Iš pradžių buvo knyga. Fatimos Daas debiutinis romanas „Mažoji sesė“ (La Petite Dernière, 2020) Prancūzijoje sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo, jį iki šiol galima rasti matomiausiose knygynų vietose.
„Mano vardas Fatima“, – pradeda romaną ir kiekvieną naują jo skyrių rašytoja. Ji ir jauniausioji sesė, ir alžyriečių kilmės prancūzė, ir praktikuojanti musulmonė, kilusi iš sudėtingo Paryžiaus priemiesčio. O kartu ji melagė ir nusidėjėlė. „Rašau istorijas tam, kad išvengčiau gyventi savo pačios. Meilė buvo tabu namuose, seksualumas irgi“, – rašo rašytoja šioje autofikcijoje. Ji ieško, ko jai reikia, ko jai trūksta.
O tada ji sutinka Niną.
„Kai perskaičiau knygą, pajutau, ką rašytoja nori pasakyti apie norą mylėti, apie neišpildomus lūkesčius, apie pasirinkimų sudėtingumą aplinkoje, kuri man taip pat artima ir pažįstama“, – Paryžiuje LRT.lt pasakoja filmo „Mažoji sesė“ (2025), sukurto pagal knygą, režisierė ir garsi alžyriečių ir tunisiečių kilmės prancūzų aktorė Hafsia Herzi.
Ir čia priduria: „Žmonės, kurie kenčia, dažniausiai būna patys santūriausi – ir tokių yra ne tik tarp musulmonų. Jų yra visur. Ir jie labai vieniši.“
Praėjusių metų Kanų festivalio oficialioje programoje pristatytas trečiasis H. Herzi filmas tuo ir nustebina – santūrumu. Pirmiausia tai istorija apie priėmimą savęs tokios, kokia esi, apie išsilaisvinimą, apie (su)brendimą.
Per keturis 17-etės gyvenimo sezonus Fatima turi prisipažinti, priimti, išgyventi savo troškimus, o jai tai reiškia skausmingai peržengti jos pasaulio ribas: tradicinės, praktikuojančių musulmonų imigrantų iš Alžyro aplinkos lūkesčius, religines doktrinas, jos aplinkos homofobiją.
„Man šis filmas yra apie tai, kaip svarbu mylėti“, – sako Fatimą suvaidinusi alžyriečių kilmės prancūzė Nadia Melliti, iki šio vaidmens – tiesiog sporto mokslų studentė Paryžiuje.
Meistriškai ir jautriai sukurtas pirmasis jos vaidmuo kine aktorei pelnė Kanų festivalio prizą už geriausią aktorės vaidmenį, Prancūzijos kino apdovanojimą „Lumière“ ir „Cezarį“ už geriausią debiutinį aktorinį vaidmenį.
Tai vaidmuo, kuris jai atvėrė duris į kino olimpą.
Filmas Kanuose buvo įvertintas „Queer palme“.
Pritrūko aistros?
Nuo pat pirmųjų kadrų matome Fatimą: režisierė ją rodo stambiu planu. Girdime jos tylą, jaučiame jos dvejones ir kančią – visa tai sklinda iš to, kas lieka nepasakyta, iš žvilgsnių, judesių. Skęstame spalvose: tamsioje mėlynoje, naktyje, liūdesyje, jausmingume. Vėliau spalvos suaktyvėja – ekrane pasirodo geltoni ir oranžiniai tonai, kai atsiveria išorinis Fatimos pasaulis: šeima, kasdienybė, santykiai.
Fatima giliai tikinti mergina, ji gyvena mylinčioje šeimoje kukliame socialiniame būste. Mergina renkasi patogius laisvus drabužius, kepurę su snapeliu, kuris jai tarsi savotiškai atstoja hidžabą, ji sava tarp triukšmaujančių vaikinų, juos vadina broliais. Fatima gerai mokosi. Ji žaidžia futbolą, ji serga astma.
Ji visa tai kontroliuoja – savo pasirinkimus, įvaizdį, iki tol, kol vienas gėjus vaikinas pavadina ją lesbiete. Jos agresija, kilusi iš vidinio siaubo dėl saugomos paslapties ir baimės, paaiškina tai, ką matome vėliau: nenorą tęsti santykių su tariamu vaikinu, naktines merginų, moterų paieškas pažinčių programėlėse, tylą namuose.
Ir vizitą pas imamą, kuris jai patvirtina „tokią žmogaus nuodėmę“ ir priduria, kad lesbietiškas seksas laikomas mažiau nuodėmingu, nes tai tik „glamonės“, o ne penetracinis aktas – priešingai nei krikščioniškoje biblinėje tradicijoje minimi sodomiečiais vadinami gėjai vyrai, apie kuriuos jis, žinoma, perspėja.
„Sekse nėra nieko nešvaraus“, – jau visaip kitaip, „iš tikro gyvenimo“ jai aiškina vyresnė moteris, susitikusi su Fatima per pažinčių programėlę. Nėra nešvaru mylėti, nėra nešvaru atsiduoti aistrai.
