Kultūra

2018.07.02 10:58

R. Čičelis: paauglystės ir brandos poezija (knygų apžvalga)

LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2018.07.02 10:58

Literatūros kritikas dr. Ramūnas Čičelis LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas – Karolio Barecko „Skyrybos ženklas“ ir Tado Žvirinskio „Sunki knyga“.

Kas yra grafomanija? Šį klausimą sau ir kitiems jau ne vieną šimtmetį užduoda ir patys rašytojai, ir literatūros kritikai, ir skaitytojai. Įprasta manyti, kad grafomanas – tai tas asmuo, kuris negali sustoti rašęs. Kitaip sakant, grafomanija, daugelio nuomone, – kiekybinė sąvoka. Visgi tokią nuostatą Vakarų šalių ir net Lietuvos literatūrose akivaizdžiai paneigia kai kurių didžiųjų klasikų gausi bibliografija. Per ilgą gyvenimą galima ir įmanoma suspėti parašyti ne vieną šedevrą ir išvengti vieno, plačiai išgarsėjusio kūrinio „klonavimo“ ar atkartojimo kituose romanuose, eilėraščių rinkiniuose ar pjesėse. Taigi, grafomanija – tai kokybinė sąvoka, apibrėžiama pagal tai, ką vienas ar kitas autorius rašo. Pats priimtiniausias mūsų laikais apibrėžimas galėtų skambėti taip: grafomanas – tai tas rašytojas, kuris savo kūriniams nesuteikia individualių žymių ir tik atspindi masines savojo gyvenamojo laikotarpio idėjas, vaizdinius ir netgi literatūrines madas. Būtent todėl grafomanija neturėtų būti smerkiama, nes jos pagimdyti tekstai leidžia antropologams gana patikimai ir dokumentiškai spręsti apie šių laikų žmogaus situacijas, pasirinkimus ir būsenas. Tačiau vienas aspektas yra nepaneigiamas – grafomanijos kaip proceso rezultatų nederėtų painioti su meno kūriniais. Tai – dvi visiškai skirtingos raiškos formos, artimos viena kitai nebent tuo, kad ir vienu, ir kitu atveju, kalbame apie rašytinius tekstus.

Karolis Bareckas „Skyrybos ženklas“

„Skyrybos ženklo“ eilėraščiai – tai neigimo ir, paradoksaliai, neapykantos žmonėms ir žmogiškumui tekstai. K. Bareckas tiesiog negali pakęsti daugelio kitų žmonių gyvenimo tvarkos, reikalavimų ir to, ką esame įpratę vadinti mūsų civilizacija. Autorius tvirtina, kad visas kitų žmonių nuostatas nuneigia laisvė. Tačiau pastaroji apibrėžiama tik neigiant, o ne ką nors neigiant. Tai nestebina: Vakarų filosofai, daugiausiai postruktūralistai, yra priėję prie išvados, kad žmogus, kuris atmeta save ir kitus kaip civilizuotas būtybes, visu savimi susiduria su tuštuma. Metaforiškai sakant ir perfrazuojant prancūzų mąstytoją Jacques`ą Derrida, toks asmuo yra tiesiog tuščias plyšys. K. Bareckas atmeta Europos paveldą nuo pat senovės graikų kaip jam neįdomų ir nieko nesakantį, prieštaraujantį laisvei. Tačiau pagal vakarietiškąją filosofinę laisvės sampratą laisvė netikėtai yra tai, ką atmeta „Skyrybos ženklo“ autorius, – tai Europos siela, kuri suprantama kaip meno, mokslo ir religijos tradicija, dovanojanti individualią sielą ir daugeliui europiečių. K. Bareckas drąsus tuo aspektu, kad gręžiasi į Rytų tradiciją, kurioje laisvė reiškia tuštumos įvaldymą, tačiau ne perima ne mažiau turtingą pastarosios paveldą, o tik naudoja kaip neiginį europietiškajai istorijai. Lietuvių kultūroje, ypač literatūroje, tuos, kurie būtų visu savimi tapę Rytų žmonėmis, galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais. K. Barecko „Skyrybos ženklas“ yra nedrąsus žingsnis Rytų tradicijos link. Vis dėlto, tikėtina, kad savajai lietuviškajai praeičiai įveikti Rytai pasiūlo ne vien maištą ir protestą, tačiau gilinimasis į tenykštę kultūrą, religiją, mokslą, meną irgi reikalauja pastangų bei vidinės disciplinos, kurią, vadindamas ją „rutina“, eilėraščių rinkinio autorius, kiek įmanoma, neigia. Nežinia, ar K. Bareckas išdrįs tapatintis su rytietiškuoju minties ir būvio pagrindu, tačiau labai norisi jam to linkėti, nes būsenos, kurias byloja „Skyrybos ženklas“ Vakaruose lengvai galėtų virsti tiesiog agresija ir viešuoju pykčiu, kurio Lietuvoje ir daugelyje mūsų civilizacijos šalių pakanka. Būtų gaila, jei poezija taptų sąskaitų suvedimo ir griovimo forma.

