Antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, disidentas, kunigas Julius Sasnauskas sako, kad gyvenimas yra uždavinys, o žmonės kartais pasimauna ant gyvenimo prasmės klausimo. Jis abejoja, ar jei dabar būtų savojo gyvenimo kelio ieškantis jaunuolis, siektų tapti kunigu.
LRT TELEVIZIJOS laidos „Pasivaikščiojimai“ pašnekovas J. Sasnauskas gimė 1959 metais Vilniuje. Būsimasis kunigas ir pranciškonų vienuolis mokėsi Antano Vienuolio mokykloje, iš kurios buvo pašalintas už antisovietinę veiklą.
J. Sasnauskas labai anksti įsitraukė į pasipriešinimo judėjimą, būdamas visai jaunas pateko į kalėjimą, mat platino pogrindinę spaudą. Vėliau buvo kalinamas Sibiro lageryje, o sugrįžęs tęsė kovą už Lietuvos laisvę – 1987-aisiais buvo vienas iš mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo organizatorių. Tai buvo pirmasis Sovietų Sąjungoje nesankcionuotas pasipriešinimo mitingas, skirtas Molotovo–Ribentropo paktui, po kurio Lietuva okupuota Rusijos, paminėti.
Norėtųsi daugiau vienybės tarp brolių pranciškonų
Anot J. Sasnausko, pats gyvenimas yra uždavinys – dvasininkui nepatinka šiuo metu itin dažnai tariamas žodis „iššūkiai“.
„Kartais žmonės pasimauna ant [gyvenimo] prasmės klausimo“, – pastebi pašnekovas.
Kunigas sako šiuo metu pamokslaujantis be jokių užrašų – jis siekia suprasti, ar tai, ką nori perduoti, reikalinga žmonėms. J. Sasnauskas teigia norintis, kad brolių pranciškonų pažiūros sutaptų ir kad jie labiau sutartų tarpusavyje.
„Kelis kartus buvo atvejų, kai buvo labai susipriešinę. <...> Galvojome, gal reikia nustatyti kokią nors bendrą kryptį, bet kad ir ką surašysi, kokias nors vertybes ar ką, nebūtinai kitas ims ir laikysis. <...> Čia, Vilniuje, yra ypač stiprūs žmonės su savo pažiūromis, charakteriais, su savo dovanomis.
Labai sunku surasti bendrumą, nes kiekvienas tarsi turi savo sritį, pasaulį, užsiėmimų, rūpesčių ratą – net žmonių ratas gali būti skirtingas. Aišku, norėtųsi idealiai – kai pasiskaitai apie vienuolyną, rašoma, kad ten visi susėda, kalbasi, svarsto. Bet to nebūna. Turbūt jokiame vienuolyne taip nebūna“, – mintimis dalijasi pašnekovas.
Katalikų dvasininkas sako, kad sekmadieniais po šv. Mišių vyksta rekreacija, kai pranciškonai susirenka kartu pasivaišinti maistu ir gėrimais.
„Dažniausiai tai nusirita į visokias smulkmenas. <...> Aišku, yra kapitulos, kas kažkiek laiko būna bendri suvažiavimai, kur tikrai rimtai svarsto, ieško bendrų taškų ir uždavinių, kas šiandien svarbu, bet paskiau ne viskas būna įgyvendinama, ne viską pavyksta pasiekti“, – pasakoja pranciškonų vienuolis.
Katalikų Bažnyčia yra pavargusi?
Viename iš ankstesnių interviu J. Sasnauskas yra sakęs, jog Katalikų bažnyčia yra pavargusi. Laidos pašnekovas tvirtina, kad toks nuovargis buvo ypač pastebimas Pranciškaus pontifikato išvakarėse.
„Su Pranciškaus atėjimu buvo pliūpsnis naujos energijos, minčių, idėjų ir vilties, kad Bažnyčia atras savo būdą kalbėti pasauliui, veikti. Bus ne tvirtesnė, bet galbūt kryptingesnė. Nežinau, kiek dabar [pavargusi]. Paskui, aišku, per tą pontifikatą irgi visko buvo, ir Pranciškus pats padarė ne viską, ką norėjo. Ypač pontifikato išvakarėse buvo pojūtis, kad Bažnyčia pavargusi, išsisėmusi“, – atvirai prisimena kunigas.
J. Sasnauskas neslepia, kad jei dabar būtų 16–19 metų, nežinia, ar rinktųsi stoti į seminariją ir siektų tapti kunigu.
„Man tos intrigos jau nėra, dažnai nebeįdomu. Tai šiandien pastebiu ir kunigų ugdyme ar bendravime. Nežinau, gal jie kitaip viską mato. Be abejo, yra kita karta ir ji kitaip vertina savo pašaukimą, misiją ir visa kita“, – dalijasi pranciškonų vienuolis.
Jis prisimena, kad kai buvo paauglys, Katalikų bažnyčia, jos gyvenimas ir paslaptis traukė.
„Ta paslaptis. Aišku, ir Bažnyčios pozicija, nes ji buvo tam tikra sovietinio gyvenimo alternatyva. Mane tie dalykai traukė“, – pabrėžia laidos pašnekovas.