Fatimos tikrasis prisipažinimas įvyksta jai sutikus korėjiečių kilmės medicinos seselę Džiną (puikus aktorės Ji-Min Park vaidmuo) – per jų meilės istoriją. Džina kenčia nuo psichikos ligos, todėl tolsta nuo Fatimos, ši galiausiai turi pati viena atrasti savo vietą jai naujame pasaulyje.
Režisierė neskubėdama, švelniai ir globojamai stebi savo heroję, palikdama daug erdvės dvejonėms. Nematome pačių sekso scenų – tik girdime apie jas, režisierė norėjo išvengti sensacingo seksualumo vaizdavimo ir vietoje to akcentavo emocinį artumą ir herojės vidinį pasaulį.
Gal dėl to kai kuriems kino kritikams režisierės filmui pritrūko ekstravagancijos, aistros, beprotiškumo ar dramatiškos jėgos – stipresnio konflikto, susirėmimo, dramos.
„Tiek rašytoja, kuri manimi visiškai pasitikėjo, tiek homoseksualios moterys manęs prašė nedaryti filmo panašaus į „Žydra spalva – šilčiausia“ (La vie d‘Adèle, rež. A. Kechiche), kuris pasakojo apie vyro žvilgsnį į lesbietišką seksualumą; jos savęs neatpažino tiesmukose sekso scenose, – aiškina režisierė. – Elgiausi per filmavimo procesą taip, tarsi pati būčiau aktorių vietoje, tarsi pati vaidinčiau.“
Nėra nešvaru mylėti, nėra nešvaru atsiduoti aistrai.
Įdomu, kad pirmą savo ryškų vaidmenį – stipraus charakterio dukros – H. Herzi suvaidino to paties režisieriaus A. Kechiche`o filme „Kuskusas“ (La Graine et le mulet), už jį aktorė buvo apdovanota garsiausiuose Europos festivaliuose.
„Mažoji sesė“ yra trečias filmas, kurį režisavo režisiere tapusi aktorė H. Herzi. Apie režisierės karjerą ji svajojo dar nuo tada, kai norėjo būti aktore ir pasakoti istorijas, žengti žingsnį už kameros ji pradėjo būtent iš meilės kino meno idėjai, evoliucijai.
Kritikai pastebi, kad režisierės filmus jungia moters patirties, norų, socialinių normų, seksualumo ir intymumo tyrinėjimas. Jos debiutinis ilgametražis filmas „Tu nusipelnai meilės“ (Tu mérites un amour) pasakoja apie moters vidinius išgyvenimus po skaudžios skyrybų patirties, o antrasis – „Gera mama“ (Bonne Mère) – apie vienišos motinos kasdienybės iššūkius ir ryšį su vaikais.
Herzi jautriai nagrinėja moterų emocijas ir santykius, švelniai atskleisdama jų vidines dilemas ir troškimus. Neretai jos herojės – kaip ir pati režisierė – turi Šiaurės Afrikos (Magrebo) šaknis, todėl filmuose rezonuoja diasporos, tapatybės ir socialinių lūkesčių temos.
„Man labai svarbu fiksuoti tikrovę taip, kad ji būtų beveik dokumentinė, tai, su kuo kiti gali susitapatinti, o gal tapti atviresni ir tolerantiškesni aplinkai, – sako režisierė. – Man svarbu būti nuoširdžiai.“
Meilė be ribų
Iki pečių krintantys tamsūs plaukai, ryškiai apvestos pieštuku akys, tiesaus kirpimo tamsus kostiumas – N. Melliti yra žvaigždė, kuri gimė pernakt.
Herzi jautriai nagrinėja moterų emocijas ir santykius, švelniai atskleisdama jų vidines dilemas ir troškimus.
23 metų prancūzų aktorė laukia manęs Paryžiuje ir nori pasidalinti mintimis apie savo debiutą, apie filmą ir suvaidintą heroję – apie tai, kodėl jai tai buvo svarbu. Ji pati svajojo tapti fizinio lavinimo mokytoja – studijuoja kūno kultūrą ir sportą Sorbonos universitete Paryžiuje, aktyviai žaidžia futbolą kaip ir jos herojė Fatima.
Aktorių atrankos direktorė atrado Nadią gatvėje Paryžiuje. Ji neturėjo jokios ankstesnės aktorinio pasiruošimo patirties – ir, kaip vėliau paaiškėjo, tiek ją, tiek režisierę sužavėjo ne tik jaunos moters išvaizda ar savitumas, bet ir natūralus tikrumas. Pirmieji bandymai patvirtino, kad kamera „myli“ Nadią – ji spinduliuoja charizma, kuri suteikia vaidmeniui gyvybės ir nuoširdumo.
Ką Nadia pamanė, kai pamatė save kino ekrane pirmą kartą? „Nežinojau, kad taip galiu bučiuotis“, – patraukia pečiais. Ar ji bijojo tokio vaidmens? „Aš bijau tik bičių. Vasarą vengiu eiti į sodą.