Tadas Žvirinskis „Sunki knyga“

T. Žvirinskio „Sunki knyga“ yra įdomi tuo, kad liudija vidurinės kartos žmogaus laikysenas daugelio vertybių ir tradicijų atžvilgiu. Užrašų subjektas nesitiki meilės stebuklų ir nuo jausmų apsalusios širdies bei apsvaigusios  galvos. „Sunkioje knygoje“ randame tekstus, kuriais norima pasakyti šį tą svarbaus apie brandaus žmogaus meilę. Knygų, kurių tikslas būtų būtent toks, lietuvių literatūroje beveik nėra todėl, kad itin retas reiškinys yra autoriai, kurie pradeda rašyti kūrinius jau sulaukę brandos. Paprastai visos dramos, iliuzijos ir protestai vyksta paauglystėje ir ankstyvojoje jaunystėje. Tais laikotarpiais dažniausiai rašančiųjų dėmesys ir krypsta į save. Tokios paprastai būna pirmosios knygos. T. Žvirinskio „Sunki knyga“ yra pirmoji, tačiau sukurta jau po to, kai „gyvenimo nueita pusė kelio“. Būtent dėl to knygoje jau galima aptikti ne vien daugelio stereotipų nuvainikavimo ženklų, bet ir tokį veiksmą skatinančios išminties raiškos. Branda T. Žvirinskiui leidžia jau nebebūti visu savimi pasinėrus į gyvenimo audras ir dramas – tai sukuria distanciją su tuo, apie ką kalbama, todėl daugelis masinių žmonių gyvenimo reiškinių vertinama ironiškai. „Sunki knyga“, skirtingai nei K. Barecko „Skyrybos ženklas“, nėra grafomanijos artefaktas, nes T. Žvirinskiui nestinga savitai interpretuotos patirties, kuri sukaupta gerokai anksčiau. Apie masinę sąmonę „Sunki knyga“ kalba nebent tuo aspektu, kad joje parašytos ištarmės gali būti artimos panašaus į autoriaus amžiaus žmonėms, tačiau T. Žvirinskio užrašai kartu yra ir empatiją ugdantys tekstai, suprantami ir jauniems, ir pagyvenusiems skaitytojams.

Jei, atmetant T. Žvirinskio pasirinktą „Sunkios knygos“  žanrinį apibūdinimą, reikėtų pasakyti, kokio pobūdžio yra šio tomelio tekstai, artimiausias būtų metaforinis palyginimas su Vilniaus Užupio rajono vienu ar kitu iš namų kiemų: autorius, kaip ir ten stovintys pastatai, jau yra daug matęs, kiek „aplamdytas“, bet dar labai gyvybingas ir papildantis savo patirtis. Kartu, prisimenant „Sunkios knygos“ sonetus, būtų galima kalbėti ir apie užupietiškų pastatų bei T. Žvirinskio rimuotų tekstų klasikines struktūras. Literatūros autorius, kuris geba kurti laiko patikrintomis formomis, jau nėra tas, kuris tiesiog rašo. Jis jau dalyvauja tradicijos tąsoje ir šiuolaikiškoje interpretacijoje, taip įsirašydamas į kultūros tradiciją, kurią jaunesni rašytojai gali atmesti, tačiau vėliau, įgavę daugiau patirties ir išminties, visgi dažnai pripažįsta, jog nėra pirmieji žmonės, gyvenantys mūsų planetoje.