Keliolika dokumentinių filmų „Scanoramoje“ – įvairiomis temomis ir skirtingiems interesams. Kadangi numatyta vos po porą seansų Vilniuje ir po vieną Kaune, subjektyviai parinkau penketą filmų ir ką žinai, gal kuris nors jų sulauks tokio žiūrovų antplūdžio, kad teks kartoti.
Šokti begalinę meilę
Jeigu domina šiuolaikinis šokis, jeigu smalsu, kaip atrandami judesiai, apie ką kalbasi būsimo spektaklio kūrėjai, kiek jie krenta, kaip jie gydosi žaizdas, fizines ir dvasines, – seansas vadinasi „Gimstant judesiui“. Prancūzų aktorė Juliette Binoche sukūrė šį filmą, naudodama savo su šokėju ir choreografu Akramu Khanu repeticijų įrašus. 2007 metais jie drauge kūrė spektaklį „In – I“, nes „aš noriu šokti“, sakė Akramui Juliette, „o aš noriu vaidinti“, sakė Akramas Juliette`i.
Per pusę metų repeticijų jie abu, kiekvienas – savo srities meistras, sutvėrė nuožmų meilės duetą, kuriame telpa nenumaldomas geismas, įkyri ir juokinga buitis, šiurpi neapykanta, negalėjimas būti atskirai. Filmas ilgas: valanda repeticijų, valanda paties spektaklio.
Repeticijose nėra nieko gražaus, artistai repetuoja nudėvėtais nutįsusiais drabužiais ir daug klysta, šneka kažkokius tik jiems svarbius dalykus, žvaigždė nesusišukavusi. Čia tikrai tik tiems, kuriems labai rūpi šiuolaikinis šokis.
Solidarumas griuvėsiuose
Dar negražiau kariaujančioje Ukrainoje. Bet jei atrodo, kad per žinias viskas parodyta, tai ne, dokumentinis kinas eina toliau ir randa neįtikėtinų istorijų. Belgijos fotografas ir kino režisierius Pieteris-Janas De Pue Donecko krašte dirbo nuo okupacijos pradžios. Fotografavo Raudonajam Kryžiui Marjinkoje, Ukrainos rytų mieste, kuris dabar tiek sugriautas, kad vadinamas miestu vaiduokliu. Pažino keturis brolius, augusius Marjinkos vaikų namuose.
Vienas iš brolių kovoja Ukrainos pusėje, kitas – Rusijos, trečias yra neįgalus ir svajoja juos sutaikyti, ketvirtas dar visai mažas įvaikintas ir išvežtas į JAV, jo ryšys su broliais išsaugotas. Brolių likimai belgui pasirodė panašūs į antikinę tragediją, kur politiniai konfliktai stipresni už kraujo ryšį. Dešimt metų P.-J. De Pue su 16 mm kino kamera fiksavo brolių gyvenimus. Mažasis Amerikoje išaugo į barzdotą jaunikaitį, karo apimtos teritorijos plečiasi, ir režisierių apėmė jausmas, kad jam prieš akis vystosi nesibaigiantis serialas. Todėl filme atsirado dar dvi jaunos herojės iš tos pačios Marjinkos: boksininkė Nataša, karo metais tapusi paramedike, ir mergina kontrabandininkė Anžela, kantriai vežiojanti prekes ir net vaikus iš okupuotos teritorijos ir atgal, kad Donecko žmonės galėtų išgyventi.
