Regionų administracijos teismas nusprendė, kad poetė Salomėja Nėris „atliko dekoratyvinę, o ne politinę funkciją okupuojant Lietuvą“, todėl jos paminklo negalima pašalinti iš Vilniaus centro. Tebūnie tie paminklai. Kaip menotyrininkė, noriu matyti mieste įvairiausio stiliaus ir ideologijos pavyzdžius. Bet jaučiu, kad mane žeidžia dekoratyvinės funkcijos priskyrimas menininkams.
Tad pakalbėkim apie ją. Kas gi yra ta dekoratyvinė funkcija? Kodėl ji pasitelkiama naikinant šalies nepriklausomybę? Veiksminga ji ar ne? Ką reiškia mintis, kad kūrėjai yra „tik dekoracija“? Galiausiai – kokias ideologijas, kokius sprendimus mes ruošiamės dekoruoti ateityje?
Taigi – kas ta dekoratyvinė funkcija? Bendrinės lietuvių kalbos žodynas skelbia: dekoratyvus – tai „turintis išryškintų išorės bruožų, raiškią meninę formą; sinonimai – puošnus, gražus, išvaizdus“. Iš tiesų – net ir turėdami skirtingus skonius galime sutarti, kad Nėries poezijai būdinga raiški meninė forma – jos eiles atsimename, norime to ar ne, jos tampa priežodžiais, klajojančiais kasdieniuose pokalbiuose.
Tačiau ginčydamiesi dėl politinės atsakomybės ir paminklų turime omenyje ne poezijos, bet pačios poetės dekoratyvinę funkciją. Jos figūra ir žodžiai papuošė delegaciją, vykusią į Maskvą pareikšti Lietuvos piliečių valios atsisakyti laisvės ir paklusti Kremliui. Įvykis be tokio išraiškingo papuošalo būtų žymiai blankesnis, faktas ir tiek. Pasipuošus atliekamas performansas formalumą paverčia prasmingu ritualu, pagerbiančiu Stalino, kaip naujojo dievo, šventybę, patvirtinančiu primestą režimą kaip savą sociokultūrinę tvarką.
Antropologinė ritualo reikšmė paaiškina, kodėl prireikė tos dekoratyvinės funkcijos. Okupacija, kad ir be šūvio, pasiekta tik ultimatumais, yra brutalus ir smerktinas veiksmas. Okupuotasis gali priešintis ir šauktis pagalbos, kaip prieš daugiau nei ketverius metus padarė užpulta Ukraina. Bet jei pasauliui pademonstruoji tautiniais simboliais papuoštą savanoriško perėjimo ritualą, prievartos naratyvas suyra.
Kaip tik taip Rusija prieš 12 metų pasielgė su Krymu – suorganizavo parodomąjį referendumą ir tarptautinė bendruomenė nusiramino. Salomėjos Nėries ir kitų delegacijos narių anuomet atliktas performansas Maskvoje irgi buvo tarsi referendumas, paskleidęs žinią: tai savanoriškas prisijungimas, ne aneksija.
Pasipuošus atliekamas performansas formalumą paverčia prasmingu ritualu, pagerbiančiu Stalino, kaip naujojo dievo, šventybę, patvirtinančiu primestą režimą kaip savą sociokultūrinę tvarką.
Po dekoratyvios delegacijos performanso aneksijos faktą tapo sunkiau įrodinėti ne tik pasauliui, bet ir sau patiems. Ritualiniai veiksmai, žodžiai, vaizdai buvo kalami nuo vaikystės į lietuvių galvas, dar net nesuvokiančias viso to reikšmės – kad buvo valstybė ir jos nebeliko. Taip iš anksto nugnaibant tautinio sąmoningumo daigus ir užkardant kritinį mąstymą. Kad nekiltų minčių apie nepriklausomybę, kad amžiams kultūriškai susilietume su rusų pasauliu. Diegiant sistemą vėlgi pravertė jau mirusi poetė, iškelta iki tautos simbolio.
Miestuose ir miesteliuose atsirado jos vardu pavadintos gatvės ir mokyklos, viešąsias erdves papuošė jos paminklai – taip užtemdydami kitų, ne mažiau talentingų, bet okupantams nenaudingų poetų, rašytojų, dailininkų, teatralų, muzikų atminimą. Ir nutylint faktą, kad „Lietuvos lakštingala“ buvo pasikeitusi pavardę, tapo Serafima Semionovna Veržbilovskaja. Poetę tokia pavarde būtų buvę sunkiau paversti kultine figūra. Ji atrodytų svetima ir dekoracija neveiktų.
