Nojus Žalys – aktorius ir dainininkas, kilęs iš išskirtinai talentingos šeimos. Jo mama – geriausia operos soliste pripažinta Asmik Grigorian, močiutė – operos primadona, profesorė Irena Milkevičiūtė, o tėvas – puikus operos solistas Giedrius Žalys. Apie ypatingą ryšį su šeima ir savo individualybės paieškas Nojus pasakoja LRT KLASIKOS laidoje „Be kaukių“.
– Muzika tau buvo neišvengiamybė. Ar tavo aplinka skatino tave žvelgti į tą pusę, ar tu net neįsivaizdavai, kad gali būti kitaip?
– Manau, kad gyvenime neturėjau neišvengiamybių. Mano tėvai suteikė man be galo daug laisvės ir palaikymo. Dažnai matau situacijas, kai tėvai nori, kad jų vaikas taptų kažkuo, kas tėvams pavyko ar nepavyko. Aš to neturėjau. Man atrodo, kad būtent dėl to pasirinkau tokį kelią.
– Žinome apie tavo mamos pasiekimus. Kaip dažnai matei ją būdamas vaiku? Ar jai pavykdavo kompensuoti prarastą laiką, kai ilgiau galėdavo pabūti Lietuvoje su tavimi? Minėjai, kad matydavai ją kartą per porą mėnesių.
– Mano požiūris toks, kad tokio likimo žmonėms gimsta vaikai, kuriems tai tinka. Pastebiu, kad dabar labai daug laiko leidžiu vienas. Esu susitelkęs į savo dalykus, nors vaikystėje mamos tikrai pasiilgdavau. Trūkumas vaikui buvo natūralus. Kartais mamą apribodavo net ne pats darbas, o ir kitos gyvenimo aplinkybės.
– Ar niekada nepykai ant mamos už tai, kad tą akimirką, kai tau jos reikėjo, ji buvo, pavyzdžiui, Zalcburgo festivalyje?
– Tikrai nepykau, nebent kai man buvo 7 ar 8 metai. Bet aš nieko nekeisčiau. Man gera matyti žmogų, kuris gyvena darydamas tai, ką nori daryti, to net nesiekdamas. Abejoju, ar ji kažko siekia. Ji tiesiog daro tai, ką nori daryti, ir nušviečia daugelio žmonių gyvenimus. Mama manyje išugdė tokį patį požiūrį – eik ir gyvenk, nesiaukok. Yra tėvų, kurie norėtų kažką daryti, bet pasiaukoja, kad galėtų būti namuose. Toks pasirinkimas mūsų atveju nebūtų naudingas.
– Koks jausmas, kai scenoje esate šalia? Kartais net atrodote kaip draugai ar brolis su seserimi.
– Taip, dažnai net gatvėje mus palaiko broliu ir seserimi. Jausmas keistas, labai nuogas. Faktas, kad prieš 20 metų buvau šalia jos stovintis grybukas, įsikibęs į sijoną, yra absurdiškas. O dabar mes kartu kuriame, atliekame darbą. Darbo metu galiu išjungti save ir įjungti personažą, o stovint scenoje su mama tai yra sunkiau. Tačiau tai yra labai geras jausmas ir jaučiuosi dėkingas už šią galimybę.
– Ar jautiesi taip, lyg būtum mamos šešėlyje?
– Manau, kad šešėlis atsiranda tada, kai su juo lyginiesi. Kol nesupranti, kas esi ir ką šiame gyvenime gali padaryti, tol lyginiesi su kitais. Pirmąkart į sceną išėjau aktorystės studijų metu. Kai matydavau, kaip mama savo magija užpildo visą sceną, svarstydavau: ką mes čia veikiam? Tačiau jos šešėlis dingo tada, kai atradau savo spalvas. Suprantu, kad niekada nebūsiu toks kaip mano mama, o mano mama nebus tokia kaip aš – mes esame du skirtingi žmonės.
– Kas padėjo atrasti tą tvirtybę ir šaknį savyje?
– Tam tikri pasikartojantys ego lūžiai. Kartais su tavimi susijusios idėjos visiškai nedera su tuo, kas esi. Gyvenime patyriau daug momentų, kai atrodė, kad būsiu vienoks ir mano likimas bus būtent toks. Tačiau bandymas pasiekti tą identitetą buvo netikras ir nenaudingas. Didžiausią laisvę patyriau tais momentais, kai lūžo mano ego.
– Nojau, sakei, kad tavo močiutė, operos solistė Irena Milkevičiūtė yra nepaprastai išmintingas, geras ir rūpestingas žmogus. Ir kad pastaraisiais metais susikūrėte visai kitokį santykį. Koks jis?
– Kai atėjau pas ją studijuoti vokalo, tarp mūsų susikūrė visiškai betarpiškas, beribis santykis. Mes galime be paslapčių, be kaukių dalintis tuo, kas yra širdyje. Mūsų ryšys man yra labai brangus.
– Tavo mama ne viename interviu yra atskleidusi, kad žengdama į sceną jaučia panišką baimę, tačiau po to atrodo, kad scena yra jos namai. O koks yra tavo santykis su scena?
– Aš labai suprantu tai, ką mama pasakoja. Manau, kad scenos baimė yra ne baimė, o jausmas, kad šią akimirką esame kartu ir kažkas vyksta. Ta patirtis gali gąsdinti, nes ji yra nestabili. Aš jaučiuosi panašiai kaip mama, tačiau man yra baisiau, kai to jausmo išvis nėra. Tada atrodo, kad kažkas ne taip, kažkas stringa. O kai drąsiai žengi link to jausmo, tuomet įvyksta kūryba.
– Ar turi gerą santykį su tėčiu?
– Dabar taip. Buvome nutolę, nes augau su aukle, o ne su juo. Pradėjome gyventi kartu, kai man buvo maždaug 13 metų ir turėjome praeiti daug dalykų, kad atrastume ryšį. Buvo daug vaiko skundų: tu neišgirsti, nesupranti manęs... Aš manau, kad, kol viduje neturime gero santykio su tėvais, kažkas mumyse stringa. Pirmas žingsnis link suaugusiojo gyvenimo man buvo pripažinti ir gerbti tėvą. Jei sugebi gerbti tėvą, tuomet sugebėsi gerbti kitus ir save. O dabar mes turime labai šiltą santykį.
– Kai užsiveria visų klasių ir auditorijų durys ir kai lieki su savimi, kas tave atpalaiduoja nuo papildomų minčių ar vidinio susierzinimo?
– Aš ilsėdavausi žaisdamas vaizdo žaidimus. Tai visada buvo mano saugi erdvė, bet tam tikru momentu tai pradėjo mane riboti. Pajutau, kad kai kyla koks nors nemalonus jausmas, aš pabėgu į žaidimą. Galvodavau, kad taip ilsiuosi, bet pastebėjau, kad taip tik dar labiau pavargstu. O dabar ilsiuosi gulėdamas, atsikvėpdamas.
– Kokios veiklos tave įkvepia ir motyvuoja?
– Visos, kuriomis užsiimu. Atsikėlęs žinau, kad darau tai, ką ir noriu daryti – dainuoti, vaidinti, kurti. Belieka neatsipalaiduoti, eiti ir daryti.
Viso pokalbio klausykitės LRT KLASIKOS laidos „Be kaukių“ įraše.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
