Yra įvykių, kurie atmintyje lieka ne kaip data ar sausas kronikos įrašas, o kaip būsena. Jų neįmanoma užprotokoluoti, įrašyti į veiklos planą ar paskelbti iš valdiškos tribūnos. Jie sugrįžta triukšmu, ilgais plaukais, gitarų gausmu, rudens lapų kvapu ir keistu jausmu, kad didelis pasaulis staiga prasideda čia pat – mažame mieste prie dviejų upių.
Tokia Pasvaliui buvo „Bobų vasara“.
Šiandien ją lengva paversti nostalgiška legenda – pasakojimu apie pankus, metalistus, pilnas sales, roko muziką ir pasvalietišką alų. Tačiau jos reikšmė buvo gilesnė. Festivalis gimė ne iš pramogų pertekliaus, o iš kultūrinio stygiaus – savos scenos, savo garso, savų klausytojų ir įsitikinimo, kad kultūros centrai nebūtinai sutampa su sostinių žemėlapiais.
„Bobų vasara“ buvo tas trumpas laikas, kai Pasvalys kelioms dienoms nustodavo būti provincija.
Ji neatsirado tuščioje vietoje. Iki festivalio mieste ir jo apylinkėse jau buvo susikūręs gyvas jaunimo muzikos tinklas: vyko koncertai, diskotekos, mezgėsi ryšiai su kitų kraštų muzikantais, kūrėsi muzikinės grupės, o sovietinių kultūros namų rutina jaunimui darėsi vis ankštesnė. Reikėjo ne dar vieno renginio, o savos erdvės – vietos, kurioje būtų galima groti, klausytis, susitikti ir (at)pažinti vieniems kitus.
„Bobų vasara“ tokia erdve ir tapo. Ne sterilia, ne iki galo suvaldyta, ne patogia. Bet gyva.
Prieš festivalį: rokas ir taikos šūkis
„Bobų vasara“ prasidėjo anksčiau, nei gavo savo vardą. 1989-ieji buvo laikas, kai ilgai brendęs Pasvalio jaunimo muzikos judėjimas pagaliau įgijo festivalio formą. Vėlesniuose jo istorijos aprašymuose festivalio šaknys siejamos dar su 1976 metais – pirmosiomis Pasvalyje rengtomis diskotekomis, kaimo šokiais ir jaunais žmonėmis, kurie bandė groti gitaromis. 1984-aisiais Pasvalyje jau buvo girdėti „metalas“, matyti ilgi plaukai, o koncertai nebepriminė įprastos saviveiklos. Į milicininkų ir mokytojų žodyną įėjo ir naujas, įtariai tariamas žodis – „pankas“.
Vienu ryškiausių ankstyvųjų lūžių tapo Sauliaus Savicko organizuotas dviejų dienų roko koncertas Naradavos kolūkyje. Į jį suvažiavo ilgaplaukiai muzikantai, roko gerbėjai, hipiais ir pankais vadintas jaunimas. Vietos valdžiai ir milicijai toks sambūris kėlė ne susidomėjimą, o įtarimą. To meto liudijimuose sakoma, kad Naradava tapo „rakštimi ir partijai, ir milicijai“, o vienas milicijos pareigūnas per koncertą esą pareiškė, kad, jei galėtų, „iššaudytų visus susirinkusius“.
Ši frazė šiandien skamba šiurpiai, tačiau tiksliai atveria ano meto įtampą: rokas provincijoje buvo suvokiamas ne vien kaip muzika. Tai buvo nevaldoma jaunimo energija, įtarimą kelianti laikysena ir ženklas, kad oficialios kultūros rėmai nebepajėgia suvaldyti to, kas jau brendo apačioje. Tapo aišku: Pasvalyje formavosi terpė, kuriai reikėjo didesnės scenos, drąsesnio formato ir žmonių, pasiryžusių imtis atsakomybės už tai, kas anuomet dar neturėjo nei aiškių taisyklių, nei patogios infrastruktūros.
1989-ieji buvo laikas, kai ilgai brendęs Pasvalio jaunimo muzikos judėjimas pagaliau įgijo festivalio formą.
Vienas tokių žmonių buvo Giedrius Uždavinys – anuometis „Pavasario“ kolūkio kultūros namų direktorius Ustukiuose. Jo prisiminimuose „Bobų vasaros“ priešistorė iškyla kaip laikas, kai daug kas radosi iš entuziazmo, rizikingos drąsos ir paprasčiausio nežinojimo, kaip... „teisingai“ reikėtų organizuoti tokius renginius. Gal būtent todėl jie ir buvo įmanomi.