Filme „Marjinka“ yra grožio – Ukrainos kalnai, papročiai, nuoga kalnų šaltinyje besimaudanti moteris, lyrika karo veiksmų atokvėpiu. Yra ir tokių rizikingai atrodančių epizodų, kad sunku suvokti, kaip režisierius iš Belgijos ryžosi filmuoti, kodėl nesaugojo savo gyvybės. P.-J. De Pue iš to nedaro paslapties: kai kurie epizodai yra prieš jo kamerą pakartoti (juk nesakysime „suvaidinti“). Tarkime, Anželos kelionė per griuvėsius su prekėmis, pritvirtintomis prie dviračio. Ji keliauja apsirengusi geltonos ir mėlynos spalvų striukę, o priartėjusi prie okupuotos teritorijos persirengia raudonos, mėlynos ir baltos spalvų drabužiu ir toliau brukasi per pastatų nuolaužas, krūpčiodama nuo šūvių. Režisierius sakė, kad realiu laiku šito niekaip nebūtume nufilmavę. Vis dėlto dauguma kadrų įtikina P.-J. De Pue narsa ir ištikimybe Ukrainai, nors matyti, kad tai vakariečio filmas vakariečiams.
Filmas „Marjinka“ rodytas Ukrainos kino festivaliuose ir sulaukė audringų reakcijų. Ypač žmones šokiravo režisieriaus neutralumas – jis rodė Rusijos pusėje kariaujantį brolį ir jo bendrus, nesmerkdamas jų pasirinkimo. O tai buvo sąmoninga P.-J. De Pue pozicija: jis nenorėjo politizuoti pasakojimo, jam svarbiau parodyti asmenines ukrainiečių istorijas ir tai, kaip karas laužo šeimų likimus.
Kai kurie filmo kūrime dalyvavę ukrainiečiai – vertėjai, asistentai – dėl to neutralumo atsisakė būti minimi titruose ir siejami su belgo „Marjinka“. O herojai ir herojės brangina filmą, užfiksavusį jų jauno gyvenimo dešimtmetį. Filmas įtraukia, epizodų, filmuotų Amerikoje, absurdo lygis puikiausiai parodo kontrastą: režisierius kalbina idilišką gyvenimą kuriančius įtėvius, o jų užaugintas ukrainietis-amerikietis į savo šalies tragediją geba žvelgti… kaip į dar vieną žaidimą?
Režisierės Alisos Kovalenko kartu su Marysia Nikitiuk filme „Pėdsakai“ nėra jokių vaidybų ar dokumento imitacijų. Filme teigiama, kad Rusijos kariuomenė naudoja seksualinę prievartą kaip karo ginklą. Agresorių fantazija kankinant moteris beribė (vienas iš pavyzdžių yra gėdos stulpas aikštėje po prievartos ir smūgių ir praeivių spjūviai į pririštąją, ir ne vien spjūviai).
Režisierė, pati patyrusi nelaisvę, dokumentuoja panašiai nukentėjusių moterų liudijimus. Jų nežmoniškumą filmas atsveria santūrumu, o gijimą po patirtos traumos lygina su gamtos ciklu: po žiemos šalčių neišvengiamai ateina pavasario viltis atgimti ir vasaros šiluma. Moterys jungiasi į organizaciją, užrašo kitų nukentėjusiųjų pasakojimus, tuo padėdamos atsigauti ir joms, ir sau. Šešios moterys ryžosi šio filmo kadruose kalbėti apie tai, ką patyrė.
„Pėdsakai“ rodomi tarptautiniuose žmogaus teisių festivaliuose. Premjera šiemet įvyko Berlyno kino festivalyje, „Panoramos“ programoje, ir pelnė prestižinį žiūrovų simpatijų prizą. Kai premjeros metu nukentėjusios moterys, filmo herojės, kartu su režisiere išėjo į sceną, publika atsistojusi jas pasitiko plojimais.
Laisvė visuomenės paraštėse
Du filmai apie siekį gyventi laisvai – „Kristianija“ apie Kopenhagos hipių ir anarchistų komuną, gyvuojančią šeštą dešimtmetį, ir „Skardinė pilis“ apie gausią airių šeimą, kuri gyvena kemperyje paplentėje ir priskiria save senovinei klajoklių genčiai (Irish Travellers).
