„Aš savo bjaurybes ir visa kita, ką turiu savo organizme, bandydavau per vaidmenis tiesiog prisipažinti“, – LRT PLIUS laidos „Čia – kinas“ rubrikoje „Žvaigždė“ atvirauja 85-erių legendinis kino aktorius Juozas Budraitis. Per 120 vaidmenų sukūręs menininkas sako, jog svarbiausias iš jų buvo čekų režisieriaus Jano Shmidto filme „Lanfiero kolonija“, o vieną sceną iš režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus „Niekas nenorėjo mirti“ jam iki šiol yra šlykštu prisiminti.
Vieni su aktoriumi J. Budraičiu susipažino režisieriaus V. Žalakevičiaus filme „Niekas nenorėjo mirti“, kiti galbūt jį pastebėjo vėliau sekdami režisieriaus Algimanto Puipos filmus, dar kiti – žiūrėdami Scotto Franko ir Allano Scotto miniserialą „Valdovės gambitas“.
Kine Budraitis liko iš dalies dėl režisieriaus Žalakevičiaus
J. Budraitis baigė teisės studijas, lankė Vilniaus universiteto Kiemo teatro studiją, vėliau baigė režisūros kursus. Jo gyvenime teisę nugalėjo ne teatro scena, o būtent kinas.
„Neplanavau savo gyvenimo surišti su scena. Ir dėl to tas Kiemo teatras tai buvo tik studentiški kvailiojimai, daugiau nieko. O šiaip tai kinas netyčia atėjo, visiškai atsitiktinai įlindo į mano gyvenimą ir persekiojo“, – pasakoja LRT PLIUS laidos „Čia – kinas“ pašnekovas.
Aktorius prisimena, kad, įsitraukus į kino pasaulį, jo gyvenimas tapo kur kas įdomesnis. Tada J. Budraičio aplinkoje ėmė suktis daug įdomių žmonių, jis tapo artimesnis su režisieriumi V. Žalakevičiumi.
„Iš dalies dėl jo aš ir likau kine. Mane žavėjo jo asmenybė ir aš labai tikėjausi, kad galbūt dar susitiksiu, būdamas kine. Tuo labiau kad buvo labai daug įvairiausių pasiūlymų ir kažkokiu būdu suviliojo tas kinas. Žinot, žmogus pasiduoda vilionėms. Aš tai lengvai tą darau“, – pasakoja J. Budraitis.
Antras pagal svarbą režisierius J. Budraičio gyvenime buvo Almantas Grikevičius. Aktorius, kaip pats sako, filmavosi visuose šio režisieriaus filmuose.
„Mes labai jausdavom vienas kitą net nekalbėdami. Smagu mums buvo dirbti kartu. Sakyčiau, ne taip jau blogai išeidavo tie filmai. Man atrodo, kad „Jausmai“ vienas iš geriausių lietuviškų filmų“, – teigia aktorius.
„Likt savimi man svarbiausia“
Kalbėdamas apie pasirinktus atlikti vaidmenis kine J. Budraitis sako, kad kartais jį sudomindavo režisieriaus asmenybė, todėl jis priimdavo sprendimą dirbti su juo, o kartais patraukdavo įdomi filmo medžiaga. Jis neslepia, kad spręsdamas, kurių vaidmenų imtis, remdavosi tam tikrais asmeniniais interesais.
„Būdamas neprofesionalus, visuomet skaičiuodavau pagal save: ar aš galėsiu čia kažkokią savo bjaurastį įgyvendint, įdiegti tame vaidmenyje, ar negalėsiu? Galbūt kokį nors ir savo sentimentalumą, galbūt ir kokį nors savo nesižavėjimą kažkuo. Jeigu randi galimybę tai įdiegti, tai tą vaidmenį ir imi. Mano ir buvo mokykla – aš savo bjaurybes ir visa kita, ką turiu savo organizme, bandydavau per vaidmenis tiesiog prisipažinti“, – atvirauja aktorius.
Kino kritikai aktoriaus J. Budraičio vaidybą apibūdina kaip intelektualią ir psichologiškai tikslią. Pats laidos pašnekovas tokiais apibūdinimais kiek abejoja – jis sako veikiau esantis paprastas žmogus, kuris vadovaujasi savo potyriais, jausmais, emocijomis ir išgyvenimais.