Šioje terpėje vis ryškiau girdėti ir vietos muzikantai. Pasvalio „Laiptai“ su Henriku Balčiūnu priešakyje, G. Uždavinio vertinimu, anuomet buvo viena stipriausių Lietuvos roko grupių. Tačiau iki „Bobų vasaros“ dar reikėjo kelių bandymų, šiek tiek drąsos ir gebėjimo sovietinėje sistemoje rasti plyšį.
Vienu iš būsimo festivalio pirmtakų Giedrius vadina 1987 metais Pasvalio kultūros namuose H. Balčiūno surengtą roko festivalį. Tebebuvo sovietmetis, todėl didesniam roko renginiui reikėjo pavadinimo, prie kurio ideologijos sargai negalėtų lengvai prikibti. Taip rokas buvo paslėptas po saugia, beveik lozungine formule „Jaunimo muzika taikai“.
Po šiuo pavadinimu iš tiesų slypėjo jaunimo muzikos proveržis. Pasvalyje grojo „Rojaus tūzai“ ir kitos anuomet „kietos“ grupės. Tai dar nebuvo „Bobų vasara“, bet aiškus ženklas, kad mieste bręsta kitokios muzikos, kitokio buvimo ir kitokios laisvės poreikis.
Dar didesniu žingsniu tapo 1988-aisiais surengtas kelių dienų festivalis „Pasvalys 88“. Jame tilpo rokas, bardai, kultūristų pasirodymai, įvairios atrakcijos, organizuota net loterija. „Žmonių prigužėjo pilnas parkas“, – prisimena G. Uždavinys. Pasak jo, šį renginį reikšmingai parėmė tuometis rajono partijos pirmasis sekretorius Vytautas Lalas. Buvo skirta nemažai lėšų prizams. Paradoksalu, kad sovietinės rajono valdžios atstovas parėmė renginį, kuriame jau buvo juntama permainų energija, netrukus turėsianti išjudinti ir pačios sistemos pamatus.
„Pasvalį 88“ organizavo Jaunimo muzikos mėgėjų susivienijimas, kurį įkūrė H. Balčiūnas ir G. Uždavinys. „Niekas iki galo nežinojo, kas tai yra ir kaip veiks. Bet niekas labai ir nesipriešino tokio susivienijimo atsiradimui“, – sako Giedrius.
Ano meto renginių organizavimas buvo atskira kūrybos forma. Parke reikėjo galingo apšvietimo, o tinkamos įrangos nebuvo. Tuomet kažkur surasti masinių renginių prožektoriai – sunkūs, galingi, su viduje degančiu grafitiniu stulpeliu. Per didinamuosius stiklus jie skleidė stiprią šviesą, o patys šviestuvai rūkdavo ir skęsdavo dūmuose. Iš tokių improvizacijų sudėliotas visas festivalis.
Giedrius neslepia: organizatoriai nemažai blefavo. Skelbimuose žadėta, kad festivalyje dalyvaus kone didžiausios to meto žvaigždės, nors iš tiesų ne viskas buvo iki galo sutarta ir ne visi pažadai turėjo tvirtą pagrindą. „Ką gavom, ką radom, tą ir sukvietėm. Bet galutinis rezultatas buvo puikus“, – prisimena pašnekovas. Vis dėlto „Pasvalys 88“ Giedriui išliko ne tik kaip muzikinė avantiūra. Tai buvo renginys, kuriame jau buvo aiškiai juntami artėjančios nepriklausomybės vėjai.
Vienas iš tokių ženklų atsirado dar prieš festivalį. Senojo parko estrados scenos apačia buvo apkalta lentomis ir tarsi netyčia nudažyta lietuviškos Trispalvės spalvomis. Tačiau tas „netyčia“ netruko užkliūti. Giedrius prisimena, kaip vienu metu į parką dviračiu atmynė pats V. Lalas. Matyt, jau buvo gavęs žinią, kad scenoje dedasi „negeri dalykai“. Iškviesti organizatoriai, pareikalauta spalvas uždažyti. Išsigandus tai ir buvo padaryta.
