Būdamas tremtiniu atokioje Rusijos imperijos gilumoje Bronislovas Pilsudskis atrado pasaulį, kurio beveik niekas Europoje nežinojo, – ainų tautą. Sachaline ir Kurilų salose „ainų karaliumi“ vadinamas B. Pilsudskis dokumentavo Japonijos tautos papročius, muziką ir kalbą, sukūrė šeimą su vietine aine ir paliko neišdildomą pėdsaką pasaulio etnografijoje.
Šiemet minimas antropologo, ainų tautos tyrinėtojo Bronislovo Pilsudskio 160 metų gimimo jubiliejus. Šia proga Lietuvos nacionalinio muziejaus parodų Istorijų namuose duris atvers tarptautinė paroda „Žmogus tarp pasaulių. Ainų tauta Japonijos šiaurėje ir etnografas Bronislovas Pilsudskis“.
Ainai – šiauriausiame Japonijos taške gyvenanti tauta. Deja, ainai ilgą laiką buvo diskriminuojama ir engiama tauta Japonijoje. Tačiau situacija pamažu pradėjo kisti, kai tauta 1997 m. Japonijos buvo pripažinta kaip mažuma.
Apie ainų tautą ir jos tyrėją antropologą, Lenkijos maršalo Juzefo Pilsudskio brolį Bronislovą kalbamės su parodos idėjos autore, Istorijų namų direktore Simona Širvydaite-Šliupiene bei dailėtyrininke, muziejaus Etnografijos ir antropologijos skyriaus vadove Migle Lebednykaite.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Už pasikėsinimą į carą į Sachaliną ištremtas „ainų karalius“ B. Pilsudskis dokumentavo Japonijos tautos papročius, muziką ir kalbą.
- B. Pilsudskis ten susirado savo gyvenimo meilę ainę, kurią vedė, susilaukė dviejų vaikų.
- Ainų tautos moterys buvo tatuiruojamos vos pradėjus lytiškai bręsti. Tikėta, kad tai apsauga nuo negandų.
- Dvejus metus ainai savo namuose augindavo lokį, kurį maitindavo motinos pienu. Tikėta, kad lokys yra dievybės siųsta dvasia, kuri žmonių pasaulyje svečiuojasi tik laikinai.
- Lietuvoje yra keletas mokslininkų, besidominčių ainų kultūra.
– Pirmiausia norėčiau klausti apie patį Bronislovą Pilsudskį ir jo gyvenimo istoriją. Dėl kokių priežasčių jis buvo ištremtas?
Simona: Bronislovas Pilsudskis gimė Švenčionių rajone, Zalavo dvare, tai yra Lietuvos teritorija. Jis yra Juzefo Pilsudskio brolis ir už pasikėsinimą į carą Aleksandrą III buvo ištremtas į Sachaliną, kur likimas taip suklostė, kad jis ėmė tyrinėti Sachalino ir Kurilų salose gyvenusias autochtonų tautas, ir Hokaido saloje, šiauriausiame Japonijos taške, gyvenančią ainų tautą.
Pilsudskis ten susirado savo gyvenimo meilę ainę, kurią vedė, susilaukė dviejų vaikų. Tuo metu ainus jis tyrinėjo ir fiksavo etnografinę medžiagą pačiais moderniausiais metodais – fotoaparatu ir Edisono fonografu, kuriuo vaškiniuose ritinėliuose adatėlėmis įrašomas, o po to atkuriamas garsas. Japonų profesoriui iš Hokaido universiteto pavyko sukurti silikonines kopijas. Buvo labai mažas šansas, kad pavyks, bet lazeriais garsas buvo atkurtas. Tuo metu tai buvo aukščiausia technologija – Edisono fonografas buvo pirmasis įrankis garsui įrašyti. Taip fiksuodamas etnografinę medžiagą, jų kalbą jis tapo iškiliausiu ainų tautos tyrėju. Jam pristatyta paminklų visame pasaulyje, bet Lietuvoje jis menkai žinomas.
– Ar jis gavo pavedimą tyrinėti ainų tautą? Juk, kiek suprantu, jis vis tiek buvo tremtyje.
Miglė: Aišku, jį įkvėpė ir kiti mokslininkai, kurie paskatino Pilsudskį to imtis. Etnografas Levas J. Šternbergas įkvėpė imtis sistemingo nivchų kultūros tyrinėjimo, o vėliau pasiūlė tirti ir ainų tautą. Tai yra unikalus dalykas, kad tu gali atsidurti tarp vietinių ir jų papročių. Jis tikrai buvo kūrybingas žmogus, kuris ainų tauta susidomėjo ir galiausiai įsitraukė.
Simona: Nebuvo taip, kad jis išvyko jau būdamas etnografu. Pilsudskis buvo jaunas savamokslis. Jis neturėjo patirties ir išsilavinimo tam, tačiau Rusijos imperijos buvo pastebėtas ir jam buvo suteikti reikalingi įrankiai.