Kurdama vaidmenį pasitikėjau intuicija, man buvo svarbu suvokti Fatimos vertybes, o tada įsivaizdavau ją erdvėje tokiu principu kaip sportininkai prieš atlikdami pratimą: mačiau erdvę, spalvas, iš anksto įsivaizdavau savo kūno judesius. Tai yra gražus vaidmuo.“
Aktorė pripažįsta, kad susitikimas su rašytoja F. Daas ir buvo tai, kas suteikė personažui spalvų, juk knyga yra autobiografinė fikcija. „Man daug rašo moterų, kurios save atpažino, kurios išgyvena panašius pasirinkimus, vienatvę, izoliaciją, kovą, vadinasi, man pavyko“, – sako aktorė.
Nadiai filmas yra ne tik apie religiją, seksualinę orientaciją, bet ir apie kvėpavimą. „Įdomu, kad, būdama astmatikė, ji vis tiek rūko. Ji sako, kad jai trūksta oro, o tai, kas išsemia jos orą ir dusina, yra religija, – sako aktorė. – Ji nenori rinktis tarp religijos ir meilės, nenori rinktis tarp šeimos, kuri ją myli, ir savęs – tos, kurią ji pati atstumia iš baimės būti atstumta. Žmogus juk laimingas tik tada, kai yra laisvas mylėti, laisvas kvėpuoti. Išorė nieko neišduoda, nes ilgai nebuvo leista išsiduoti – o juk Fatima nori juoktis ir mylėti kaip kiti.
Gal jai ir nepavyks įveikti visų sunkumų, bet ji išmoks su jais gyventi.“
Režisierė H. Herzi sako, kad pirmiausia filmą ji kūrė aplink pagrindinį Fatimos charakterį, tačiau ilgai ieškojo, kas galėtų suvaidinti Fatimos meilės objektą, kol nepamatė įstabaus filmo „Sugrįžimas į Seulą“ (Retour à Séoul) – Davy Chou dramos, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko jauna korėjiečių kilmės prancūzų aktorė Park Ji Min. Šis filmas aktorei atvėrė kelius dirbti su žinomomis prancūzų režisierėmis, tokiomis kaip Anna Cazenave Cambet ir Rebecca Zlotowski.
Knygoje Fatimos meilės objektas yra tiesiog prancūzė Nina. Tačiau per kino bandymus energija tarp dviejų kylančių prancūzų kino žvaigždžių – Nadios ir Ji-Min – buvo akivaizdi, todėl režisierė nusprendė pakeisti, papildyti ir išplėsti scenarijų, įtraukdama azijiečių kilmės moters personažą ir atspindėdama jos pasaulio iššūkius.
Taip gimė Džinos personažas. Džinai mylėti kitą moterį religija iš tiesų netrukdo, tačiau tai vis dar yra tabu tema jos korėjietiškoje aplinkoje, kur neretai tėvai nesupranta vaikų seksualumo. O šioje istorijoje viskas dar sudėtingiau – kita moteris yra musulmonė, todėl jų santykiai susiduria su dar didesniais iššūkiais ir vidiniais konfliktais, išėjimais į paribius.
„Režisierei labai svarbu užčiuopti realybės ir tiesos esmę. Mes labai daug kalbėjomės ir repetavome prieš filmavimą – gal todėl mums su Nadia neprireikė intymumo koordinatorės. Mes viena kitai sakydavome: „Aš dabar tave pabučiuosiu, dabar paliesiu.“ Tai buvo paprasta, bet kartu labai stipru“, – pasakoja man aktorė, su kuria irgi susitikau Paryžiuje.
Režisierė pasiskolino detalių ir tikro gyvenimo – kaip ir Džina, Park Ji-Min į Prancūziją iš Pietų Korėjos persikraustė vaikystėje, ji jaučiasi tiek pat prancūzė, kiek ir korėjietė.
Aktorė mano, kad ši istorija – apie izoliaciją, o vėliau apie savęs ir savo prieštaravimų priėmimą ir judėjimą į priekį, tai istorija, kuri gali nutikti bet kam.
„Kita vertus, kuo daugiau filmų būtent apie moteris ir įvairias moteris, tuo geriau, nes jų trūksta. Kodėl? Nes filmai atspindi visuomenę“, – sako aktorė. Ji pabrėžia, kad prancūzų kine trūksta azijiečių kilmės aktorių – jie nėra tinkamai atstovaujami, nors kino mokyklose jų mokosi išties daug.
Atstovauti, kalbėti apie tai – misija, kuri jai labai svarbi.
Trys stiprios, talentingos moterys šiame filme atranda retą kūrybinę alchemiją. Jos pasakoja ne tik savo, bet ir kitų žmonių istoriją, kuri virsta dalimi jų pačių, jų gyvenimų.
Ir aš jomis patikiu.
Prisimenu, kaip prancūzų rašytoja Virginie Despentes parašė apie knygą „Mažoji sesė“. Tai tiktų mąstant ir apie kino tikslą, jo galią.
„Čia rašant teko išrasti tai, kas neįmanoma: kaip šokti akligatvyje tol, kol atsidaro durys ten, kur anksčiau stovėjo siena.“
Filmas „Mažoji sesė“ bus rodomas per Vilniaus tarptautinį kino festivalį „Kino pavasaris“ kovo 9–22 d.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