Tačiau istorija tuo nesibaigė. Po ilgų derybų vietos valdžia vis dėlto leido pakabinti Trispalvę, tik su sąlyga, kad ji būtų „nelabai matomoje vietoje“. Ta „nelabai matoma vieta“ galiausiai virto aukščiausiu stiebu viename parko estrados krašte. Vakare Trispalvė pakelta ir per visą festivalį apšviesta tuo pačiu rūkstančiu prožektoriumi. „Dabar tai prisimenu su šypsena. Bet anuomet, nemeluosiu, nerimo ir baimės turėjome labai daug. Vis dėlto viskas baigėsi gerai. Laikai keitėsi“, – sako Giedrius.
Tos permainos buvo juntamos ir nuo scenos skambėjusiose dainose. Atlikėjų tekstuose jau galėjai atpažinti nuotaikas, kurios tuo metu kaupėsi visuomenėje.
„Pasvalys 88“ parodė, kad po taikiais pavadinimais ir saviveiklos etiketėmis slepiamas rokas jau nebetilpo vienkartiniuose koncertuose. Jam reikėjo platesnės scenos, kelių dienų, skirtingų žanrų ir didesnės drąsos.
Taip artėjo „Bobų vasara“.
Žmogus, į Pasvalį atvedęs „Bobų vasarą“
Pasvalio gatvėmis anuomet vaikščiojo vaikinas su spalvota „skiautere“. Milicijos viršininkui jis buvo „neaiškus“ pankas, o jaunimui – žmogus, per kurį į Pasvalį ateidavo muzika.
Tai Egidijus Valiūnas, daugeliui geriau žinomas kaip Kileris, tapęs gyva „Bobų vasaros“ ikona. Jaunystėje jis važinėdavo į Rygoje vykusius nelegalius vinilinių plokštelių turgus, parsiveždavo įrašų, rengdavo diskotekas. Kartą jam į rankas pateko prancūzų sunkiojo metalo ir roko grupės „Killers“ plokštelė.
„Jie taip kietai grojo, kad pats pasivadinau Kileriu“, – prisimena Egidijus. Diskotekos tapo jo keliu į platesnį muzikos pasaulį. Šiandien tai skamba beveik egzotiškai, tačiau Kileris turi net oficialų diskotekų vedėjo diplomą. Jį išdavė Kultūros ministerija, kai Egidijus baigė savaitgaliais Vilniuje vykusius kursus.
Kileris buvo iš tų, kurių sovietinė tvarka nemokėjo gražiai įrėminti. Spalvota „skiauterė“, diskotekos ir rokas sunkiai tilpo į tvarkingo jaunuolio paveikslą. Tačiau Pasvalyje, jo paties teigimu, ši išvaizda nekėlė tokio šoko, kokio buvo galima tikėtis. „Niekas nesižegnojo, mus pamatęs. Pasvalyje viskas vyko lėtai. Buvo daug jaunimo, gyvenimas virė. Visi eidavo į diskotekas, mane pažinojo, ir niekam labai nekliuvau. Gal už nugaros kokios babytės ką ir šnibždėjo, bet aš to negirdėjau“, – pasakoja Kileris.
Iš jo prisiminimų ryškėja, kad „Bobų vasara“ gimė ne kaip kabinetuose suplanuotas kultūros projektas. Pirmiau buvo žmonės, muzika, pokalbiai ir noras kažką daryti. Tik paskui – klausimas, kur gauti aparatūrą, kaip sukviesti grupes, iš ko sumokėti ir kaip visa tai įteisinti. Būsimo festivalio branduolys pirmiausia siejosi su E. Valiūnu, Sauliumi Savicku, Virginijumi Bartkevičiumi-Mustafu ir jų bendraminčiais. Kiti prisidėjo vėliau arba šalia – ryšiais, programa, technika, konkrečiais darbais.
Šiandien festivalį galima pradėti nuo įrašo socialiniuose tinkluose, bilietų platformos ir sutarties su garso įmone. Anuomet viskas prasidėdavo nuo pažįstamų, skolintos aparatūros ir gebėjimo rasti plyšį sistemoje. Kileris pasakoja, kad organizatoriai turėjo klubą SAS – „Saugokite Amžinąją Saulę“. Formaliai jis veikė prie komjaunimo komiteto, tačiau būtent tokios pusiau oficialios formos anuomet ir leisdavo judėti ten, kur vien entuziazmo nebūtų pakakę. „Nuėjome pas Lalą ir paprašėme trijų tūkstančių rublių. Davė“, – pasakoja Kileris.
