Kultūra

2019.03.13 15:37

Tarpukario Antakalnis: išskirtinė mokykla ir kotedžų kvartalas karininkams

LRT PLIUS laida „Stop juosta“, LRT.lt2019.03.13 15:37

Tarpukario Vilnius. Dažnai sakoma, kad čia nebuvo savų architektų – visi jie buvo atvykę iš didžiosios Lenkijos. Vis tik 1939 m. rudenį į Vilnių iš Kauno atvyko moderniosios architektūros Lietuvoje pradininkas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis. Apie tai pasakojama LRT PLIUS laidoje „Stop juosta“, kurios maršrutas nr. 75 – Vilniaus Antakalnio mokykla ir gyvenamieji pastatai.

Vienas architekto V. Landsbergio-Žemkalnio darbų – patobulintas ir įgyvendintas Katedros aikštės projektas. Pirmasis jį paruošė žymus lenkų architektas Romualdas Gutas. „V. Landsbergis-Žemkalnis tuo metu buvo vyriausiasis architektas (valdant trims valdžioms) ir parengė senamiesčio regeneracijos projektą, kurio tikslas – išsaugoti senamiesčio struktūrą, architektūros paminklus, padaryti apvažiavimą aplink Katedros aikštę. Iš Maskvos atvykusi valdžia pasipiktino pamačiusi, kad architektas puoselėja senamiestį. Pasak valdžios, nepaisyti urbanistinių reikalavimų yra nusikaltimas“, – sako architektūros istorikė Jolita Kančienė. 

Tiesa, užėjus sovietams buvo sumanyta Vilniuje nutiesti plačius prospektus, išardant senamiesčio gatvelių tinką – laimei, trūko pinigų, o vietiniai architektai, taip pat ir V. Lansbergis-Žemkalnis, pasipriešino šiems planams.

Vilniaus Antakalnio mokykla – pavyzdinis bendrojo lavinimo projektas

Vilniaus Antakalnio mokykla, vadinta  „Bendrų pradinių mokyklų rūmais“. 1930-ieji, Antakalnio gatvė 29.  Rūmai buvo statomi savivaldybės lėšomis ir skirti dvejoms mokykloms. Tai – generolo Liucijano Želigovskio berniukų mokykla ir poeto Vladislavo Sirokomlės mergaičių mokykla.

„Ši mokykla pastatyta pagal architekto Stefano Narembskio projektą. Jis – spalvinga asmenybė. Gimė Čečėnijoje, jo tėvas ten buvo išsiųstas kaip karo gydytojas. Kai šis mirė, visa šeima grįžo į Vilnių. Čia Stefanas baigė mokyklą ir studijuoti išvyko į Maskvą. O 1928 m. tapo Vilniaus miesto architektu. S. Narembskis pasistatė namą bankininko Juozapo Montvilos kolonijoje Vilniuje, Jurgio Savickio gatvėje, kur gyveno su šeima. Po karo architektas persikėlė į Torunę. Atkreipkime dėmesį į svarbią detalę, susijusią su vadinamomis dvynių mokyklomis. 1925 m. Švietimo ministerija išleido sąsiuvinį, kuriame buvo daugiau nei 100 panašių projektų. Tai – pavyzdiniai bendrojo lavinimo projektai“, – pasakoja technikos mokslų architektūros srities habilituotas daktaras, Gdansko dailės akademijos dėstytojas Michałas Pszczolkowskis.

„Švietimo problema tarpukariu buvo prieštaringa. Kunigai priešinosi, kad skirtingų lyčių vaikai mokytųsi kartu. Konservatyvūs žmonės manė, kad berniukai ir mergaitės turi būti ruošiami skirtingiems gyvenimo vaidmenims, todėl ir mokytis turėtų atskirai. Taip pat mokymasis kartu gali turėti neigiamą įtaką moralei. Kita vertus, buvo manoma, kad bendras mokymasis padės laužyti stereotipus, todėl mergaitės bus mažiau inteligentiškos, joms bus sunkiau mokytis. Tačiau tokių mokyklų atsirado vis daugiau“, – teigia M. Pszczolkowskis.

„Lenkija po Pirmojo pasaulinio karo priklausė Rusijos imperijai, čia labai trūko mokyklų, mat prieš karą jų nestatydavo, o įkurdavo jau esančiuose pastatuose – pavyzdžiui vienuolynuose“, – pasakojo Gdansko dailės akademijos dėstytojas.

Antakalnio blokuotų kotedžų kompleksas - karininkams

Su architektūros ekspertais aplankiusi mokyklą, laidos „Stop juosta“ kūrybinė komanda keliauja į Antakalnio blokuotų kotedžų kompleksą, kurio architektas Frančisekas Voičechovskis. 1932-ieji. Manoma, kad kvartalas buvo skirtas karininkams.

„Ankstesniais laikais, XVII a., buvo pastatyta daug dvarų, tačiau XIX a. pabaigoje buvo statomi rūmeliai. Tų vilų, prabangių namų kontekste jie atrodė labai kukliai. Paprastų namų mada atėjo iš Lenkijos. Lenkijoje buvo pastatytas visas rajonas, kur dažniausiai kūrėsi karininkai“, – apie išskirtinį kotedžų kompleksą žiniomis dalinasi architektūros istorikė J. Kančienė.

„Nuo ko prasideda modernizmas?  Tai – pigi statyba paprastiems žmonėms, nes ir vidutiniškai uždirbantys visuomenės sluoksniai nori gyventi normaliomis sąlygomis. Atsirado gyvenamieji rajonai, kuriuose nėra bereikalingų detalių. Tai maži butai, kuriuose garantuojamas patogus gyvenimas ir geros sąlygos. Nereiškia, kad paprastumas yra kuklumas. Šis stilius nėra primityvizmas, tai – užprogramuotas modernistinis novatoriškumas. Žmonės gyveno civilizuotos kartos sąlygomis“, – pasakoja M. Pszczolkowskis.

Sesuo Benigna ir jos prisiminimai apie nepriklausomą Lietuvą

Viename iš  Antakalnio kotedžų, psichologijos profesoriaus Alfonso Gučo bute gyvena kelios Jėzaus seserų konkgregacijos vienuolės. Susipažinkite – Irena Stumbrytė arba kitaip – sesuo  Benigna. Irena puikiausiai prisimena nepriklausomą Lietuvą. Tuomet gyveno Pandėlyje, Rokiškio rajone, ūkininiko šeimoje. „Mano senelis į Ameriką išvažiavęs dirbo gamykloje ir ten per neilgą laiką uždirbo tiek pinigų, kad grįžęs nusipirko Pandėlio dvarą“, – prisiminimais dalinasi sesuo Benigna.

Į Vilnių Irena atvyko studijuoti matematikos tuometiniame pedagoginiame institute. „Kažkodėl pasirinkau matematiką, nes per visą sovietmetį literatūrą dėstant reikėjo galvoti, ką kalbėti ir ko nekalbėti, o matematikoje to nebuvo“, – pasirinkimus prisimena amžininkė.

Plačiau – laidos įraše.

Naujausi

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius