Filme „Operacija „Sveika, Marija“ yra scena, kurioje Ryano Goslingo vaidinamas personažas mokytojas Railandas Greisas atvežamas į karinę bazę ir sužino daugiau konteksto apie planuojamą žmonijos gelbėjimo operaciją. Suvokęs, kad planuojamos misijos sėkmės tikimybė yra itin maža, jis pradeda linksėti galvą. Operacija vadinasi „Sveika, Marija“, ir tą akimirką šis pavadinimas jam pasirodo išties esantis tinkamiausias.
Prisipažinsiu, peržiūros metu šio epizodo taip ir likau iki galo nesupratęs. Intuityviai pagavau emocinį ryšį tarp maldos ir mirtinai pavojingos užduoties, tačiau sprendimas vis tiek neįtikino. Kodėl pavadinimui buvo pasirinkta būtent malda, kad ir kokią svarbią vietą ji užimtų krikščioniškoje tradicijoje? Nuoroda atrodė bereikalingai tiesmuka, kaip ir jos sąsaja su pagrindinio veikėjo vardu (išvertus iš anglų, „grace“ reiškia „malonė“).
Pasirodo, tikroji pavadinimo reikšmė tiesiog pasimetė vertime. Tiksliau, ne vertime, bet tarp kultūrinių skirtumų. „Sveika, Marija“ šiuo atveju nėra šiaip dievobaimingas kreipimasis į Švč. Mergelę. Tai idiomatinis, dailiai beveik neįmanomas išversti pasakymas, pasiskolintas iš visiškai sekuliaraus amerikietiškojo futbolo.
„Sužaisti „Sveika, Marija“ reiškia paskutinę žaidimo akimirką atlikti desperatišką kamuolio perdavimą, kurio sėkmė gali lemti pergalę. O mano minimos scenos dialogas, išverstas pažodžiui, skamba taip: „Jūs, amerikiečiai, tai vadinate sudėtingu metimu“ / „Sveika, Marija“, supratau.“
Paprastam lietuviui šių subtilybių suprasti tiesiog neįmanoma. Tiesą sakant, ir nereikia, filmas kuo puikiausiai veikia ir be jų. Tačiau žinant šią, atrodytų, nereikšmingą smulkmeną, staiga pasidaro kaip dieną aišku, kodėl filme tokią svarbią funkciją atlieka įvairūs metimai ir gaudymai.
Filmo veikėjai atlieka perdavimus, sviedžia, pameta, vejasi ir šoka paskui įvairius apvalius ir pailgus objektus, taip pat labai išraiškingai džiaugiasi taikliais metimais ir sunkiose situacijose rankose išlaikytais „kamuoliais“. Vienas svarbiausių filmo veikėjų išvis didžiąją laiko dalį praleidžia stiklinėje sferoje, kuri labai primena futbolo kamuolį, leidžia jam efektyviai judėti ir palaikyti gyvybines funkcijas.
Žaidimas su kamuoliu čia tampa jei ne visų, tai tikrai daugelio dramaturgiškai svarbiausių mainų metafora. Pavyzdžiui, mokyklos kontekste megzto, smėlio pripildyto kamuoliuko judėjimas iš rankų į rankas grindžia žinių apyvartą. Įgalina pažinimą, lengvina mąstymą, skatina mokymąsi. Kitais atvejais objektų sviedimas ir gaudymas tampa būtina verbalinės komunikacijos prielaida ir sąlyga, kartais netgi jos pakaitalu.
„Operacija „Sveika, Marija“ apskritai yra stebėtinai žaismingas mokslinės fantastikos atstovas. Jau pačių pirmųjų jo scenų ritmas ir choreografija yra artimesni klasikinei kūniškai komedijai, o ne tokiems žanro sunkiasvoriams kaip S. Kubricko „Kosminė odisėja“ arba Ch. Nolano „Tarp žvaigždžių“. Ir tai tikrai nėra savaime suprantamas sprendimas, nes filme keliamos problemos ir personažų išgyvenamos dramos tikrai galėtų būti nagrinėjamos kur kas rimtesniu veidu.
Pagal siužetą mokslininkai aptinka kosmose primityvių mikroorganizmų. Tačiau svarbų atradimą apkartina tai, kad jie minta žvaigždėmis ir kelia tiesioginę grėsmę Saulei, vadinasi, ir Žemei. Bet vilties yra. Pasirodo, visatoje egzistuoja viena žvaigždė, kurios astrofagų invazija kažkodėl nepaveikė. Taigi, reikia kuo greičiau keliauti ten ir jau vietoje tikėtis laiku rasti visus atsakymus.