Tada prasidėjo nebe kalbos apie festivalį, o konkretūs darbai. Reikėjo scenos, garso, bilietų, apsaugos, maisto muzikantams ir būdo suvaldyti žiūrovų srautą. Iš kažkur atvežta tinklinė tvora – ja aptverta teritorija prie estrados, kad būtų galima kontroliuoti įėjimą ir pardavinėti bilietus. Pasvalio sūrinė parėmė sūriu. Į Pasvalį kviestos grupės iš Latvijos, Ukrainos, Rusijos.
Organizatorių darbas pasiskirstė natūraliai: S. Savickas labiau rūpinosi džiazu ir bardais, Kileris su V. Bartkevičiumi-Mustafu – roku. Atskiru rūpesčiu tapo garsas. Įgarsinimo aparatūra buvo vežama iš Latvijos. Kileris pabrėžia, kad tai buvo ne mėgėjiškas bandymas kažką prijungti prie kolonėlių, o profesionalus darbas: „Jie dirbo kaip dabar: komanda ir ant scenos, ir salėje. Turėjo gerą aparatūrą.“
Pirmoji „Bobų vasara“ surengta Pasvalio miesto parke. Oras buvo puikus, žmonių susirinko daug, o žinia apie festivalį sklido ne tik per vietinę, bet ir per respublikinę spaudą. Tai jau tapo ne vien Pasvalio jaunimo susibūrimu – į miestą ėmė važiuoti žmonės iš kitur.
Kodėl „Bobų vasara“ „nutiko“ būtent Pasvalyje? Kilerio atsakymas paprastas: miestas tuo metu nebuvo kultūrinė dykuma. Čia jau buvo susiformavusi publika, kūrėsi grupės, veikė diskotekų tinklas, o ryšiai su Ryga ir kitais muzikiniais taškais leido į Pasvalį atsivežti tai, ko mažame mieste įprastai nebūdavo. Pasvalyje tada buvo daugiau nei dešimt muzikos grupių. Kažin ar Lietuvoje būta kito tokio miestelio. Tuo metu ir panašių festivalių nebuvo daug, tad mažame Šiaurės Lietuvos mieste surengtas tokios žanrinės įvairovės festivalis atrodė neįprastai.
„Gal ta stilių mišrainė ir traukė žmones. Jie atvažiuodavo pailsėti. Gyveno parko kempingo nameliuose, pas draugus. Didžioji dalis žiūrovų buvo nevietiniai“, – prisimena Kileris.
Iš šalies tokia publika – pankai, metalistai, ilgaplaukiai, hipiai – galėjo atrodyti kaip tiksinti neramumų bomba. Tačiau Kileris tikina, kad rimtų incidentų nebūdavo. „Buvo ramu. Milicija negaudė. Sėdėdavo kompanija prie „akmeninės bobos“ (skulptoriaus Antano Dimžlio skulptūra „Laukuose“ – aut. past.), gerdavo alų ir niekam nekliūdavo. Niekas nesimušė“, – tvirtina jis.
Tuo metu ir panašių festivalių nebuvo daug, tad mažame Šiaurės Lietuvos mieste surengtas tokios žanrinės įvairovės festivalis atrodė neįprastai.
Tvarką palaikyti padėdavo rankininkai. Jie stovėdavo prie kultūros namų durų, prižiūrėdavo įėjimą, o milicija į festivalio gyvenimą beveik nesikišdavo. Taip festivalis išlaikė keistą ano laiko pusiausvyrą: išoriškai jis galėjo atrodyti chaotiškas ir nepatogus, bet viduje veikė sava tvarka, paremta ne tiek draudimais, kiek tarpusavio pažinimu ir pasitikėjimu.
Iš viso surengtos penkios „Bobų vasaros“. Kileris organizavo keturias pirmąsias.
Festivalis, į kurį nelengva patekti
Pirmųjų „Bobų vasarų“ mastą šiandien geriausiai parodo ne vien atlikėjų pavardės, bet ir vaizdas prie kultūros namų durų. 1990-ųjų rudenį ten būriavosi bilietų negavę paaugliai ir net įtakingi tėvai, vaikų spaudžiami, bandė gauti bilietus į sunkiojo roko, džiazroko ir sunkiojo metalo koncertus. Tų metų spaudoje „Bobų vasara“ minima kaip vienas rimčiausiai iki tol Pasvalyje organizuotų festivalių.