Svarbu paminėti, kad Bronislovas prisistatydavo pusiau lenku, pusiau lietuviu. Jo šaknys yra iš žemaičių bajorų Giniotų giminės, tai jis prisistatydavo Bronislovu Pilsudskiu Ginet-Giniotu. Ir labai mylėjo Lietuvą, tą pabrėždavo ir laiškuose artimiesiems. Kai galiausiai sugrįžo į Europą, jo gyvenimas baigėsi tragiškai. Manoma, kad 1918 m. jis nusižudė Senos upėje Paryžiuje.
– O kodėl Rusijos imperija paskyrė jį tyrinėti ainų tautą? Ar čia yra kokia paslėpta istorija?
Miglė: Niekas nesitikėjo, kad jis taps tokiu atsidavusiu etnografu ir antropologu. Edisono fonografu įrašytos ainų dainos, surinkta etnografinė medžiaga, daugybė unikalių nuotraukų yra svarbus šaltinis dabartiniam tyrinėtojui. Nieks nesitikėjo, kad jis tokiu taps, bet niekam jam ir nedraudė to daryti.
Simona: 20 amžiaus pradžioje savo tyrimų rinkinius jau teikė parodoms Londone, Paryžiuje. Tai Pilsudskis buvo kosmopolitas. Po to grįžęs iš tremties jis aplankė ir Japoniją, ir per Ameriką grįžo į Lenkiją, vėliau lankėsi Šveicarijoje ir Prancūzijoje.
– Kokie yra pagrindiniai ainų kultūros bruožai ir ką sužinome iš Pilsudskio tyrimų?
Miglė: Ainų pasaulėžiūra mums yra artima dėl pagarbos gamtai, kuri primena lietuvių pagonybę. Jie tikėjo, kad viskas – medis, vanduo, žvaigždės, mėnulis – turi savo dvasią ar dievybę. Pavyzdžiui, savo drabužius jie audė iš medžio žievės pluošto. Prieš nužievinant medį, jie atlikdavo ritualą: padėdavo dovanų (sakės ar tabako) ir tarsi tardavosi su medžiu dėl mainų.
Simona: Kitas išskirtinis bruožas – moterų tatuiruotės ant lūpų ir rankų. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl Pilsudskis neparsivežė šeimos į Europą – buvo manoma, kad tatuiruota ainė čia nepritaps.
– O tatuiruotės, kaip jos atrodydavo?
Simona: Jos būdavo ir ant rankų, ir aplink burną. Atrodo lyg būtų ūsai. Mergaitėms pradėdavo tatuiruoti, kai jos subręsdavo, prasidėjus pirmosioms menstruacijoms. Tatuiruotės buvo nuolat papildomos ir plečiamos, kol merginos tapdavo pasiruošusios santuokai. Tikėta, kad šios tatuiruotės padeda pasiruošti gimdymo skausmui, saugo nuo piktųjų dvasių ir užtikrina patekimą į pomirtinį pasaulį.
Nepaisant Japonijos valdžios draudimų 1799 ir 1871 metais, daugelis moterų slaptai tęsė šį paprotį. Tatuiruotes dažniausiai darydavo artimiausias šeimos narys – močiutė ar teta. Aišku, procedūra skausminga, ne visos jai pritardavo. Paskutinė visiškai tatuiruota ainė mirė 1998 metais, užbaigdama vieną seniausių pasaulio tęstinių tatuiravimo tradicijų.
– Papasakokite apie svarbiausią ainų šventę. Ar joje iš tiesų dalyvaudavo tikras lokys?
Simona: Taip, ši šventė vadinasi Iyomante. Per ją būdavo atsisveikinama su lokiu ir jo siela išlydima į kamui – dvasių pasaulį. Lokys ainams buvo svarbiausias gyvūnas.
Miglė: Ainų pasaulėvaizdyje lokys gerbiamas kaip dieviškas svečias, kurio dvasia laikinai apsigyvena žemiškajame pasaulyje. Laukinėje gamtoje sugautas lokiukas – dažniausiai po to, kai būna sumedžiota jo motina – atnešamas į kaimą. Pagal papročius nuo vienų iki trejų metų kaip garbingas svečias globojamas ir rūpestingai auginamas, maitinamas motinos pienu, prižiūrimas beveik kaip žmogaus vaikas.
Vėliau lokys per apeigas nužudomas, o jo siela per maldas, šokius, dainas ir aukas palydima atgal į dievų pasaulį. Tikima, kad lokys sugrįžta pas dievus dėkingas už svetingumą, kurį patyrė tarp žmonių. Ši apeiga išreiškia dėkingumą dievams už jų dovanas – maistą, medžiagas ir patį gyvenimą – ir įtvirtina pagarbą bei abipusiškumą visoms būtybėms.