Šiandien labai sunku padaryti, kad kokiam 15-mečiui nuo Maironio lyrikos irgi širdelė tuksėtų.
J. Sasnauskas sako, kad šiuo metu jam įdomu žmonės, knygos, menas ir Bernardinai. 66-erių dvasininkas pastebi, kad su laiku taip pat pasikeitė ir jo pamokslavimo braižas.
„Man kažkada buvo svarbu surasti pamokslo intrigą. Gana žurnalistiškai taip, kad parodytum, ką nors apverstum, sumakaluotum, išardytum, bet dabar tai praėjo. Dabar daugiau pačiam rūpi, <...> kai eina į tavo vaizduotę, jausmus, atmintį. Jeigu tave užkabina, paliečia, tada atrodo, kad tie tekstai tokiu būdu ir gyvena. Aš gal labai nesilaikau tokios taktikos – pamokslaudamas savaime kreipiesi daugiau į žmonių [vaizduotę]. Įjunkite vaizduotę, įjunkite vaizduotę“, – pasakoja J. Sasnauskas.
Tremtis ir persekiojimai gyvenimo džiaugsmo neatėmė
Paklaustas, kaip būti laisvu žmogumi, J. Sasnauskas atsako, kad jam pasisekė, mat gimė okupuotoje Lietuvoje, todėl turėjo daug progų pamilti laisvę. Pavyzdžiui, jis prisimena, kaip per pamokas skaitydavo Maironio kūrybą ir širdis imdavo plakti smarkiau.
„Šiandien labai sunku padaryti, kad kokiam 15-mečiui nuo Maironio lyrikos irgi širdelė tuksėtų“, – kalba pašnekovas.
J. Sasnauskas prisimena, kad sykį moksleiviai jo paklausė, ar jų karta galėtų pakartoti tai, ką padarė J. Sasnauskas ir kiti antisovietinio pasipriešinimo dalyviai.
„Užkluptas to klausimo, bet ir neveidmainiaudamas sakau: jeigu jums kas nors sudarytų tokias sąlygas ir būtų priespauda, dėl kurios suvoktumėte ir pamiltumėte laisvę, jūs tą patį padarytumėte, lygiai tą patį“, – sako kunigas.
Vienas iš 1987-aisiais įvykusio mitingo prie Adomo Mickevičiaus paminklo organizatorių J. Sasnauskas sako, kad šią vietą su disidentu Antanu Terlecku pasirinko dėl patriotinio vietos konteksto.
„Tokių paminklų nebuvo labai daug. Galvojome, gal Žemaitės? Iš bėdos tiktų, bet Žemaitės skveras labai uždaras. Sakome: ten ateis, nuo prospekto pusės apsups ir viskas. Aš pats pasiūliau prie Adomo Mickevičiaus, sakau, čia labai daug erdvės, jeigu muštų ar ką, galima į visas puses bėgti, trauktis. Čia labai sunku kaip nors apsupti. Iš kitos pusės, sakau, vis tiek Adomas Mickevičiaus – tai „Už mūsų ir jūsų laisvę!“, „Vėlinės“ ir visa kita. Tas patriotizmas, tokia vieta – labai gerai tada pataikėme“, – prisimena disidentas.
Daug žmonių, kurie, visomis prasmėmis sunkiai gyvendami, sugebėjo kitiems padėti ir pirmiausia galvojo apie kitus, ne save. Tai labai įkvepia.
Tremtį ir persekiojimus išgyvenęs dvasininkas sako nemėgstantis nei sąmokslo teorijų, nei ieškoti ir demaskuoti kaltų.
„Žinau, kad yra klastos gyvenime, politikoje ir visur kitur. Bet tai nuo tavęs nepriklauso ir niekas nuo to, kad tu atskleidi kokį nors slaptą kenkėją, nesikeičia. Pagaliau, tegu ieško specialiosios tarnybos. O man daug labiau norisi gyventi pasaulyje, kuriame gali pasitikėti“, – kalba J. Sasnauskas.
Kunigo akimis, visuomenės susipriešinimą išnaudoja politikai populistai – siekiant būti atspariems įvairioms manipuliacijoms, anot jo, vertėtų apsidairyti aplink ir įvertinti, ar pasaulis išties yra toks blogas, kaip kad tvirtina kiti.
„Nemanau, kad gyvenimas yra blogas. Man ir anais laikais [nebuvo blogas] – jis turėjo savo trūkumų, aišku, buvo priespauda, visa kita, bet žmogus galėjo gyventi. Netgi toje priespaudoje galėjo rasti savo erdvę būti laisvas. <...> Ištverti ir gyventi, ir nepasiduoti, ir ne kitų žmonių sąskaita. Daug žmonių, kurie, visomis prasmėmis sunkiai gyvendami, sugebėjo kitiems padėti ir pirmiausia galvojo apie kitus, ne save. Tai labai įkvepia“, – požiūriu į gyvenimą dalijasi J. Sasnauskas.
Plačiau – laidos įraše.
Parengė Emilis Jakštys
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