Pirmoji diena buvo skirta bardams ir vadinamajai tyliajai muzikai. Antroji – džiazo diena: Pasvalio scenoje grojo Petras Vyšniauskas, Arkadijus Gotesmanas, Rolando Babraičio džiazo ansamblis, gitaristas Aleksandras Liubčenka iš Ukrainos ir kiti atlikėjai. Paklausyti jų į Pasvalį tada važiavo džiazo gerbėjai iš visos Lietuvos. Trečiąją dieną miestą užvaldė rokas: skambėjo Rygos grupės, Peterburgo muzikantai, Jurio Baliūno „Plentas“.
„Bobų vasara“ netilpo į vieną žanrą. Festivalyje šalia viena kitos galėjo skambėti akustinė daina, džiazo improvizacija, bardų muzika ir sunkusis rokas. Tokia žanrų sankirta buvo festivalio esmė – atvira scena skirtingoms laisvėjančios muzikos kalboms.
Pasvalietis Kęstutis Zubka 1991-ųjų rudenį festivalį aprašė taip, kad jo tekstas iki šiol skamba kaip vienas tiksliausių „Bobų vasaros“ portretų: rudeniniai akordai, liepsnojantys medžių lapai, lietaus lašai, takšnojantys bliuzo ritmu, ir mažas, tarp dviejų upių dryksantis pilkas miestelis, kuris staiga atgyja. Į jį suplūsta metalistai, pankai, muzikantai, žurnalistai, hipiai, žmonės su instrumentų dėklais ir savomis istorijomis.
Tai ne tiek gražus literatūrinis vaizdas, kiek tikslus festivalio būsenos dokumentas. Jame užfiksuota svarbiausia „Bobų vasaros“ savybė: į Pasvalį žmonės atvažiuodavo ne iš pareigos palaikyti provinciją, o todėl, kad čia vyko tai, ko kitur paprasčiausiai nebuvo.
Virgis Stakėnas: jutau Vudstoko dvasią
Anuomet Pasvalio „Bobų vasaros“ scenoje tilpo beveik visa laisvėjančios šalies muzikinė amplitudė. Suvažiuodavo muzikantai, kurių vardai jau tada arba netrukus tapo Lietuvos muzikos istorijos dalimi. Čia buvo galima išgirsti Petrą Vyšniauską, Nedą Malūnavičiūtę, Vytautą Kernagį, Marijoną Mikutavičių ir daugybę kitų.
Vienas jų – Virgis Stakėnas. Žmogus, kurį įprasta sieti su kantri muzika, bardų tradicija, gyvu pasakojimu nuo scenos ir gebėjimu iš dainos padaryti ne numerį, o susitikimą. Jo atmintyje „Bobų vasara“ iškyla kaip laisvės, bendravimo, muzikantų brolybės ir miesto, kuris kelioms dienoms nustojo būti provincija, ženklas.
„Aš visais laikais buvau decentralizacijos fanas, – sako V. Stakėnas. – Man patiko, kai dideli dalykai vyksta nedideliuose centruose, provincijoje – miestuose, miesteliuose.“ Apie Pasvalio „Bobų vasarą“ jis buvo girdėjęs dar prieš atvažiuodamas. Festivalis jau „kunkuliavo“ – apie jį kalbėjo muzikantai, sklido žinia, kad Pasvalyje vyksta kažkas kitaip.
„Vienais metais buvau su bardais, o kitais metais, nepatikėsite, buvau uždarymo koncerto vedėju. Tas koncertas vyko Kultūros rūmuose. Buvo labai įdomu. Iš pradžių – daug svečių, daug dalyvių, organizatoriai, scenos vadybininkai. Viskas lyg ir sustyguota. Bet baigėsi tuo, kad pabaigoje pats vienas likau viskuo: ir pranešėju, ir organizatoriumi, ir žmogumi, kuris turi lakstyti, aiškintis, kas dabar eis į sceną. Nepykau – laimėjo muzika... O pasvalietiškas alus padarė savo“, – šypsosi pašnekovas.
