Marcinkonys – didžiausią plotą užimantis Lietuvos kaimas Dzūkijos miškuose, labai patogus vienos dienos savaitgalio kelionei. Kaimas minimas nuo 17 amžiaus pačios pradžios, išsiplėtė 19 amžiuje nutiesus geležinkelio liniją Varšuva–Sankt Peterburgas ir atidarius geležinkelio stotį.
Geriausia į Marcinkonis vykti šeštadienį, nes sekmadienį ne darbo diena etnografinėje sodyboje ir Dzūkijos nacionalinio parko Marcinkonių lankytojų centre. Jei atvykstate traukiniu iš Vilniaus, pirmas dėmesio vertas objektas bus 1862 metais pradėjusi veikti ir vis dar veikianti medinė, medžio pjaustiniais dekoruota geležinkelio stotis. Dalyje stoties patalpų šiltuoju metų laiku veikia meno galerija, vyksta parodos, o taip pat verta apžiūrėti ir pačios stoties interjerą.
Šalia išlikę dar du autentiški stoties komplekso pastatai – sandėlis ir 1901 metais pastatytas bei iki šiol išlikęs gausiai dekoruotas tualeto pastatas. Perėjus bėgius, ant tipinio tarybinio dviaukštės maisto parduotuvės pastato išlikusi mozaika „Spanguolė“.
Iš karto už parduotuvės rasite medinę staugiančio vilko skulptūrą ir Dzūkijos nacionalinio parko etnografinę sodybą. Joje pamatysite ir išgirsite pasakojimų, kaip anksčiau gyveno dzūkai, apžiūrėsite gana plačią ekspoziciją nuo archeologinių radinių iki etnografinių buities rakandų. Kieme pamatysite ir drevinei bitininkystei naudotą pušį, kelminius avilius.
Drevinė ir kelminė bitininkystė, 19 amžiuje atsiradus rėminiams aviliams, palaipsniui išnyko po Antrojo pasaulinio karo, tačiau Dzūkijoje liko pavieniai bitininkai, užsiimantys kelmine ir drevine bitininkyste. Dzūkijoje ši tradicija atgimė ir yra puoselėjama nedidelio būrelio vietinių entuziastų. Daugiau apie drevinės ir kelminės bitininkystės tradicijas galima sužinoti nuvykus į netoliese esantį Musteikų kaimo bitininkystės muziejų. Muziejus nedidelis, turi pažintinį taką, kuriuo einant galima apžiūrėti drevėtų pušų. Muziejuje išgirsite negirdėtų istorijų – apie vietinę bičių rūšį ar tai, kad medžiai drevėms būdavo specialiai auginami, pats procesas užimdavo dešimtmečius, o drevės būdavo paveldimos ir žymimos savininko ženklais.
Einant pagrindiniu Marcinkonių kaimo keliuku, bus daug senų sodybų su Dzūkijai būdingais kiaurapjove pjaustytais medinių langų apvadais ir prieangių puošyba. Ties kaimo viduriu neseniai atsidarė maloniai nustebinęs nedidukas, jaukaus ir skoningo interjero restoranėlis, kuris praturtina Marcinkonių patirtį ir yra pavyzdys kitiems miesteliams, kurie yra unikalūs, bet dažname nerandi įdomesnio, konkrečiam regionui būdingo ar bent skaniai pagaminto maisto. Šiame restorane jaučiausi, kad esu pas kažką svečiuose, o maistas naminis. Meniu gana siauras ir besikeičiantis, priklausomai nuo vietoje gaunamų produktų ar to, kas tuo metu dygsta ir renkama miške. Patiekalai paprasti, bet šviežiai pagaminti su meile – ryte valgytos šviežiai iškeptos spurgos su šilbaravykiais buvo tokios skanios, kad po kelių valandų grįžome paragauti kitų patiekalų.