Sakoma, kad poetė išdavystės gailėjosi. Gal taip, o gal ir ne. Bet sunku atskirti jos atliktą ritualą nuo aneksijos pasekmių. Neva savanoriškai laisvės atsisakiusi Lietuva buvo metodiškai naikinama. Sėkmingi ūkininkai, verslininkai, jaunąją kartą ugdę mokytojai, režimui nepataikavę kūrėjai buvo ištremti į vergiją Sibire, kur daugelis mirė iš bado ar išsekimo.
Ypač masiškai mirė niekuo dar nespėję nusikalsti vaikai. Lietuvos Respublikai vadovavę politikai, ją saugoję kariūnai, tvarką prižiūrėję policininkai, įstatymų laikymąsi sergėję teisininkai buvo suimti, kankinami ir žudomi kalėjimuose. Į tremtinių namus buvo atkraustomi rusų karininkai. Iš „ramybėje paliktų“ žmonių buvo atimtas orumas, žmogaus teisės, galimybė laisvai kurti, sąžiningai dirbant prasigyventi.
Kultūra buvo apvalyta nuo tautinės tapatybės ženklų, ji turėjo būti kurpiama pagal svetimas instrukcijas. O visur garsiai skambėję vienos poetės žodžiai mus turėjo įtikinti, kad nieko blogo neatsitiko, kad tai mes patys taip svajojome gyventi, užmiršę išdavystę, tremtį, žudynes ir kovotojų už laisvę vardus.
Tapę pavyzdingais mankurtais. Išsilaisvinti mums pavyko tik todėl, kad nieko nepaisydami žmonės išsaugojo tarpukario respublikos atmintį, kad buvo drąsių kovotojų ir disidentų, o kai kurie demokratinių valstybių politikai permatė dekoratyvaus veiksmo dirbtinumą.
Taigi dekoracijos – veiksmingos, nes susuka galvas. Tačiau jas pasitelkiantys diktatoriai ir smulkesni manipuliatoriai kartu stengiasi įrodyti jų nereikšmingumą. Tai – tik dekoracija, sako jie. Nekreipkite dėmesio į menininkus – jie tik puošmena, neturi politinio balso, neatsako už savo veiksmus, negali nieko svarbaus nuveikti valstybėje.
Panašiais teiginiais mus prieš metus erzino vienas kultūros ministras, taip netiesiogiai pateisindamas ir poetę Veržbilovskają. Nesvarbu, kad ji išdavė tėvynę ir simboliškai įteisino smurtą prieš savo tėvynainius – tai neturėjo jokios politinės reikšmės, nes menininkai neveiksnūs.
Ironiška, kad netrukus po tokių kalbų kūrėjų bendruomenė parodė, kiek daug ji gali nuveikti pasitelkdama simbolius ir performansus. Gali apsaugoti kultūrą nuo ministro, palaikančio mus vėl besigviešiančio užgrobti Kremliaus ideologiją. Gali patraukti melo buldozerį nuo nacionalinio transliuotojo. Lietuvoje ką tik stebėjome gyvą dekoratyvinės funkcijos galios įrodymą.
Tai tik patvirtina kūrėjo atsakomybę geopolitinių virsmų laikais. Primenu pradžioje iškeltą klausimą: kokias ideologijas, kokius sprendimus mes ruošiamės dekoruoti ateityje? Dabar išgyvename laiką, panašų į tą, kai bendradarbiaudama su priešo agentais žymi poetė ruošėsi papuošti Lietuvos išdavystę.
Tada nacistinė Vokietija ir Sovietų Sąjunga jau buvo užpuolusios Lenkiją, dabar Rusija užpuolė Ukrainą ir kasdien žudo jos piliečius. Dabartinį karą grindžiantis Rusijos reikalavimas patraukti NATO pajėgas iš jai neva priklausančio regiono maždaug atitinka Molotovo-Ribbentropo pakte apibrėžtas teritorijas.
Kaip ir tada, taip ir dabar Kremliaus agentai vykdo diversijas, diegia į Lietuvos piliečių galvas sąmokslo teorijas bei kitus melagingus pasakojimus, kad okupuojant nereikėtų gadinti tankų ar dronų. Jei pavyks mus vėl aneksuoti be šūvio, bus surasta ir simbolinė figūra, būtinai – su lietuviška pavarde. Pageidautina – moteris, pripažinta kūrėja, galinti pavergti širdis išvaizda ir žodžiais. Kas ryžtųsi savo dekoratyviu performansu įteisinti naują vergovę? Norėčiau tikėti, kad niekas. Nors ir gundo paminklai.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