V. Stakėnui „Bobų vasara“ įsiminė ir kaip labai vykęs kultūrinis ženklas. Jame tilpo ne tik muzika, bet ir pats festivalio charakteris – šiek tiek pašėlęs, laisvas, neįspraustas į vieną žanrą ar vienodą publiką. „Pasijutau kaip atvažiavęs į normalų vakarietišką festivalį, kur žmonės gerai leidžia laiką, džiaugiasi, kad yra čia, ir priima meną, – sako muzikantas. – Festivalio pavadinimas buvo labai geras. „Bobų vasara“ – labai simboliška.“
(Bobai – vorai, kurie ankstyvą rudenį mezga pievose besiplaikstančius voratinklius. Šis metų laikas kituose kraštuose vadinamas labai įvairiai. Šiaurės Amerikoje tai Indėnų vasara – red. past.)
V. Stakėnui įstrigo ir muzikantų ir žiūrovų bendrystė. Užkulisių, kaip atskiro pasaulio, beveik nebuvo: vieni pagroja ir eina į salę (aikštę) kartu su žiūrovais klausytis kitų atlikėjų, bendrauja, šnekasi.
„Tai buvo laisvė. Nenoriu vartoti žodžio „Vudstokas“, jis ir taip labai dažnai kartojamas. Bet Vudstokas juk yra ne tik vieta. Tai sielos virsmas, kai ateini ir matai atsipalaidavusius žmones, kurie džiaugiasi gyvenimu ir priima meną į savo dūšią. Kažkuria prasme jutau tą Pasvalio „Bobų vasaros“ Vudstoką... Gal sakau per drąsiai, bet aš tai jutau. Praėjo daug metų, bet prisiminimai liko geri“, – sako V. Stakėnas.
Festivalyje nyko ribos – tarp miestų, kalbų, tautų, muzikos žanrų. „Skirtingų tautų muzikantai susitikdavo, bendraudavo, ir tarp jų nekildavo jokių barjerų. Mes su jais kalbėjome dar ne Lennono, o Lenino kalba. Bet svarbiausia buvo ne žodžiai. Svarbiausia, kad kalbėjome sielų kalba. Egzistuoja toks dalykas: nesvarbu, ką groji scenoje, muzika gali suvienyti labai skirtingus žmones. To kartais pasigendu dabar tarp jaunų muzikantų“, – sako V. Stakėnas.
Alkis groti
„Bobų vasaros“ reikšmę geriausiai atskleidžia tai, kaip festivalį prisimena skirtingų kartų muzikantai. Vieniems tai buvo susitikimas su bendraamžiais, kitiems – pirmas prisilietimas prie platesnės scenos, dar kitiems – įrodymas, kad nekomercinė muzika gali rasti klausytoją ir mažame mieste. Apie tai kalba ir E. Valiūno-Kilerio saugomame „Bobų vasaros“ archyve išlikę dokumentai. Tarp nuotraukų, afišų ir laikraščių iškarpų – ranka rašyti muzikantų laiškai.
Vienas jų – grupės NNB prisistatymas. Jame kolektyvas save vadina „jazz-art-rock“ krypties grupe, kurios muzikoje susilieja džiazo, klasikinės muzikos, folkloro ir roko elementai. Tarp grupės narių įrašyta ir Neda Malūnavičiūtė – fleita, vokalas. Tuomet ji buvo jauna muzikantė, jau grojusi Vladimiro Čekasino vadovaujamame Balio Dvariono vaikų muzikos mokyklos džiazo orkestre. Vėliau jos vardas taps vienu atpažįstamiausių Lietuvos džiazo ir autorinės muzikos vardų.
Tačiau Pasvalio „Bobų vasara“ jos atmintyje liko kaip vienas ankstyvųjų ryškių muzikinių susitikimų: „Nuo 1988 metų grojau grupėje NNB – „Nieko nebaisaus“. Pavadinimas atsirado labai paprastai. Mūsų grupės vadovo, smuikininko Ričardo Jankausko vaikas taip pasakė. Mums [šis pasakymas] patiko ir tai tapo grupės pavadinimu.