Ano šimtmečio aštuntajame dešimtmetyje maždaug 800 jaunų Danijos žmonių apsigyveno Kopenhagos centre buvusiose tuščiose kareivinėse ir palengva ėmė kurti ten savo namus, savo papročius, savą utopiją apie laisvą gyvenimą. Kokie tipažai! Labai savi, atpažįstami tiems, kas Lietuvoje tuo laiku buvo panašaus amžiaus, būriavosi Vilniaus Brode ar Kauno Laisvėje, nors, žinoma, aplinkybės absoliučiai skirtingos. Kristianijos jauniesiems irgi nebuvo lengva ar saugu, jiems ištisai grėsė iškeldinimas, nelegalų statusas. Visuomenė ir valdantieji nepakentė laisvūnų. Tuo labiau kad ten ir narkotikais prekiauta laisvai.
Režisierius Karlas Friisas Forchhammeris pats dabar apsigyveno Kristianijoje, kurioje aname šimtmetyje kurį laiką gyveno jo tėvai. Šeima neliko Kristianijoje būtent dėl saugumo stokos, o jų sūnus augo pavydėdamas Kristianijos vaikams. Ir vis dėlto jis savas šitai iki šiol išlikusiai bendruomenei, todėl galėjo filmuoti tai, ko joks žurnalistas ar turistas nebūtų pamatęs, be to, peržiūrėjo daugybę archyvinės medžiagos.
Filmas – nostalgiškas Kristianijos portretas su visu ten patirtu gėriu, keistybėm, dramom ir tragedijom. Garso takelyje skamba įvairiausių Kristianijos gyventojų balsai, jie susideda į vientisą spalvingą pasakojimą. Ir, atvirai šnekant, filme tiek įdomaus vaizdo ir tokia galybė teksto, kurį titruose labai traukia perskaityti, kad… gal reikia „Kristianiją“ žiūrėti du kartus, idant suspėtum ir pamatyti tuos nuostabius retro veidus, ir sužinoti, kas pasakojama?
„Skardinė pilis“ yra labai šviesus filmas su liūdesio nuojauta. Režisierius Alexanderis Murphy irgi jį kūrė, pavydėdamas tam, ką mato: gausios O`Reilly šeimos šilčiausiems ryšiams. Tėvai Patrickas ir Lisa su dešimčia vienas už kitą mažesnių ir linksmesnių vaikų telpa poroje kemperių, stovinčių ties plentu, kuriuo nuolat lekia mašinos. Tarpusavio šiluma nustelbia šeimos gyvenimo nepriteklius, šie net neakcentuojami filme, tik nujaučiami. Nuolat genda elektros generatorius, nutrūksta žiūrimas filmukas, gęsta šviesa, vaikai užsidega žvakes ir pradeda savus žaidimus, kuria savas pasakas. Greta kemperių – jų prižiūrimi arkliai ir šunys, plačiausias laukas neribojamai dūkti. Režisierius net ir savo filmavimo kamerą įdavė vaikams kaip žaislą, todėl daug filmo kadrų nufilmuota iš vaikų perspektyvos.
Liūdesio apimtas tik tėtis, o mamos laikysena ir makiažas – tarsi šeimoje nuolat vyktų šventė. Filme daug vaikų juoko ir šėlionių, o tėčio liūdesį galima suprasti iš režisieriaus atrinktų tylių šeimos pokalbių ir užuominų: klajoklių gyvenimo būdas visuomenėje netoleruojamas, šeimai primygtinai siūloma keltis į normalų socialinį namą, tėtis teismo sprendimu turi atlikti bausmę kalėjime ir tam tikrą laiką filmo kadruose jo nėra, vaikai kartais įsisvajoja apie patogumus, kurie kemperyje neįmanomi. Ar tai reiškia, kad klajoklių gyvenimo pabaiga yra neišvengiama?
„The Irish Times“ kino kritikas Donaldas Clarke`as pavadino „Skardinę pilį“ rekviem klajoklių gyvenimo būdui. Bet atminty išlieka laisvo gyvenimo šventė ir buvimo kartu laimė.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