Maistą gamina dvi moterys. Restoranėlis veikia tik tris dienas – penktadienį, šeštadienį ir sekmadienį, o likusios keturios dienos skirtos produktų pirkimui, virtinių ir koldūnų lipdymui bei kitiems pasiruošimo darbams. Tam tikromis dienomis restoranėlyje galima paragauti autentiškų vietinių patiekalų, tokių kaip krosnyje ant kopūstų lapų keptos bulvinės bandos su „mirkiniu“ ar grikinės babkos.
Kiek paėjus, už restoranėlio įsikūręs šiuolaikiškas Dzūkijos nacionalinio parko Marcinkonių lankytojų centras su ekspozicija apie Dainavos girių gamtą ir šilinių dzūkų buitį bei gyvenimo būdą. Lankytojų centre galima sutarti dėl ekskursijos į Čepkelių raistą, gauti informacijos apie lankytinas vietas, įrengta vieta iškyloms, o šalia esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje galima nakvoti kemperiuose.
Šalia Dzūkijos nacionalinio parko Marcinkonių lankytojų centro yra Zackagirio pažintinio tako pradžia. Tako ilgis apie 14 kilometrų, bet galima keliauti ir atskiromis atkarpomis: viena – kiek daugiau nei 10 kilometrų ilgio, kita – apie 7 kilometrų.
Kas neturi noro eiti visu pažintiniu taku, gali pasivaikščioti tik jo dalimi. Eidami toliau Miškininkų gatve prieisite Gaidžio gatvę – čia verta sukti į dešinę, ir prieisite žemyninę Gaidžio kopą.
Eidami dar toliau, pasieksite Meškos šiknos aukštapelkę. Aukštapelkė įspūdinga visais metų laikais, rudenį joje pamatysite spanguoliaujančius vietinius gyventojus, o šiltuoju metų laiku saulėtą dieną aukštapelkės prieigose didelė tikimybė pamatyti bekojį driežą gluodeną ar besišildantį žaltį, o jei nepavyks – turėsite galimybę pamatyti tik pelkėse augančius augalus: saulašarę, švylius, gailius, kiminus, siauralapes balžuvas ir daugelį kitų.
Apžiūrėjus aukštapelkę, reikėtų grįžti iki Gaidžio kopos ir per Smėlio gatvę sugrįžti iki pagrindinės Marcinkonių gatvės. Toje vietoje yra seniausia kaimo dalis, vietinių gyventojų vadinama Sodžiumi. Kiek paėjus, pamatysite du dvikryžmius kryžius – betoninį ir medinį. Medinis kryžius pastatytas Šv. Kazimiero draugijos Marcinkonių skyriaus narių pastangomis 1933 metais, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 500-ųjų mirties metinių proga.
Tuo metu Marcinkonys buvo Lenkijos okupuotoje dalyje, todėl vietinei valdžiai kryžius nepatiko, ir buvo nuspręsta jį nuversti. Kaime neatsirado žmonių, kurie šį darbą būtų atlikę, todėl kryžius buvo nuverstas su atvykusių darbininkų pagalba. Nuvertus kryžių, kaime kilo neramumų – aktyviausi kryžiaus gynėjai buvo nubausti kalėjimo ir piniginėmis bausmėmis. Po kelerių metų kryžius buvo atstatytas, o po Nepriklausomybės atgavimo senojo kryžiaus vietoje pastatyta senojo kryžiaus kopija, panaudojant senojo dekoro detales.
Už kryžiaus, ant kalnelio, stovi medinė neogotikos bruožų turinti, bet su barokinių formų kupolu Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčia. Pirmoji bažnyčia pastatyta 1770 metais, ji buvo perstatyta, degė, o vietoje jos 1880 metais pastatyta dabartinė. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje šventorius apjuostas iš akmenų sumūryta tvora su 14 Kryžiaus kelio stacijų. Vartai pastatyti 1909 metais, šventoriaus kampe stovi medinė varpinė.
Jei norėsite pamatyti bažnyčios vidų, kuriame yra keletas 18 ir 19 amžiaus paveikslų ir skulptūrų, teks atvykti mišių metu. Šalia bažnyčios išlikęs 19 a. pabaigoje pastatytas dailus klebonijos pastatas.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