Pamenu, kaip važiavome į Pasvalį, į festivalį. Vykome viešuoju transportu – autobusu, su instrumentais. „Bobų vasarą“ tikrai prisimenu. Buvau labai jauna, bet alkis groti buvo didžiulis. Jei atvirai, anuomet daugiau gastrolių turėjome Rusijoje. Lietuvoje renginių nebuvo daug.“
Kitą to paties laiko pusę prisimena Marijonas Mikutavičius. 1991 metais „Bobų vasaroje“ jis pasirodė su neseniai susikūrusia grupe „Bovy“. Jo atmintyje išliko atmosfera, žmonės ir jauno muzikanto jausmas, atsidūrus tarp tų, į kuriuos dar neseniai žiūrėta kaip į scenos legendas: „Bobų vasara“ buvo įvykis. Buvome jauni ir važiavome visur, kur tik kvietė. Negalvojome, ar čia provincija, ar ne. Tuo metu rūpėjo viena – linksma ar nelinksma. Apie patį festivalį nedaug prisimenu. Pamenu, kad mus, muzikantus, po koncerto vežė į kažkokią vietą, kur buvo baseinas...“
Pasvalį rojumi pavadino ne pasvalietis
Vieną įdomiausių „Bobų vasaros“ liudijimų paliko ne pasvalietis ir ne Lietuvos spauda. 1991 metais Estijoje leistas rusakalbis laikraštis „Молодёжь Эстонии“ išspausdino M. Šliamovičiaus straipsnį „Bobų vasara – ir jokių ribų“. Šis tekstas vertingas todėl, kad buvo parašytas, kai festivalis dar buvo gyvas, triukšmingas, nenugludintas vėlesnės nostalgijos. Be to, autorius į Pasvalį žvelgė iš šalies – jis nesusijęs nei su miestu, nei su Lietuvos kultūriniu lauku. Todėl jo įspūdžiai šiandien skamba ne kaip vietinės savimeilės tęsinys, o kaip ano laiko dokumentas.
Pasvalį autorius pamato netikėtai švelniai. Jis rašo, kad jeigu kur nors žemėje yra rojus, viena iš tokių vietų galėtų būti nedidelis Lietuvos miestelis Pasvalys. 1991-aisiais atvykusiam žmogui jis pasirodė ne provincijos taškas žemėlapyje, o jaukus, žalias, žmonių gerumu ir savitu charakteriu alsuojantis miestas. Jam įsiminė upelis, mediniai namai, obuoliai, sūris ir žmonės. Net alus čia tampa ne šiaip gėrimu, o Pasvalio svetingumo ženklu.
Tačiau svarbiausia – ne gražūs žodžiai apie miestą. „Bobų vasarą“ M. Šliamovičius pamato kaip sovietinių festivalių priešingybę. Jis, regis, gerai žinojo, ką reiškė ano meto oficialūs renginiai: netvarką, valdišką abejingumą, nepagarbą muzikantams, žiūrovams ir pačiai muzikai. Pasvalyje jis rado kitokią logiką – čia rūpintasi atvykusiaisiais, nakvyne, transportu, aparatūra, pirtimis, bendravimu.
Iš šių, regis, buitinių detalių ryškėja ne pramogų perteklius, o festivalio laikysena: jeigu kvieti muzikantą, pasirūpink juo; jeigu kvieti žiūrovą, gerbk jį; jeigu darai festivalį, daryk jį iš širdies.
Straipsnyje matyti ir platesnė festivalio geografija. Į Pasvalį atvyko muzikantų iš Rygos, Sankt Peterburgo, Maskvos. Minimos grupės „Zig Zag“, „Sezon doždej“, „Tamburin“, „Nikolaj Kopernik“. Politinės sienos, valstybės, valiutos ir santvarkos tuo metu keitėsi greičiau, nei žmonės spėjo prie jų priprasti. O muzikantai vis tiek važiavo vieni pas kitus – grojo, ginčijosi, žaidė kortomis, mušė kamuolį, gėrė limonadą ar alų ir kūrė savą, nuo politikos nepriklausomą pasaulį.
Svarbu ir tai, kad autorius nėra aklas gerbėjas. Jis žavisi Pasvaliu ir festivalio atmosfera, bet pastebi, kad 1991-ųjų „Bobų vasara“ meniniu požiūriu ne visai prilygo ankstesniems metams. Kai kurioms grupėms kliūva už blankesnį įspūdį, kai kur užsimenama apie garso problemas. Kaip tik šios pastabos tekstui suteikia papildomo svorio: tai ne reklaminė panegirika, o gyvas ano laiko įrašas – su susižavėjimu, ironija, kritika ir nuostaba.