„Tai yra mano vadovas, o [dėl] intelekto, tai čia dėl to ginčytis sunku – mane labai daug kas domina ir aš bandau kažkaip save gražinti iš vidaus. Kiek man tas pavyksta, jau čia mano reikalas, bet man tada smagiau. Aš, pavyzdžiui, daug skaitydamas jaučiu, kad man kažkas virpteli mano kūne, jausmuose, suteikia šiek tiek tokio didesnio pasitikėjimo, nors aš visada linkęs daugiau į savęs žeminimą, mažinimą. Čia jau toks kompleksas, ką padarysi“, – save reflektuoja aktorius.
Kai pradėjome filmuoti, atsirado keistas dalykas, kaip atsiriboti nuo kameros, nuo vaidybos, nes man dažniausiai vaidybos ir nebūna – aš dažniausiai vaidinu save.
Ilgus metus trukęs darbas kine, pasak J. Budraičio, labiausiai išmokė kantrybės.
„Mano žmona, kai atvažiuodavo su manim į aikštelę stebėt, kaip vyksta filmavimas, sakydavo: „Kaip tu iškenti? Aš neiškentėčiau tiek.“ Likt savimi man svarbiausia, ką kinas galėjo pasakyt, nes daugiau nėra kuo vadovautis, tiktai tuo“, – atvirauja J. Budraitis.
Aktorius prisipažįsta, kad jam svarbiausias vaidmuo buvo režisieriaus J. Shmidto filme „Lanfiero kolonija“.
„Aš buvau pagautas to siužeto ir man labai įsipaišė į mano to meto savijautą, svarstymus, savijautą, nuotaiką ir svajones apie tokio herojaus vaidmenį. Tai būtent tada labai sutapo viskas“, – prisimena menininkas.
Neslepia visko apie save dokumentiniame filme neatskleidęs
Režisieriaus Nerijaus Mileriaus dokumentinis filmas „Senio kelionės“ yra apie aktoriaus J. Budraičio gyvenimą. Šio filmo herojus prisimena, kad iš režisieriaus N. Mileriaus išgirdęs, jog šis nori kurti ilgametražį dokumentinį filmą apie jį, atsakė, kad tai yra nesąmonė, mat apie jo gyvenimą apskritai nereikėtų kurti filmo. J. Budraitis sako itin prieštaravęs tokiam sumanymui, bet su laiku režisierius įkalbėjo aktorių.
„Ieškojome mano jaunystės pėdsakų, kurie vedė į vieną pusę, į kitą, į trečią. Kai pradėjome filmuoti, atsirado keistas dalykas, kaip atsiriboti nuo kameros, nuo vaidybos, nes man dažniausiai vaidybos ir nebūna – aš dažniausiai vaidinu save.
Bet kada apie tave filmuoja, tai čia jau kas kita. Kurdamas personažą gali už jo pasislėpti, o čia pasislėpti nėra už ko – esi pats. Tai čia yra sunkiausias momentas, kiek aš galiu leisti sau pasirodyti kaip mulkis, kvailys, jautrus ar dar koks nors“, – mintimis dalijasi aktorius.
Jis neslepia visko apie save dokumentiniame filme neatskleidęs. J. Budraičio akimis, pasakyti viską apie save yra įmanoma, bet kažin, ar to reikia.
„Žalakevičiaus filme „Niekas nenorėjo mirti“ aš žliumbiu labai smarkiai stambiu planu. Man dabar šlykštu į tai žiūrėti, nes ten nebe vaidyba, o emocijų prasiveržimas, nes režisierius mane tam provokavo. Tai aš tą atlikau, bet man buvo labai nesmagu“, – prisimena laidos pašnekovas.
Aktorius J. Budraitis taip pat domisi fotografija ir yra išleidęs savo fotografijų albumą, anksčiau mėgdavo fotografuoti kino filmavimo užkulisius.
„Anais laikais turėjau tokį aparatą, vaikščiodamas aikštelėje taip ir matai, kur kas poilsiauja, kur kas pietauja. (...) O dabar kaip tik įdomiausia žiūrėti į savo kolegas, kuriuos aš tuomet fotografavau“, – pasakoja laidos pašnekovas.
Plačiau – laidos įraše.
Parengė Emilis Jakštys
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