– Ar patys ainai žino apie Pilsudskį ir ar ši tauta išliko iki šių dienų?
Simona: Ainai jį puikiai žino, gerbia. Šiandien ainų bendruomenė aktyviai siekia parodyti savo kultūrą pasauliui. Pavyzdžiui, ruošiant parodas ir knygas apie Pilsudskį, bendradarbiaujama su ainų kilmės mokslininkais, tokiais kaip dr. Kanako Uzawa, kuri užtikrina informacijos patikimumą.
Įdomu tai, kad muzikologai pastebi ryšį tarp senųjų ainų dainų ir lietuvių polifoninės muzikos (sutartinių). Ainai iki šiol saugo savo tradicijas, šokius ir virtuvę, kurią pristato tarptautinėse parodose.
– Ar ainų tautos tradicijos šiuo metu yra pakitusios, palyginti su tuo, kas buvo anksčiau?
Miglė: Galima palyginti su lietuvių tradicijomis. Jei pažiūrėsime į tautinius rūbus, dabar pas mus irgi yra atgimimas – noras pasipuošti, meistrės juos atkuria remdamosi senosiomis tradicijomis, tačiau yra ir šiuolaikinių interpretacijų. Jie taip pat palaiko senas tradicijas ir jas savaip interpretuoja. Štai ką pristatėme žiniasklaidai – šiuolaikinė galvos juosta. Tradiciniame kostiume ornamentai būdavo daromi aplikacijos technika, o čia matome, kad tai jau yra siuvinėta. Tai tam tikra interpretacija, bet mintis išlieka ta pati – tai ir galvos puošmena, ir apeiginis objektas.
Simona: Lokio, aišku, jau nebežudo ir tatuiruočių ant veido nebesidaro. Svarbu paminėti, kad ilgą laiką ainai buvo marginalizuoti, engiami. 2008 m. Japonijos parlamentas oficialiai pripažino ainus vietine tauta, o 2019 m. buvo priimtas ainų kultūros ir politinės reprezentacijos skatinimo įstatymas. Ainų kultūros sklaidai buvo skirtos didžiulės lėšos, įsteigtas nacionalinis „Upopoy“ muziejus Hokaido saloje. Nuo to laiko prasidėjo ainų kultūros atgimimas. Jie tapo labai populiarūs, pristatomi ne tik Japonijoje, bet ir užsienyje.
Miglė: Patys japonai dabar labai stengiasi jų kultūrą viešinti, kadangi ilgą laiką buvo juntamas spaudimas ir tų tradicijų naikinimas. Daug kas buvo uždrausta, o tai darė įtaką jų nykimui. Būdavo net gėda prisipažinti, kad esi ainas. Jų kalba irgi įdomi – ilgą laiką ji buvo tik sakytinė, ne rašytinė. Buvo momentas, kai nebeliko žmonių, kuriems ši kalba būtų gimtoji. 2004 metais mirė paskutinis ainas, kuris mokėjo kalbą iš savo močiutės ir mamos.
Simona: Jis buvo ir pirmasis ainų kilmės japonas parlamente – Kayano Shigeru. Parodoje minėsime jo gimimo šimtąsias metines. Tad šioje parodoje bus daug „gimtadienių“: tiek Pilsudskio, tiek jo.
Miglė: Kuriant parodą, bendradarbiavome su „Japan House“ iš Didžiosios Britanijos, keletas eksponatų yra ir iš Druskininkų muziejaus.
– Ar Pilsudskis turi sąsajų su Druskininkais?
Simona: Druskininkų miesto muziejuje nugulė Pilsudskio fotografijų rinkinys (1898–1905), kurį jie mums paskolino. Pilsudskio fotografijų yra ir Lenkijoje, Varšuvos nacionaliniame archyve, bet pas mus jos atkeliavo iš Druskininkų. Esame dėkingi už skaitmeninius vaizdus, kuriuos galėsime parodyti padidintus, su visomis detalėmis.
– Kokią visgi Pilsudskio tyrinėjimų reikšmę galima būtų įžvelgti?
Miglė: Didžiulę. Jo dėka žinome daug apie lokio dvasios išlydėjimo šventę, jis parašė nemažą studiją „Ainų lokio šventėje Sachalino saloje“, publikuotą 1909–1915 metais. Ten aprašytos visos penkios šventės dienos: kaip ruošiamasi, kokios apeigos, kaip vyksta išlydėjimo ceremonija. Tai labai detalus aprašymas, be to, jis viską dokumentavo fotografijomis. Galima drąsiai teigti, kad Bronislovas Pilsudskis buvo vienas pagrindinių ainų kultūros tyrinėtojų: fiksavo kalbą, papročius, dainas vaškiniuose ritinėliuose, rinko etnografinius objektus. Jis visapusiškai prisidėjo prie šios kultūros viešinimo.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