Tiesa, su misijos turiniu žiūrovai supažindinami tik baigiantis pirmajam filmo veiksmui. O štai pačioje pradžioje apie jį nieko nenutuokiame ne tik mes, bet ir pats filmo herojus. Railandas Greisas paprasčiausiai pabunda iš dirbtinai sukeltos komos erdvėlaivyje už dvylikos šviesmečių nuo namų be menkiausio supratimo apie tai, kas jis toks ir kaip čia atsidūrė. Ir net paklausti neturi ko: dėl atstumo ryšio su Žeme jau nėra, jo bendrakeleiviai mirę, o borto kompiuteris, nors ir varomas dirbtinio intelekto, nuovokumu nepasižymi.
Kad ir kaip pažiūrėsi, juokai menki. Tačiau kūrėjai atkakliai spalvina kone kiekvieną – net ir pačią rimčiausią – sceną neįkyriu, akimirksniu nuotaiką praskaidrinančiu humoru. Aš šią aplinkybę iškart priėmiau su palengvėjimu. Šiuolaikinėje fantastikoje kažkodėl tapo įprasta vengti lengvumo ir saviironijos, tarsi jie automatiškai neigtų bet kokią pretenziją į rimtesnį turinį. Ačiū, jau seniai buvo atėjęs laikas paneigti šį mitą.
Smagu ir tai, kad toks pasakojimo registras yra labai aiškiai motyvuotas. Humoras – tai ryškus paties pagrindinio veikėjo asmenybės bruožas, o sykiu ir savotiška gynybinė siena, už kurios jis, reikalui esant, visada gali pasislėpti. Dažniausiai mums leidžiama sekti įvykius būtent iš Greiso perspektyvos, taigi natūralu, kad mūsų matomas pasaulis įgyja jam būdingų savybių.
Nekenkia ir tai, kad Railandą Greisą lengva širdimi galėčiau pavadinti vienu lengviausiai pamėgstamų pastarųjų metų kino personažų. Viena kolegė jau yra pasakiusi, kad neprieštarautų, jei R. Goslingas iki gyvenimo pabaigos vaidintų vien tik jį. Pritariu ir jungiuosi į klubą.
Net sunku patikėti, kad prieš gerą dešimtmetį Nicolo Windingo Refno neoniniuose trileriuose aktorius yra sukūręs du šaltakraujus žudikus. Čia jis yra absoliuti tų personažų priešingybė. Mielas, linksmas, netobulas, jautrus ir pažeidžiamas, abejojantis savimi, sumanus ir lengvai užsidegantis entuziazmu. Galėčiau lažintis, kad nėra nė vieno žmogaus, kuris nenorėtų būti bent kažkiek panašesnis į Railandą Greisą. R. Goslingo neforsuotos charizmos dėka jis tiesiog akimirksniu atgyja ekrane ir nė sykio nekelia abejonių savo tikrumu.
Tas pats galioja ir Greiso nežemiškajam partneriui ateiviui Rokiui, su kuriuo jis netrunka susipažinti pasiekęs kelionės tikslą. Atkeliavęs prie tolimos žvaigždės ir vedamas tų pačių aplinkybių, Rokis derina savyje bruožus, pasiskolintus iš daugelio mylimų nežmogiškų fantastikos personažų iš turtingos popkultūros istorijos.
Railandą Greisą lengva širdimi galėčiau pavadinti vienu lengviausiai pamėgstamų pastarųjų metų kino personažų.
Kažkas primena ikonišką R2D2 iš „Žvaigždžių karų“, kažkas – draugišką robotuką šiukšlininką Wall-E arba ateivį iš legendinio S. Spielbergo filmo tuo pačiu pavadinimu. Rokis – it koks kalbantis itin protingas labradoras su autizmo spektro sutrikimu. Universaliai simpatiškas, kad Greisas galėtų su juo susidraugauti, bet ir pakankamai ateiviškas, kad per kontrastą pabrėžtų (o gal apibrėžtų?) Greiso žmogiškumą.
Galiausiai pagrindine emocine „Operacijos „Sveika, Marija“ varomąja jėga tampa būtent jųdviejų santykių dinamika, o žanro požiūriu filmą kur kas geriau apibūdina ne apokaliptinės mokslinės fantastikos, bet „bičiulių filmų“ (angl. Buddy movie) tropai. Neatsitiktinai tarp svarbių režisierių Philo Lordo ir Chriso Millerio projektų – ne tik animaciniai „Lego“ ir „Žmogaus Voro“ filmai, bet ir ilgametražės „Nevykėlių po priedanga“ versijos su Jonah Hillu ir Channingu Tatumu.
Ar Greisui ir Rokiui užteks proto, drąsos ir ryžto, kad jie įmintų vienintelės visatoje atsisakančios mirti žvaigždės paslaptį? Ar pavyks laiku pasidalinti gyvybiškai svarbiomis žiniomis su gimtųjų planetų gyventojais? Atsakymus į šiuos klausimus, žinoma, sužinosite tik patys pasižiūrėję filmą. Vis dėlto neabejoju, kad juos nutuokiate ir taip. „Operacija „Sveika, Marija“ turi krūvą teigiamų savybių, tačiau nenuspėjamumas tikrai nėra viena iš jų. Užtat vilties jis tikrai pažeria su kaupu.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
