Europos teatras) kartu su aktorių komanda, vaidinusių jūsų režisuojamame spektaklyje „I dreamt that somebody called me darling“ („Sapnavau, kad kažkas mane pavadino mieląja“) pagal Haroldo Pinterio pjesę „Iš pelenų į pelenus“ laimėjote pirmąją vietą. Tai jau antrasis apdovanojimas lietuvių režisieriams – prieš keletą metų šiame konkurse taip pat buvo įvertinta režisierės Kamilės Gudmonaitės kūryba. Ką šis įvertinimas reiškia jums?

–  Man šis įvertinimas labai malonus. Tiek apdovanojimas, tiek pokalbiai su žiūrovais ir konkurso rengėjais buvo įrodymas, kad kitų tautų atstovai suprato mus, perskaitė mintį, juos sužavėjo minimalistinis spektaklio vaizdinis sprendimas. Aktoriai vaidino lietuviškai ir išgirdau ne vieną komplimentą mūsų kalbai, man tai irgi svarbu.

Konkurse dalyvavo studentai iš Čekijos, Rusijos, Italijos, Pietų Korėjos, JAV ir Lietuvos. Kadangi visi konkurso dalyviai turėjo pasirinkti Haroldo Pinterio pjesę, galėjau palyginti ir suprasti, kaip skirtingų tautų atstovai perskaito šį autorių, kurio kūryboje daug žiaurumo, absurdo, ironijos.

 Sakyčiau, kad mes ir rusai buvome vienintelės komandos, kurios pagrindinį dėmesį savo spektakliuose skyrė Pinterio poetiškumui, jo specifinei kalbai (Pinterio pjesėse labai svarbios pauzės ir tyla).

Daug bendravome su kolegomis iš Sankt Peterburgo teatro akademijos ir supratome, kad tiek jie, tiek mes kurdami skiriame itin daug laiko pjesės prasmėms, autoriaus mintims ir temoms. Mūsų pasirinkta pjesė „Iš pelenų į pelenus“ turbūt apskritai yra vienas mistiškiausių Haroldo Pinterio kūrinių, kurio analizei prireikė nemažai laiko. Manau, kad italai mus įvertino dėl laisvos pjesės interpretacijos, atrastos žmonos-pacientės ir vyro-eksperimentuojančio gydytojo santykių linijos ir sapno atmosferos, kurią sukūrėme tuščioje erdvėje be jokių specialiųjų efektų.

–  Kaip manote, koks yra Lietuvos teatro žiūrovas ir kuo jis skiriasi nuo užsieniečio? Kuo lietuvių darbai skiriasi nuo vakarų Europos teatro scenos?

–  Pastebiu tendenciją, kad teatro bendruomenėje užsienio spektakliai sutinkami gerokai emocingiau nei bet kuri lietuviška produkcija. Sunku mylėti savo tautiečius ir nežinau, kokios to priežastys, bet tai galėtų būti pagrindas tyrimui.  

Manau, kad mes skiriamės nuo Europos teatro ir tai yra puiku, nes išraiška ir temos gimsta iš mūsų lokacijos, mūsų istorijos. Taip ir turėtų būti. Dirbtina, kai teatras bando būti panašus į kažką kitą, kopijuoja, bando pataikyti į trendą, doktriną.

Tiek savo kūryboje, tiek bendrame šalies teatro kontekste aš ieškau autentiškos motyvacijos kurti vienokį ar kitokį teatrą. Iš paties kūrėjo gimstančios priežasties, temos, problemos, klausimo. Jei tema neliečia tavęs asmeniškai, jei ji tiesiog madinga, kam reikia jos imtis? Kad patiktum? Kad kažkas pagirtų? Skirtų daugiau lėšų, nes pataikei į toną? Man tai neįdomu ir populistiška.

Manau, kad įmanoma kurti Lietuvoje ir būti matomam Europoje. Tai įrodo tarptautiniai apdovanojimai mūsų teatrui, dažnos teatrų gastrolės visame pasaulyje. Kalbos gali skirtis, bet jei spektaklyje esama universalių temų ir skaudulių, bendrų visiems žmonėms, susikalbėsime.

– Daugeliui studijas baigusių aktorių iškyla egzistencinė krizė, ką daryti, ką ir kur kurti, kaip išgyventi ir pan. Kaip yra režisieriams? Kokie jūsų ateities kūrybiniai planai?

­– Taip, po studijų atsiranda tuštuma, kaip ir po kiekvieno didesnio etapo. Galima tai priimti kaip bėdą arba galima pasistengti suprasti, kad turi sustoti ir įvertinti savo nueitą kelią. Aš pasirinkau antrą variantą. Dažnai ir besimokant iš kažin kur ateidavo nuolatinė įtampa – dar nieko nepadariau, nieko neišmokau, nežinau, ko noriu, kas man rūpi, kiti jau padarė ir tai, ir tai, ir tai, o kur aš, aš atsilieku. Šią įtampą sukelia labai blogas įprotis, su kuriuo bandau kovoti – savęs ir kitų lyginimas. Dabar norėčiau su niekuo savęs nelyginti, o suprasti, ko aš noriu, kokio teatro, kokių temų, kokios komandos. Nenoriu gyventi inertiškai. Be to, dar jaučiu nuovargį po pastarųjų metų, kurie buvo itin darbingi.

Mane visuomet traukė Lenkijos teatras. Krzysztofo Warlikowskio, Grzegorz Jarzyna spektakliai, pati kūriau spektaklį pagal lenkės Dorotos Maslowskos pjesę, atlikau asistentės praktiką režisieriaus Lukasz Twarkowski spektaklyje „Lokis“. Net mano pirmasis spektaklis buvo politinė satyra apie lenkų ir lietuvių santykius. Lenkija kažkaip užsikodavo mano mintyse, manau, kad metų eigoje kuriam laikui išvyksiu ten pasisemti žinių, patyrinėti šalies teatro klimatą. Šiuo metu labiausiai noriu mokytis, matyti, kaip meistrai kuria teatrą ir įsikvėpti tolimesniems savo planams.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kultūra

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...