Festivalio dvasią labiausiai atskleidžia smulkios detalės. Sankt Peterburgo „Sezon doždej“ muzikantus autorius lygina su kelis kartus į kosmosą skridusiais kosmonautais – ne kartą į Pasvalį sugrįžusi grupė tampa savotiška „Bobų vasaros“ veterane. Rygos „Zig Zag“ tenka paprasta, bet būtina užduotis – išjudinti salę. Prieš koncertą jie dar spėja su estų žurnalistais sužaisti kortomis, vėliau įsitraukia į improvizuotas futbolo rungtynes su muzikantais iš Sankt Peterburgo ir Rygos. Tokios detalės rodo, kad festivalis buvo ne tik klausomas – jame buvo gyvenama.
Todėl ir sakinys apie Pasvalį kaip galimą rojų nėra vien graži hiperbolė. Festivalio dienomis miestas trumpai tapdavo vieta, kur griūvančio senojo pasaulio vietoje buvo galima pajusti naują – dar netobulą, triukšmingą, bohemišką, bet jau savą ir laisvą.
Gyvoji pamoka
Vėliau „Bobų vasarą“ bandyta pažadinti. Buvo koncertų, diskusijų, planų, vizijų, mėginimų vėl sukviesti muzikantus ir žiūrovus į Pasvalį. Tačiau senoji „Bobų vasara“ nebegrįžo.
Greičiausiai ir negalėjo grįžti.
Priežasčių galima vardyti daug: kiti laikai, kitos vertybės, kita muzikinė rinka, kiti žmonių įpročiai, kitos jaunimo bendravimo formos. Tai, kas anuomet buvo reta ir laukiama, šiandien pasiekiama vienu telefono prilietimu. Muzika nebėra deficitas, plokštelė nebėra langas į uždraustą pasaulį, o mažo miesto scena nebėra vienintelė galimybė išgirsti tai, ko trokšti.
Galbūt dalis atgaivinimo bandymų strigo ir dėl to, kad per daug buvo žvelgiama atgal. Praeitis suvokta kaip forma, kurią galima pakartoti: tie patys pavadinimai, tos pačios nuotaikos, tie patys prisiminimai, tie patys ženklai. Tačiau praeitis retai pasiduoda atkuriama kaip scenografija. Ji lieka gyva ne tada, kai mėginama ją pakartoti, o tada, kai ji tampa atspirties tašku naujam veiksmui.
Senoji „Bobų vasara“ buvo ne vien festivalis. Ji buvo laiko ženklas – reiškinys, gimęs iš vėlyvojo sovietmečio įtampos, jaunimo laisvės alkio, muzikos stygiaus, neformalių ryšių ir tikėjimo, kad mažas miestas gali trumpai tapti platesnio pasaulio centru. Ji atsirado tada, kai jos reikėjo. Ne kaip dar vienos pramogos, o kaip įrodymo, kad galima gyventi, groti, kalbėtis ir būti kitaip.
Todėl jos neįmanoma pakartoti.
Galima surengti koncertą. Tačiau neįmanoma iš naujo sukurti tos pačios istorinės įtampos, tos pačios baimės ir drąsos proporcijos, to paties jausmo, kad garsas, sklindantis nuo scenos, yra ne tik muzika, bet ir išsilaisvinimo pažadas. Ir galbūt būtent čia slypi didžiausia „Bobų vasaros“ vertė. Ji įsirėžė į Pasvalio atmintį kaip laikas, kai miestas kelioms dienoms patikėjo savo galimybe būti didesnis už jam skirtą vaidmenį. Ne pakraštys, ne kultūros žemėlapio paraštė, o vieta, į kurią važiuojama, kurioje klausomasi, ginčijamasi, grojama ir gyvenama.
Tokie reiškiniai nesugrįžta tokiu pačiu pavidalu. Tačiau jie gali veikti kitaip – kaip klausimas dabarčiai. Ne kaip nostalgijos paminklas, o kaip priminimas, kad kultūra prasideda tada, kai atsiranda žmonių, kuriems nebeužtenka esamos tvarkos. Kai norisi ne atkartoti, o sukurti. Ne suvaidinti praeitį, o iš jos pasiskolinti drąsos ateičiai.
„Bobų vasara“ baigėsi. Tačiau jos palikta pamoka tebėra gyva: mažas miestas tampa centru ne tada, kai kopijuoja tai, kas jau buvo, o tada, kai išdrįsta vėl padaryti tai, ko iš jo niekas nesitiki.
Teksto autorius Viktoras Stanislovaitis
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
